Amazonija
Amazonija (port. Floresta Amazônica, Amazônia; isp. Selva Amazónica) – Pietų Amerikos gamtinis regionas, esantis Amazonės baseine. Apima didelę Brazilijos dalį, taip pat dalį Peru, Venesuelos, Kolumbijos ir Ekvadoro teritorijų. Neretai priskiriami ir Gvianos regiono šalių, Bolivijos ekvatoriniai miškai. Tai vienas didžiausių pasaulyje gamtinių regionų, pasižymintis labai gausia ir įvairia augalija bei gyvūnija, specifinėmis klimatinėmis sąlygomis. Amazonija – vienas mažiausiai ištirtų ir įsisavintų pasaulio regionų.
.svg)
Geografija
redaguotiDidžiąją Amazonijos dalį sudaro Amazonės žemuma bei ją supančios Gvianos plokščiakalnio (Tepui stalkalniai) ir Brazilijos plokščiakalnio dalys. Šiaurės vakaruose remiasi į Orinoko lygumą – Los Llanos, šiaurės rytuose pereina į Gvianos regioną, vakaruose siekia Andus. Pietuose regioną uždaro Gran Čakas ir Seradas. Amazonija užima 7 mln. km² plotą, iš kurių 5,5 mln. km² sudaro ekvatoriniai miškai. Tai viena didžiausių gamtinių sričių pasaulyje.
Vyrauja plokščia neaprėpiama lyguma, išraižyta daugybės upių, protakų ir pelkių. Netgi Andų priekalnėse lygumos aukštis neiškyla virš 100 m. Tik pietvakariuose Amazonija patenka į Pardaos kalnų masyvą, kuris siekia 900 m aukštį. Anduose pereina į kalnų hilėją. Lygumą dengia storas kainozojaus periodo nuosėdinių uolienų sluoksnis. Upės labai vingiuotos, išsišakojusios, pilnos upinių salų.
Vakarinėje Amazonijoje upių slėniai neryškūs, aukščiu nedaug tesiskiria nuo vandenskyrų. Upės neša labai daug aliuvinių nešmenų, kurių kiekį vandenyje dar labiau papildo kasmetinių potvynių metu. Jų metu upės išsilieja į plotį šimtus kilometrų ir selva pavirsta didžiuliais vandens tyrais.
Rytų Amazonijoje paviršius pakyla į 200–250 m aukštį, o upės teka giliais slėniais per kristalines uolienas, formuoja krioklius. Giliausiuose slėniuose į paviršių išeina kristalinės uolienos. Čia potvynių metu vanduo užsemia tik nedideles upių baseinų dalis. Amazonės deltoje upė suformuoja labai platų slėnį, skaidosi į daugybę protakų, atšakų, ežerų. Amazonė yra vandeninga ištisus metus, kadangi dalį metų ją maitina šiauriniai intakai (kai ten yra drėgnasis sezonas), dalį metų – pietiniai. Svarbiausios Amazonijos upės yra: Amazonė, Negras, Madeira, Šingu, Tokantinsas, Žapūra, Ukajalis.
Klimatas
redaguoti
Amazonijos landšaftai labai priklauso nuo klimato: drėgmės kiekis ir temperatūrų amplitudė formuoja regiono gamtą. Centrinėje ir vakarinėje dalyje klimatas tipiškai ekvatorinis. Yra 2 drėgnieji sezonai, priklausantys nuo Saulės padėties pusiaujo atžvilgiu. Ypač drėgni laikotarpiai tęsiasi nuo vasario iki birželio ir nuo spalio iki sausio. Tarp šių laikotarpių kritulių kiekis šiek tiek sumažėja.
Šiaurinės ir pietinės Amazonijos kritulių kiekis priklauso nuo metų laiko, esančio atitinkamoje pusiaujo pusėje. Drėgnasis laikotarpis ten trunka labai ilgai, jo metu gausiai lyja. Sausasis laikotarpis trumpas, jo metu taip pat iškrenta kritulių, tačiau mažiau. Ilgiausiai sausasis periodas trunka teritorijose į rytus nuo Manauso. Ten dėl pasatų įtakos nuo gruodžio iki gegužės lyja labai gausiai, oro santykinis drėgnumas pasiekia 95 %, tačiau nuo birželio iki gruodžio drėgmė žymiai sumažėja. Centrinėje Amazonijoje per metus iškrinta 3000-4000 mm kritulių.
Visam Amazonijos regionui būdinga aukšta temperatūra, per metus besikeičianti labai nežymiai. Dienos temperatūrų svyravimas šiek tiek viršija metinės temperatūros svyravimą. Amazonijoje nebūna nei didelių karščių, nei šalčių, tačiau labai didelis oro drėgnumas padidina temperatūrinį efektą: dienos atrodo karštos, naktys šaltos. Vyraujanti metinė oro temperatūra 24-27 °C. Krituliai iškrenta liūčių pavidalu, dažniausiai antroje dienos pusėje. Liūtis lydi audros ir perkūnijos. Vakare ir naktį išsigiedrija. Visus metus išsilaiko labai didelis oro drėgnumas (75-95 %).
Augalija
redaguoti
Dėl didelio kritulių kiekio ir aukštos bei pastovios temperatūros Amazonijoje klesti labai gausi ir įvairi augalija. Beveik visame regione nenutrūkstamai tęsiasi selvos plotai. Amazonijos augalija išskiria didžiulį deguonies kiekį, todėl vadinama „Žemės plaučiais“ ir mažina šiltnamio efektą. Bendrais bruožais apibūdinant regiono augaliją, galima sakyti, kad tai milžiniškas visažalių labai vešlių ir tankiai suaugusių augalų sąžalynas. Viename kvadratiniame kilometre gali būti daugiau nei 90 tūkst. tonų augalų biomasės[1]. Amazonijos augalija skirstoma į penkias grupes:
- igapo – upių slėnių miškai, užliejami keliems mėnesiams;
- varezija – upių slėnių miškai, užliejami trumpam laikui;
- ete – vandenskyrų miškai, niekada neužliejami;
- upių vandens augalija;
- mangrovių sąžalynai vandenyno pakrantėje.
Augalija ilgai po vandeniu būnančiose teritorijose nėra ypač gausi. Medžių kamienai padengti dumbliais, apvynioti įvairių vijoklių, šakose auga įvairūs parazitiniai augalai. Žemės paviršiuje augalijos beveik nėra. Medžiuose auga paparčiai. Igapo zonai būdingas medis – delnuotė. Gausu lianų, epifitinių augalų, spalvingų tropikinių orchidėjų. Lėtai tekančių upių ir protakų vandenyje gausu vandens augalijos. Būdingas augalas – gigantiškoji viktorija, kurios lapai yra 2 m skersmens ir gali išlaikyti 50 kg svorį. Augalas turi didelius, kvapnius žiedus.
Varezijos zonos augalija pasižymi kur kas didesne augalų įvairove. Būdingi tankūs ir vešlūs 4-5 ardų miškai, augantys pelkiniuose dirvožemiuose. Daug palmių rūšių, iš kurių kai kurios rūšys gali pasiekti 60 m aukštį. Dažnai sutinkamas smulkiažiedis kapokmedis, augantis taip pat ir neužliejamoje zonoje. Dažni fikusų genties, pupinių ir karpažolinių šeimų medžiai. Iš karpažolių garsiausias augalas – brazilinė hevėja, iš kurios išgaunamas kaučiukas. Žemutiniuose arduose sutinkamas kakavmedis. Varezijos zonai taip pat būdinga labai gausi lianų ir epifitų augalija. Medžiuose auga labai gražios orchidėjos. Žemės paviršiuje gausi žolinė augalija: paparčiai, bananai, bromelija.
Didžiausiu augalijos tankumu ir įvairove pasižymi vandens neužliejami miškai. Juos galima laikyti turtingiausiais floros atžvilgiu pasaulio miškais. Jie išliko nedaug pasikeitę nuo prieš milijonus metų gyvavusių miškų. Šios zonos žemės paviršius sudarytas iš geležingų lateritinių dirvožemių.
Vandenskyriniai miškai, dar vadinami ete, sudaryti iš 10-12 ardų. Į jų sudėtį įeina neaprėpiama augalų įvairovė, nors dalis čia augančių augalų auga ir kitose zonose. Šioje zonoje auga gigantiškos bertoletijos, kapokmedžiai, įvairios palmės (virš 30 rūšių), laurų, mirtų, mimozų ir pupiniai augalai. Daugelis augalų tiekia vertingą medieną, jų dalys naudojamos maistui. Žemutiniuose arduose auga aukšti žoliniai augalai: kelis metrus siekiantys paparčiai, bromelijos, delnuotės. Daugybė įvairių dumblių, grybų.
Tokia augalijos sistema būdinga vakarų Amazonijai, kur klimatas grynai pusiaujinis, tačiau rytuose, kur yra ir sausasis periodas, auga ir lapus metantys augalai, tarp miškų yra savanų ruožų.
Gyvūnija
redaguoti
Amazonija taip pat pasižymi labai gausia gyvūnija, nors iš pirmo žvilgsnio taip neatrodo. Drėgnųjų miškų augalija labai vešli, todėl būstą nesunkiai susirasti gali įvairūs gyvūnai. Kadangi temperatūra per metus beveik nesikeičia, jiems niekad nepristinga maisto. Tankiuose ekvatoriniuose miškuose beveik nėra stambių gyvūnų, iš jų paminėtini nebent jaguarai, tapyrai, ocelotai, jaguarundžiai, kapibaros, beždžionės. Jie gyvena dažniausiai upių pakrantėse. Kur kas gausesnė paukščių, roplių, varliagyvių, o ypač nariuotakojų įvairovė. Priskaičiuota net 2,5 mln. vabzdžių rūšių, apie 2000 paukščių, 3000 žuvų, virš 400 žinduolių, roplių ir varliagyvių [2]. Iš viso, čia susitelkę daugiau nei trečdalis pasaulio rūšių [3]. Dėl regiono nuošalumo, daug rūšių dar nėra galutinai susisteminta, kasmet atrandama vis naujų gyvūnų[4].
Vabzdžiai pasižymi ne tik didele įvairove, bet ir savo dydžiu bei gyvensena. Vabalas heraklis yra 15 cm ilgio ir dydžiu nusileidžia nebent vorams paukštėdoms, kurie užauga iki 25 cm pločio. Čia gyvena neįprasto grožio ir dydžio drugių, viską siaubiančių skruzdžių armijos, begalė muselių, moskitų ir kitų vabzdžių, vorų, erkių, kraujasiurbių dėlių. Selvoje gyvena daug medvarlių iš kurių didelė dalis – labai nuodingos. Labai gausi roplių įvairovė – milžiniškos anakondos ir pitonai, nuodingos gyvatės, kaimanai, vėžliai. Gyvūnija knibžda ir vandenyje: čia randama nuo vos kelių milimetrų žuvelių iki milžiniškų, 3 m ilgį siekiančių šamažuvių ir arapaimų.
Amazonijos paukščiai įvairiais būdais prisitaikę prie gyvenamųjų vietų, o maisto taip gausu, jog nėra jokios konkurencijos. Būdingi papūgos, harpijos, tukanai, girnovės, kolibriai, ereliai, pelėdos, tanagros ir daug kitų. Kolibriai minta nektaru, smulkūs paukščiai vaisiais, didesnieji – vabzdžiais. Aukštų medžių viršūnėse tupintys vanagai ir pelėdos tyko smulkių paukščių ir židuolių.
Palyginti su paukščiais, žinduolių nėra daug. Sausumos žinduoliai nedideli: tik 90 cm ilgio siekiantys elniai mazamos, graužikai pakos, agučiai, bei didžiausi graužikai kapibaros, gyvenančios paupiuose. Pelkėtuose miškuose gyvena didžiosios skruzdėdos, o medžiuose – mažosios skruzdėdos. Augalais minta baikštus naktinis gyvūnas – tapyras. Seni šio regiono gyventojai yra ir sterbliniai, kuriems priklauso daug oposumų rūšių, jų tarpe ir vandeninis oposumas, mintantis žuvimis ir vėžiagyviais. Aukštesniuose miškų arduose gyvenantys žinduoliai yra labai skirtingi – nuo itin judrių ir miklių beždžionių iki nepaslankių tinginių. Pastarųjų yra 2 rūšys: tripirštis ir Hofmano. Amazonijos beždžionės vystėsi atskirai nuo Senojo Pasaulio beždžionių, todėl nuo jų gerokai skiriasi. Yra pagrindinės dvi beždžionių grupės – marmozetės ir kabiauodegės. Čia gyvena ir pats mažiausias primatas – vos 10 cm siekianti nykštukinė marmozetė. Tarp kabiauodegių beždžionių paminėtina judri koata, staugūnas, kurio balsas girdimas už kelių kilometrų ir didžiaakė mirikina – vienintelė beždžionių rūšis, aktyvi naktį. Amazonijoje taip pat gausu ir šikšnosparnių, tarp kurių ir pagarsėjęs didysis vampyras, siurbiantis žinduolių kraują.
.JPG)
_(9714001143).jpg)
_Edit.jpg)
Istorija
redaguoti
Amazonės baseinas buvo apgyvendintas prieš 12 tūkst. metų, kai čia atsikėlė indėnų gentys iš šiaurės. XVI a. džiungles pasiekė europiečiai. Tuo metu daugelis indėnų gyveno pirmykštėje santvarkoje, susiskaidę į nedideles gentis. Labiau pažengę buvo tik vakarų Amazonijos indėnai, kuriems įtaką darė Inkų kultūra. 1541–1542 m. Amazonės upe ekspediciją surengė ispanų konkistadoras Francisco de Orellana. Savo kelionės metu jis stebėjo tapujų genties moteris, kurios kovėsi kaip vyrai, todėl prilygino jas mitinėms amazonėms. Nuo to kilo upės, o vėliau ir regiono pavadinimas. XVI a. pab. pradėta regiono kolonizacija. Amazonijos pakraščiuose gyvenusios gentys buvo greitai išnaikintos arba priverstos trauktis gilyn į Amazoniją. Pagal Fusiljadeso sutartį, vakarinė Amazonija atiteko Ispanijai (Peru ir Naujosios Granados vicekaralystėms), o rytinė – Portugalijai (šiuolaikinė Brazilija). XVII a. prasidėjo portugalų ekspedicijos į Amazonijos gilumą. Upių pakrantėse buvo kuriamos gyvenvietės, įsisavinami nauji plotai. Kaučiuko bumo metu išaugo nauji miestai. 1903 m. Brazilija prisijungė didelį Bolivijos plotą – Akrės valstiją. XX a. pradėtas intensyvus selvos kirtimas ir teritorijos įsisavinimas. 1972 m. per Amazoniją nutiestas Transamazonijos plentas. Pradėti regiono gamtos tyrinėjimai, naudingų iškasenų gavyba. Nepaisant vis didesnio žmonių skverbimosi į džiungles, Amazonijoje dar liko labai daug neištyrinėtų vietų.
Gyventojai
redaguoti
Pusiaujinė Amazonijos sritis gyvenama labai retai. Daugelyje vietų bene vienintelis susisiekimo kelias – upės. Todėl praktiškai visos Amazonijos gyvenvietės yra prie upių. Gyvenvietės taip pat įkurtos ir prie Transamazonijos plento. Dauguma regiono gyventojų – indėnai. Europiečiai gyvena daugiausiai prie didžiųjų upių esančiose gyvenvietėse. Dauguma vietinių indėnų priklauso tupių-gvaranių grupei. Kitos gausesnės šeimos: pano, že, karibai, aravakai, tukano, chibaro. Taip pat čia gyvena ir daug labai negausių genčių, kurias sudaro vos po kelis šimtus narių. Net šiuo metu pačiuose Amazonijos užkampiuose aptinkama naujų genčių. Daugelis Amazonės baseino indėnų gyvena pakankamai civilizuotai, tačiau vis dar yra labai priklausomi nuo gamtos. Tuo tarpu Amazonijos gilumoje yra tautelių, gyvenančių dar pirmykštėje santvarkoje. Iš viso Amazonijoje gyvena ~26 mln. gyventojų, iš kurių 11 mln. Brazilijos pusėje. Didžiausi Amazonijos miestai: Manausas, Belenas, Portu Veljas, Riu Brankas, Santarenas (Brazilija), Ikitosas (Peru), Puerto Ajakučas (Venesuela).
Pagrindinės Amazonijos teritorijos kalbos yra portugalų ir ispanų. Brazilijos Amazonijoje 98 % gyventojų kalba portugališkai, tuo tarpu ispanakalbėse šalyse Amazonijoje vis dar daug gyventojų, kalbančių indėnų kalbomis. Regione kalbama šimtais vietinių kalbų, tačiau dėl indėnų genčių izoliuotumo, jomis kalba tik mažos grupelės žmonių, todėl nemažai kalbų yra ant išnykimo ribos. Dauguma vietinių kalbų priklauso tupių, že, aravakų kalbų šeimų kalbomis.
Ekonomika
redaguotiNors Amazonija turi nemažą ekonominį potencialą, dėl sudėtingų įsisavinimo sąlygų ekonomika nėra aukšta. Dėl nederlingų dirvožemių, dažnų užtvindymų žemės ūkis išvystytas silpnai. Svarbiausia ūkio šaka – miškininkystė. Kertami labai vertingą medieną turintys medžiai. Renkami valgomieji vaisiai, riešutai, vaistiniai augalai. XIX a. pab. – XX a. pr. Amazonijoje buvo kaučiuko bumas. Tačiau atradus sintetinius pakaitalus gumai gaminti, kaučiuko pramonė sumenko. Daug vertingų augalų rūšių (hevėja, bertoletija) pradėta auginti kitose, lengviau pasiekiamose žemės vietose (ypatingai Pietryčių Azijoje). Vyksta naudingų iškasenų, ypač naftos gavyba. Medžiojami kailiniai žvėreliai, kolekcijoms gaudomi paukščiai ir drugiai, verčiamasi žvejyba. Nuo XX a. aštunto dešimtmečio Brazilijos vyriausybė įsteigė laisvąją ekonominę zoną Manause, todėl išplėsta elektronikos ir lengvoji pramonė. Dėl to sukurta naujų darbo vietų, sumažėjo miškų kirtimas.
Amazonija ir žmogus
redaguoti
Amazonija – viena nepalankiausių žmogui gyventi planetos vietų. Tik Antarktyje ir dykumose išgyventi yra sunkiau. Prie Amazonijos geriausiai prisitaikiusios čia gyvenančios indėnų gentys. Civilizuotam žmogui, net ir su naujausiomis technologijomis, į selvą prasibrauti sunku. Amazonijoje žmogui pavojų ir diskomfortą kelia:
- klimatas – daugeliui žmonių, pirmąkart atvykusių į Amazoniją, labai sunku prisitaikyti prie tvankumo ir labai didelio oro drėgnumo. Dienos atrodo nepakeliamai karštos, naktys vėsios.
- pavojingi gyvūnai – Amazonijoje tūkstančiai gyvūnų kelia realų pavojų žmogaus sveikatai ir gyvybei. Nors vienintelis pavojingas žinduolis čia – jaguaras, pavojų kelia nuodingos gyvatės, smaugliai ir anakondos (buvę atvejų, kai prarijo žmogų), labai nuodingos varlės, vapsvos, viską naikinančios skruzdės, milijonai dėlių, blakių, moskitų ir muselių, siurbiančių kraują, dedančių į odą kiaušinius. Ne mažiau pavojų tyko ir vandenyje: kaimanai, piranijos, gėlavandeniai rykliai, elektriniai unguriai, lervos, įsiskverbiančios į žmogaus kraujotaką, genitalijų šamukai, parazituojantys žmogaus šlapimo sistemoje.
- užkrečiamos ligos – milijonai geliančių vabzdžių perneša labai pavojingas ligas, keliančias grėsmę gyvybei: maliariją, Čagaso ligą, geltonąjį drugį ir kt.
- nuodingi augalai – didelės dalies augalų vaisiai, lapai, sultys labai nuodingos. Organizmą apnuodyti gali netgi spyglio padarytas įbrėžimas.
- sudėtingas susisiekimas – bene vienintelis būdas susisiekti yra upėmis, tačiau daugelis upių slenkstėtos, jomis pavojinga keliauti; vasario, kovo mėnesiais ypač padažnėja pororokos bangos. Keliais sujungtos tik nedaugelis gyvenviečių. Lėktuvų tūpimo takus turi taip pat tik didesni miestai. Todėl žmogui Amazonijoje sunku laiku suteikti medicininę pagalbą.
Problemos
redaguoti
Viena didžiausių Amazonijos problemų – miškų kirtimas. Apskaičiuota, kad apie penktadalis selvos yra iškirsta. 1991 metais sunaikinto ploto buvo 415 000 km², o 2000 m. jau 587 000 km² [5], šis plotas 9 kartus didesnis už Lietuvos plotą. Šie miškai buvo paversti ganyklomis.
Iki XX a., 7 – ojo dešimtmečio pradžios, Amazonija buvo ypatingai saugojama, ir, išskyrus valymus palei upės krantą, miškas nebuvo liečiamas. Pagrindinė Amazonijos miškų naikinimo priežastis – atsikėlę kolonistų fermeriai. Jų žemės ūkio sistema buvo grįsta grūdinių kultūrų auginimu bei „kirtimo ir deginimo“ metodu. Kolonistai nesugebėdavo valdyti žemės derlingumo mažėjimo ir apaugimo piktžolėmis bei žolėmis, nes Amazonijos žemės derlingumas išsilaikydavo pakankamai trumpai. Tokios sąlygos vertė ūkininkus nuolat atiminėti žemę iš mišku apaugusių regionų[6]. Nemaža dalis kolonistų augino gyvulius, jų auginimas nereikalavo daug darbo, užtikrindavo neblogą pelną ir socialinį statusą bendruomenėje.
1996 m. buvo pranešta, kad Amazonės miškų naikinimo mastas padidėjo 34 % nuo 1992 m. Vidutinis metinis miškų sunaikinimo procentas nuo 2000 m. iki 2005 m. (22 392 km² per metus) buvo 18 % didesnis nei 5 metus prieš tai (19 018 km² per metus). Brazilijoje, Instituto Nacional de Pesquisas Espaciais (INPE, arba Nacionalinis Kosmoso Tyrimų Institutas) kiekvienais metais pateikia miškų naikinimo masto matavimus. Miškų naikinimo mastą jie vertina iš 100–220 nuotraukų, padarytų sausuoju sezonu Amazonėje, Landsat satelitu. INPE duomenimis, 4,1 mln. km² Amazonijos miško sumažėjo iki 3,403 mln. km² 2005 metais, arba 17 %[7].
| Metai | Likusio miško plotas Brazilijos Amazonėje (kv. km) |
Metinis miško mažėjimo mastas (kv. km) |
Procentais nuo 1970 m. dangos likę |
Iš viso prarasto miško nuo 1970 m. (kv. km) |
|---|---|---|---|---|
| iki-1970 | 4 100 000 | |||
| 1977 | 3 955 870 | 21 130 | 96,50 % | 144 130 |
| 1978-1987 | 3 744 570 | 21 130 | 91,30 % | 355 430 |
| 1988 | 3 723 520 | 21 050 | 90,80 % | 376 480 |
| 1989 | 3 705 750 | 17 770 | 90,40 % | 394 250 |
| 1990 | 3 692 020 | 13 730 | 90,00 % | 407 980 |
| 1991 | 3 680 990 | 11 030 | 89,80 % | 419 010 |
| 1992 | 3 667 204 | 13 786 | 89,40 % | 432 796 |
| 1993 | 3 652 308 | 14 896 | 89,10 % | 447 692 |
| 1994 | 3 637 412 | 14 896 | 88,70 % | 462 588 |
| 1995 | 3 608 353 | 29 059 | 88,00 % | 491 647 |
| 1996 | 3 590 192 | 18 161 | 87,60 % | 509 808 |
| 1997 | 3 576 965 | 13 227 | 87,20 % | 523 035 |
| 1998 | 3 559 582 | 17 383 | 86,80 % | 540 418 |
| 1999 | 3 542 323 | 17 259 | 86,40 % | 557 677 |
| 2000 | 3 524 097 | 18 226 | 86,00 % | 575 903 |
| 2001 | 3 505 932 | 18 165 | 85,50 % | 594 068 |
| 2002 | 3 484 727 | 21 205 | 85,00 % | 615 273 |
| 2003 | 3 459 576 | 25 151 | 84,40 % | 640 424 |
| 2004 | 3 432 147 | 27 429 | 83,70 % | 667 853 |
| 2005 | 3 413 354 | 18 793 | 83,30 % | 686 646 |
| 2006 | 3 400 254 | 13 100 | 82,90 % | 699 746 |
Pagrindinės miškų kirtimo priežastys:
- Miško valymas žemdirbystės ir gyvulininkystės plotams;
- Kelių tiesimas;
- Medienos pramonė;
- Užtvankų statyba.
Miškų kirtimas sukelia daugybę globalinių problemų:
- Amazonės miškai – labai svarbus planetos deguonies tiekėjas (10 %) ir anglies dioksido vartotojas (10 %)[8]. Miškų kirtimas katastrofiškai spartina visuotinį klimato atšilimą. Mažėjančios kritulių intercepcijos apimtys taip pat turi įtakos regioniniam klimatui.
- Kertant miškus, naikinamos retos augalų (kai kurie jų gali būti panaudoti gyvybiškai svarbių vaistų gamybai) ir gyvūnų rūšys.
- Kertant miškus naikinama vietinių indėnų genčių gyvenamoji aplinka. Gentys išnyksta arba asimiliuojasi su kitomis tautomis. Nyksta tradicinis indėnų gyvenimo būdas.
- Iškirstuose plotuose pradėjus verstis gyvulininkyste, skurdūs lateritiniai dirvožemiai greitai sunyksta ir virsta tuščia dykyne.
Šaltiniai
redaguoti- Vikipedija anglų kalba: Amazon Rainforest, Amazon Basin
- „Физическая География Частей Света“, Т.В. Власова. Москва, 1966 m. г.
- „Gyvoji Gamta“, Vilnius, 1990 m.
- ↑ http://travel.mongabay.com/brazil/brazil_amazon_index.htm
- ↑ Da Silva et al. 2005. The Fate of the Amazonian Areas of Endemism. Conservation Biology 19 (3), 689–694
- ↑ http://www.worldwildlife.org/wildplaces/amazon/index.cfm
- ↑ http://www.travelsouth-america.com/amazon.html Archyvuota kopija 2008-08-12 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Centre for International Forestry Research (CIFOR) (2004)
- ↑ Watkins and Griffiths, J. (2000). Forest Destruction and Sustainable Agriculture in the Brazilian Amazon: a Literature Review (Doctoral dissertation, The University of Reading, 2000). Dissertation Abstracts International, 15-17
- ↑ National Institute for Space Research (INPE) (2005)
- ↑ Melillo, J.M., A. D. McGuire, D. W. Kicklighter, B. Moore III, C.J. Vörösmarty and A. L. Schloss. 1993. Global climate change and terrestrial net primary production. Nature 363:234–240
Nuorodos
redaguoti
- Amazonijos gamtos apsaugos svetainė (angl.)
- Amazonijos indėnai (angl.)
- Amazonijos tyrimų institutas (portugalų k.)
- Amazonijos nuotraukos
- Kelionės po Amazonės selvą (angl.)
- Amazonės miškai (angl.)
- Apie Amazoniją Archyvuota kopija 2006-09-27 iš Wayback Machine projekto. (liet.)
|
Straipsnis „Amazonija“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti. |
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |