Džiomon laikotarpis

Džiomon laikotarpis (jap. 縄文時代 = Jōmon-jidai) – Japonijos istorijos laikotarpis, trukęs nuo apie 10 tūkst. metų pr. m. e. iki 300 m. pr. m. e.

Dauguma mokslininkų sutinka, kad prieš 40 tūkst. m. pr. m. e apledėjimas sujungė Japonijos salas su Azijos žemynu. Remiantis archeologiniais įrodymais, 35–30 tūkst. m. pr. m. e. žmonės atvyko į salas iš rytų ir pietų Azijos ir turėjo gerus medžioklės, gamtos gėrybių rinkimo ir akmeninių įrankių gamybos įgūdžius. Šio laikotarpio akmeniniai įrankiai, gyvenamos vietovės ir žmonių fosilijos randamos visose Japonijos salose. Be to 1998 m. genetinė analizė parodė, kad japonai kilo iš rytų Azijos. Žodis „džiomon“ reiškia „virvelinis“ japonų kalboje, pagal žymes padarytas ant molinių indų ir figūrų naudojant lazdas su aplink apvyniotomis virvėmis.

Džiomon periodas pasižymi itin sena keramika, kuri, spėjama, galėjo būti seniausia pasaulyje – keramikos šukės, rastos oloje, vakarinėje Kiūšiū salos dalyje, radiokarbono (C14) metodu datuojamos 10 000 m. pr. m. e. ir yra priskiriamos pradiniam Džiomon periodui. Tūkstantmečių senumo Džiomon kultūros kilmė siekia ledynmečio pabaigą, kuomet Japonijos salos dar buvo susijungusios su Sibiru šiaurėje ir Korėja pietvakariuose. Šylantis klimatas ir tirpstantys ledynai leido pakilti jūros lygiui ir Japonijos salynui atsiskirti – tapti tokiu, koks yra dabar.

Žmonės, pasilikę šiose salose, gyveno grupelėmis stovyklose ir urvuose. Vertėsi medžiokle, žvejyba, maisto rinkimu. Naudojo mikrolitus, kotinius antgalius, gremžtukus, rėžtukus, ylas, kirvelius, šlifuotais ašmenimis, kaulines adatas, pintus krepšius. Iš archeologinių kasinėjimų galima spręsti, kad gyvenvietės buvo laikinos – gyventa nesėsliai, tačiau konkrečiau apie jų visuomeninį gyvenimą žinoma mažai, nes nėra išlikę rašytinių šaltinių.

Vėlyvojo Džiomon laikmečio statulėlė

Archeologinio Džiomon kultūros palikimo randama beveik visoje Japonijoje. Keramika daugiausia naudota buitiniams tikslams – laikyti maistui, vandeniui. Tai daugiausiai plačiaangiai, aušti, smailiadugniai ar apskritadugniai indai, puošti virvelių ir juostelių įspaudais (pradžioje tik viršutinė indo dalis, vėliau ir visas indo paviršius). Dekorui dažnai naudoti ir bambukų, kriauklyčių, šukių įspaudai, nagų gnaibymai.

Viduriniajame Džiomon periode rankdarbių gausėjo. Manoma, jog galėta skirti didesnį dėmesį ritualinėms apeigoms, nes rasta nemažai molinių (daugiausiai moters) statulėlių („dogu“) bei akmeninių falo skulptūrėlių. Pasitaikė ir paukščių, vabzdžių bei kitų gyvūnų ar abstrakčių molinių figūrėlių, kurios galėjo būti naudojamos apeigoms arba kaip žaislai.

Vėlyvajame Džiomon periode keramika paprastėjo – primenantį „barokinį“ stilių keitė elegantiškos originalių formų vazos. Imta lipdyti iš plonesnio molio sluoksnio, tačiau neatsisakyta kriauklyčių, virvelių dekoro. Visuose Džiomon perioduose keramika buvo mažai degta, todėl vėlyvajame periode ją imta lakuoti.