Beduinai
Gyventojų skaičius 4–25 mln.
Populiacija šalyse Saudo Arabija, Alžyras, Jordanija, Libija, Sudanas, Egiptas, JAE ir kt.
Kalba (-os) arabų
Religijos sunizmas
Giminingos etninės grupės kiti arabai
Vikiteka: Beduinai

Beduinai (arab. بدوي = badawī, vienaskaita: arab. بَدْو = badū) – „dykumų klajokliai, gyventojai“) – bendras terminas, naudojamas apibūdinti vienam iš arabų subetnosų. Iš kitų arabų beduinus pirmiausia išskiria ne kalba ar teritorija, bet gyvenimo būdas. Jie yra klajokliai apgyvendinę dykumingus plotus nuo Sirijos dykumos pietvakarių Azijoje iki Maroko šiaurės vakarų Afrikoje.

Beduinai priklausomai nuo gyvenamos šalies vartoja skirtingas arabų kalbos atmainas. Absoliuti dauguma yra musulmonai sunitai, nors atskiruose regionuose yra krikščionių ar šiitų.

Gyvena dykumingose teritorijose Saudo Arabijoje, Jemene, JAE, Omane, Kuveite, Sirijoje, Irake, Jordanijoje, Izraelyje, Egipte, Libijoje, Alžyre, Tunise, Maroke, Mauritanijoje ir kt.

Beduinų populiacijų statistika yra nepatikima ir kintanti dėl besikeičiančio gyvenimo būdo. Priklausomai nuo šaltinių ir apibrėžimų, jų skaičius nurodomas nuo 4[1] iki 25 mln.[2] Daugiausiai beduinų priskaičiuojama Saudo Arabijoje (~2 mln.), Alžyre (~2 mln.), Jordanijoje (~1,3 mln.) ir Libijoje (~1 mln.).

Visuomenė

redaguoti
 
Beduinai prie palapinės Libijoje XX a. viduryje

Beduinai apibrėžiami per savo gyvenimo būdą. Arabiškas juos apibūdinantis terminas arab. بدوي = badawī reiškia „klajoklis“, ir jis supriešinamas su terminu ḥāḍir, reiškiančiu „sėslų žmogų“, kuriuo įvardijami visi kiti arabai. Beduinai neturi pastovių gyvenviečių, o visą laiką migruoja, ieškodami tinkamų ganyklų bei vandens šaltinių savo gyvuliams.

Smulkiausia beduinų visuomenės ląstelė yra viena šeima, kuri dažniausiai apima tris kartu gyvenančias kartas (senelius, tėvus ir vaikus). Paprastai šeima gyvena vienoje palapinėje, kuri vadinama bayt, arba „namai“. Kelios ar keliolika šeimų buriasi į didesnius vienetus, vadinamus goum, kurie visi migruoja atskirai. Juos gali sudaryti kraujo arba nekraujo giminaičiai, o kartais ir draugiškais ryšiais paremtos šeimos. Visi goum priskiriami kažkuriai genčiai (arab. عَشَائِر = ʿašāʾir).

 
Beduinų šeichas Palestinoje, apie 1939 m.
 
Beduinų šeima palapinėje
 
Jaunas beduinas XX a. viduryje

Visos gentys turi gana griežtai apibrėžtas gentines teritorijas, vadinamas dirah, kurių ribos nustatomos ties išdžiūvusių upių vadžių vagomis, šuliniais ar net išskirtiniais medžiais. Kiekviena gentis turi savo vyriausią vadą, tituluojamą šeichu (arab. شيخ = šayḫ)[3]. Nustatytose vietose vyksta gentiniai ir tarpgentiniai susirinkimai madžlisai, kurių metu priimami svarbūs bendruomenei sprendimai.

Pagrindinis straipsnis – Beduinų teisė.

Taisykles visuomenėje reguliuoja griežti teisiniai principai ir garbės kodeksas. Teisinės sistemos centre yra tokios sąvokos kaip vyriška garbė (sharaf), moteriška garbė (ird), vaišingumas (diyafa), drąsa (hamasa), genties darna (aṣabīya), vyriškumas (muruwa)[4]. Šios teisinės sistemos yra gerokai senesnės nei kitų arabų propaguojamas šariatas ir sukurtos dar ikiislamiškais laikais[5].

Teisiniai principai šiek tiek skiriasi priklausomai nuo genties, o teisminiai procesai gali vykti goum ribose, kuomet sprendimą priima bendruomenės lyderis, arba genties ribose, madžliso metu, kuomet teismui vadovauja šeichas. Tarp bausmių nenumatomas įkalinimas, bet galimos mirties bausmės, propaguojamas kraujo kerštas.

Istorija

redaguoti
 
Egiptas sutramdo šasu klajoklius

Tiesioginiai beduinų protėviai buvo įvairios klajoklinės semitų gentys, paplitusios Arabijos ir Sirijos lygumose. Jos apgyvendino šias teritorijas apie III tūkst. pr. m. e.. Šį apgyvendinimą įmanomą padarė čia įvykęs vienkuprio kupranugario prijaukinimas[6], kuris leido žmonėms išgyventi atšiauriomis dykumingomis sąlygomis. Šiuos dykumų klajoklius, kurie pasižymėjo ir plėšikišku gyvenimo būdu, dažnai mini senovės šaltiniai. Sėsliosios tautos Mesopotamijoje ar Nilo slėnyje dažniausiai į juos žiūrėjo su baime ar panieka. Asirijos šaltiniuose jie vadinami ar-ba-a-a, o Egipto – šasu.

I tūkst. pr. m. e., kuomet dalis Arabijos pusiasalio semitų Hidžaze ar Nedžde perėjo prie sėslaus gyvenimo būdo, atsirado perskyra tarp sėsliųjų ir klajoklių arabų. Tiesa, kontaktai tarp abiejų ūkių tipų egzistavo. Turėdami apsirūpinti augaliniu maistu beduinai prekiavo su oazių gyventojais, vyko nuolatiniai kultūriniai mainai. Klajokliai arabai vertėsi prekybinių karavanų apsauga, rinko duoklę iš sėsliųjų gyventojų, o taip pat plėšikavo ir puldinėjo.[7] Šie išpuoliai suintensyvėdavo pablogėjus klimato sąlygoms dykumose, kuomet išdegdavo ganyklos. Vienas didžiausių tokių antpuolių suintensyvėjimų buvo XVIII a. viduryje. Ši karingų puldinėjimų praktika, vadinama ghazw, išliko iki XX a.

Islamizacija

redaguoti

Kuomet VII a. tarp sėsliųjų arabų ėmė plisti islamas, beduinai greitai perėmė šią visus arabus vienijančią religiją. Vystantis arabiškajai civilizacijai, arabų mokslininkai į beduinų kultūrą žiūrėjo kaip į gryniausią ir mažiausiai paliestą arabų kultūros išraišką. Todėl standartizuojant arabų kalbą buvo atsižvelgiama į tarimo variantą, paplitusį tarp beduinų.[8] Labai panašiai, kodifikuojant arabų teisę buvo remiamasi beduinų teisės pavyzdžiais.

Nuo VIII a. beduinai pradėjo masines migracijas iš savo gimtųjų vietų Azijos dykumose į šiaurės Afriką, kurios ypač suintensyvėjo po XI a. Kartu su šiomis migracijomis jie nešė savo kultūrą ir plėtė islamo religiją į vakarus. Jie apgyvendino didžiąją dalį tinkamų gyventi Rytų Egipto, Libijos, Sacharos dykumų vietų. Čia jie susidurdavo su senaisiais vietos gyventojais, tokiais kaip bedžai ir berberai. Tarp XI ir XIV a. vyko intensyvūs karai su berberiškomis Magrebo dinastijomis, tokiomis kaip Ziridai ar Masmudai[9]. Didele dalimi atvejų beduinams pavykdavo apsigyventi jų teritorijose ir juos arabizuoti.

Dalis beduinų klajonių metu pasiekė Sahelio zoną pietuose, kur susimaišė su vietos gyventojais ir davė pradžią bagarų ir kitiems etnosams.

Sėslėjimas

redaguoti
 
Sirijos beduinų pora 1893 m.

Didelę dalį istorijos retai gyvenamos dykumingos teritorijos, kuriose vyravo beduinai, nedomino sėsliųjų jų kaimynų. Todėl valstybės čia nesikūrė, o jeigu kuri nors ir reikšdavo teises į dykuminius plotus, valdžia būdavo nominali.

Ši situacija keitėsi XIX a. II pusėje. 1858 m. Osmanų imperijoje, kuri valdė daugumą arabų žemių, paskelbtos naujos žemės reformos, kurios skatino beduinus pereiti prie sėslaus gyvenimo būdo, o taip pat kolonizuoti jų žemes. Beduinai buvo verčiami registruotis, mokėti mokesčius, o kai kurie jų – gyventi sėsliai. Jie buvo priverstinai varomi į tam sukurtas gyvenvietes. Be to, tradicinės beduinų teritorijos buvo atiduodamos kaip valdos ištikimiems vasalams, į jų teritorijas buvo atkeldinami kitų tautų atstovai, pavyzdžiui čerkesai[10].

Beduinų sėslėjimas labai suintensyvėjo XIX a. pabaigoje, o apogėjų pasiekė XX a. viduryje. Tai lėmė keli faktoriai: dykumose nubraižytos valstybių sienos, neretai kirtusios tradicines klajoklių teritorijas, kurios labai apribojo jų judėjimą; dykumėjimo procesai, pavertę kai kurias tinkamas gyvenimui teritorijas netinkamomis; atskirų valstybių pastangos atvilioti beduinus į miestus, kur jie galėjo gauti tinkamą švietimą ir sveikatos apsaugą[11].

Dabartis

redaguoti
 
Mokykla Rahato miestelyje

Priklausomai nuo valstybės, kurioje atsidūrė beduinų gentys per XX a. nubraižius sienas jų tradicinėse teritorijose, beduinų statusas labai skiriasi.

Saudo Arabijoje, Kuveite, JAE, Omane beduinai sudarė labai svarbią gyventojų dalį, o kai kuriose valstybėse netgi daugumą. Tačiau per XX a. didelei jų daliai persikėlus gyventi į sėslias gyvenvietes bei miestus, jų procentinė dalis drastiškai sumažėjo. Persijos įlankos šalyse prasidėjus naftos bumui, dauguma beduinų rinkosi darbus miestuose. Nors maišydamiesi su sėsliais arabais jie išlaiko savo atskirą tapatybę, pasikeitus gyvenimo būdui asimiliacija tampa nebeišvengiama.

Sirijoje dykumėjimo procesai privertė beduinus ieškotis darbo miestuose. Vis dėl to, beduinų šeichai išlaikė savo svarbą, nes sugebėjo sudaryti sąjungą su valdančiąja Sirijos partija ir al-Asadų šeima. Remdami valdžią jie gavo daug privilegijų, tarp jų ir galimybę taikyti beduinų teisę aukščiau valstybinės teisės[12]. Prasidėjus Sirijos pilietiniam karui, daug beduinų tapo pabėgėliais.

Izraelio pietinėje dalyje gyvenantiems beduinams buvo taikyta programa, siekiant juos palikti jų tradicinėje teritorijoje Negevo dykumoje, bet sukuriant jiems specialias gyvenvietes. Didžiausia jų yra Rahatas, kurioje gyvena daugiau nei 71 tūkst. gyventojų[13]. Tai yra didžiausia beduinų gyvenvietė pasaulyje. Dalis beduinų tarnauja Izraelio karinėse pajėgose. Jie turi labai mažai ryšių su palestiniečiais arabais, kurie yra sėslūs Izraelio arabai.

Egipte beduinai gyvena rytinėje dalyje, kur susiduria su turistizacijos problemomis. Valstybė jų tradicinėse žemėse kuria turistinius kurortus (tarp jų yra Hurgada ir Šarm el Šeichas). Iš beduinų buvo atimamos žemės, jie stumiami į krašto gilumą. Tie, kurie lieka gyventi netoli turistinių centrų, yra priversti įsilieti į turizmo infrastruktūrą, tapdami vairuotojais ar viešbučių darbuotojais.[14]

Įvairovė

redaguoti

Gyvendami milžiniškoje teritorijoje, beduinai pasižymi didžiule kultūrine įvairove. Istoriškai jie neturėjo bendros tapatybės (nors visi save laiko arabais), o svarbiausias tapatybės vienetas buvo gentis bei jos kontroliuojama teritorija. Gentys savo ruožtu jungiasi į sąjungas. Įtakingiausios tarp jų yra Šahran (pietų Saudo Arabijoje), Bani Khalid (rytų Arabijoje ir Irake), Dulaim (Irake), Wahib (Omane), Anizah (Sirijoje), Beni Sakhr (Jordane), Banu Hilal (Magrebe) ir pan.

Beduinai naudoja kelis arabų kalbos variantus priklausomai nuo teritorijos, kurioje gyvena. Jų kalba mažai skiriasi nuo ten gyvenančių sėsliųjų arabų kalbos. Arabijos pusiasalyje gyvenančių beduinų dauguma naudoja nadždi, vakarinėje pusiasalio dalyje (Hidžaze) gyvenantieji – hidžazi, Omane gyvenantieji – omani arabų kalbos atmainas. Rytinio Egipto, Sinajaus ir Izraelio beduinai naudoja badavi, o didžiumos šiaurinės Afrikos beduinai – hasanijos atmainas.

Gyvensena

redaguoti
 
Beduinas su kupranugariu
 
Jordanijos beduinai persikelia ant kupranugario
 
Beduinai ruošia kavą
 
Beduinės audžia

Beduinų gyvenimas sutelktas į naminių gyvulių auginimą, tarp jų svarbiausi yra vienkupris kupranugariai, avys, ožkos, kai kur naudojami arkliai. Vienakupris kupranugaris, kuris ir buvo prijaukintas beduinų Arabijos pusiasalio dykumose, yra svarbiausias gyvūnas ir pagrindinė transporto priemonė. Svarbi beduinų kultūros ir pramogų dalis yra kupranugarių lenktynės.

Kadangi beduinai gyvena labai nederlingose vietovėse, gyvuliams nualinus ganyklą yra keliamasi kitur, ieškant naujos tinkamos ganyklos. Tose vietovėse, kur krituliai yra labiau prognozuojami, beduinai neretai sėja augalus ir juos palieka, taip padėdami augmenijai atsistatyti, kada jie sugrįš į tą pačią vietą. Geriausios beduinų gyvenimo salygos yra kai kuriose Vakarų Afrikos dykumose. Ten beduinų bendruomenėse paplitusi sezoninė migracija, kada jie dalį laiko praleidžia migruodami, tačiau reguliariai sugrįžta į pastovią vietą su pastoviomis gyvenvietėmis[15].

Naminiai gyvuliai yra svarbiausias išteklius. Jų pienas ir mėsa sudaro pagrindinę beduinų mitybos dalį[16]. Šis baltyminis maistas papildomas dykumose surinktomis žolėmis bei prekybos būdu gaunamais kviečiais ir kitais augaliniais produktais. Maistas gaminamas dažniausiai žemėje įkastoje krosnyje, kurioje galima kepti mėsą, virti kavą.

Jų vilna naudojama tradiciniam al Sadu audimui rankinėmis horizontaliomis staklėmis. Jos dėka pagaminama ir palapinių medžiaga, interjero detalės, maišai bei kiti svarbūs buities atributai. Svarbiausias beduinų vyrų drabužis yra ilg marškiniai dželaba. Galvos apdangalas gali būti baltas (aymemma) arba raudonai baltas (smagg), pritvirtinamas specialiu juodu dirželiu agall. Moterys viešumoje vilki tamsią abają, o galvas pridengia skarele tarha. Dažnai naudojamos ir čadros.

Kultūra ir menas

redaguoti
 
Grojantys beduinai 1935 m.

Nors beduinai yra musulmonai, tačiau kai kuriose gentyse yra išlikę pirmykščio šamanistinio tikėjimo reliktų. Svarbus asmuo gentyse yra žiniuonis fugara (arab. فجرا = fugara), kuris pranašauja, gydo, atlieka ritualus.

Beduinai išvystė labai aukšto lygio literatūrinę ir muzikinę tradiciją. Jų kultūroje labai paplitusi dainuojamoji poezija, kurią palydi tradicinio instrumento rebabo garsai[17]. Skirtingose vietovėse išsivystė skirtingos poetinės formos, tarp kurių yra gussa Sinajuje, ghinnawa rytų Egipte, Taghrooda JAE ir Omane, ir pan.

Kai kurie beduinų kultūros aspektai paskelbti nematerialiuoju pasaulio paveldu. Tarp jų yra: Petros ir Vadi Rumo beduinų kultūrinė erdvė, Al Taghrooda, tradicinė beduinų dainuojamuoji poezija Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir Omano Sultonate, al Sadu audimas, Al Azi, garbės poezijos atlikimo menas, Kupranugarių lenktynės, Žirgų ir kupranugarių ardhahas ir kt.

Išnašos

redaguoti
  1. Losleben, Elizabeth (2003). The Bedouin of the Middle East. Lerner Publications. pp. 4–5. ISBN 978-0-8225-0663-8.
  2. Suwaed, Muhammad (2015). Historical Dictionary of the Bedouins. Rowman & Littlefield. p. 7. ISBN 9781442254510.
  3. Al-Naimi, Ali (2016). Out of the Desert. Great Britain: Portfolio Penguin. pp. 5–7.
  4. Blake, Martha. The Ghinnawa: How Bedouin Women’s Poetry Supplements Social Expression
  5. Patai, Raphael. The Arab Mind. New York: Charles Scribner’s Sons, 1973
  6. Mukasa-Mugerwa, E. (1981). The Camel (Camelus Dromedarius): A Bibliographical Review. International Livestock Centre for Africa Monograph. 5. Ethiopia: International Livestock Centre for Africa. pp. 1, 3, 20–21, 65, 67–68.
  7. Beckerleg, Susan. „Hidden History, Secret Present: The Origins and Status of African Palestinians“. London School of Hygiene and Tropical Medicine.
  8. Holes, Clive (2004). Modern Arabic: Structures, Functions and Varieties (Revised ed.). Washington DC: Georgetown University Press.
  9. Decret, François (September 2003). „Les invasions hilaliennes en Ifrîqiya“. www.clio.fr (in French).
  10. Frantzman, Seth J.; Kark, Ruth (2011). „Bedouin Settlement in Late Ottoman and British Mandatory Palestine: Influence on the Cultural and Environmental Landscape, 1870–1948“. New Middle Eastern Studies. British Society of Middle East Studies.
  11. Leybourne, Marina; Jaubert, Ronald; Tutwiler, Richard N. (June 1993). „Changes in Migration and Feeding Patterns Among Semi-nomadic pastoralists in Northern Syria“ (PDF). Overseas Development Institute.
  12. Chatty, Dawn (2010). „The Bedouin in Contemporary Syria: The Persistence of Tribal Authority and Control“. The Middle East Journal. Middle East Institute. 64 (1): 29–49. doi:10.3751/64.1.12
  13. „Population in the Localities 2019“ (XLS). Israel Central Bureau of Statistics. Nuoroda tikrinta 16 August 2020.
  14. Elyan, Tamim (20 August 2010). „Metropolitan Bedouins: Tarabin tribe living in Cairo between urbanization and Bedouin traditions“. Daily News Egypt.
  15. Chatty, Dawn (2009). Culture Summary: Bedouin. Human Relations Area Files. Human Relations Area Files.
  16. Abu-Saad, K.; Weitzman, S.; Abu-Rabiah, Y.; Abu-Shareb, H. & Fraser, D. „Rapid lifestyle, diet and health changes among urban Bedouin Arabs of southern Israel“. Food and Agriculture Organization.
  17. „Traditional Bedouin Music“. Microsoft Encarta Online Encyclopedia 2007. Microsoft Corporation.

Taip pat skaitykite

redaguoti


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.