Georg Friedrich Händel

Georgas Frydrichas Hendelis
Georgas Frydrichas Hendelis
Biografija
Pilnas vardas	Georg Friedrich Händel
Gimė	1685 m. vasario 23 d. Halė, Šventoji Romos imperija
Mirė	1759 m. balandžio 14 d. (74 metai) Londonas, Anglija
Žanrai	klasikinė muzika (barokas)
Veikla	kompozitorius
Instrumentai	vargonai, klavesinas, smuikas
Aktyvumo metai	1702-1758

Georgas Frydrichas Hendelis (vok. Georg Friedrich Händel, 1685 m. vasario 23 d. – 1759 m. balandžio 14 d.) – šalia J. S. Bacho, yra žymiausias Baroko pirmosios pusės kompozitorius. Jis apibendrino savo pirmtakų pasiekimus ir paliko daug kūrinių, kurie iki šiol neprarado savo meninės vertės.

Biografija

F. Hendelis gimė Halės mieste Vokietijos šiaurėje, kirpėjo – chirurgo šeimoje. Būdamas mažas pradėjo groti klavesinu, smuiku, vargonais, o 11 metų parašė pirmuosius kūrinius.

Būdamas aštuoniolikos, buvo paskirtas katedros vargonininku, tačiau galimybė tapti bažnyčios muziku jo neviliojo. Devyniolikos jis išvyko į Hamburgą, to meto vokiečių operos centrą. Ten griežė smuiku operos teatro orkestre, tapo orkestro dirigentu. Hamburge sukūrė savo pirmąją operą „Almira“. Susižavėjęs šiuo muzikos žanru Hendelis išvyko į operos tėvynę Italiją, kur toliau mokėsi, bendravo su žymiausiais to meto italų operos kūrėjais. Čia jis sukūrė keletą operų ir kantatų, kurias pastatė Florencijos, Venecijos, Neapolio teatrai.

Ilgas G. F. Hendelio gyvenimo ir kūrybos laikotarpis susijęs su Londonu. Pirmoji čia 1711 m. pastatyta kompozitoriaus opera „Rinaldas“ nustelbė kitų autorių kūrinius ir turėjo nepaprastą pasisekimą. G. F. Hendelis tapo Karaliaus Rūmų kompozitoriumi, o vėliau ėmė vadovauti operos teatrui. Atrodė, kad jo laukė puiki ateitis, tačiau netrukus viskas pasikeitė, nes itališka opera Anglijoje tapo nepopuliari. Pasigirdo balsai, kritikuojantys G. F. Hendelio rašomas „rimtąsias“ operas (opera seria), kurių puikios melodijos negalėjo atsverti dramaturgijos trūkumų. Kompozitoriui teko konkuruoti su kitais, iš užsienio kviečiamais muzikantais ir kovoti su dainininkų užgaidomis (jie mėgdavo „pagražinti“ arijas ir atlikdavo jas ne taip, kaip norėjo kompozitorius). 1727 m. jis parašė vieną žymiausių savo kūrinių „Zadok the Priest“, kuris buvo specialiai skirtas karaliaus Jurgio II karūnacijai.

Didelį smūgį jam sudavė 1728 m. pastatyta „Elgetų opera“, kurioje buvo šaipomasi iš aristokratiškos muzikos, Karališkosios operos ir paties G. F. Hendelio. Teatrą teko uždaryti, tačiau kompozitorius nenusiminė: nuvykęs į Italiją, jis subūrė naują trupę ir vėl bandė „šturmuoti“ Londoną. Deja, jo laukė dar didesnė nesėkmė, o po kelerių metų bankrutavo ir trečiasis G. F. Hendelio organizuotas operos teatras. Vis dėlto, kompozitorius pasižymėjo neišsenkančia energija ir net tada nesudėjo rankų.

Vieną po kitos jis kūrė didingas oratorijas, kurios sulaukė didžiulio pasisekimo. Šalia oratorijų rašė ir kitus kūrinius, grojo vargonais, dirigavo. Aplankęs gimtąjį miestą, jis grįžo į Angliją ir ten gyveno iki mirties. 1759 m. balandžio 14 d. grodamas „Messiah“ koncerte, G. F. Hendelis nualpo ir tą pačią dieną mirė. Kompozitorius buvo palaidotas Vestminsterio vienuolyne, kartu su įžymiausiais anglų valstybės veikėjais, mokslininkais. Nepaisydami vokiškos kilmės, anglai jį laiko savo nacionaliniu kompozitoriumi.

Kūryba

Pagrindiniai G. F. Hendelio kūrybos bruožai – humanizmas, nuoširdumas, paprastumas. Hendelis kūrė baroko stiliaus, dažniausiai polifoninę muziką, savo kūryboje sėkmingai sujungė vokiečių, italų, anglų ir prancūzų muzikos tradicijas. Ištobulino sceninę muziką – kūrė operas, o jo sukurtos oratorijos buvo pagal istorijas iš Šventojo Rašto. Iš instrumentinių kūrinių labiausiai išpopuliarėjo koncertai orkestrui ir pora siuitų.

Oratorijos

Hendelis mėgo didelės apimties kūrinius, todėl jo kūryboje reikšmingiausią vietą užima oratorijos. Jis sukūrė 32 oratorijas. Iš jų žymiausios: „Izraelis Egipte“, „Mesijas“, „Samsonas“, „Judas Makabėjus“. Jos parašytos bibliniais tekstais. G. F. Hendeliui nerūpi meilės intriga (ką matome operose), jis vaizduoja ne atskirų veikėjų išgyvenimus, o liaudį ir jos kovas su priešais. Dėl to labai svarbus vaidmuo tenka chorams, o pačias oratorijas galima palyginti su didingais, iš akmens ar granito iškaltais paminklais.

Oratorija „Prisikėlimas“ (it. La resurrezione). Pirmą kartą atliktas 1708 m. šv. Velykų sekmadienį Romoje, šis veikalas iki mūsų dienų išlieka vienas gražiausių ir subtiliausių baroko muzikos perlų. Dviejų dalių oratorija nukelia klausytoją į antrąją naktį po Jėzaus Kristaus nukryžiavimo, jos iškalbingoje tekstinėje ir muzikinėje dramaturgijoje susipina spalvingi personažai – dangaus, pragaro ir žemės gyventojai, kurie, vedami talentingojo Hendelio ir libretisto Karlo Sigismondo Kapėčė rankos, pasakoja ne tik biblinę istoriją, bet prabyla ir apie esminius žmonijos, gėrio ir blogio, būties klausimus. Tačiau bene labiausiai žavi muzika, leidžianti klausytojams pajusti tikrąjį baroko skonį: dailiai ornamentuota, padedanti maksimaliai atsiskleisti solistų balsams ir orkestro tembrams, vienodai jautriai išreiškianti tiek šviesų barokišką džiaugsmą, tiek sielvartą.

Oratorija „Mesijas“ – viena didingiausių šio žanro G. F. Hendelio kūrinių, parašyta vos per tris savaites. Joje atkuriama Kristaus gyvenimo istorija, paimta iš Evangelijos: I dalis – Kristaus gimimas ir vaikystė, II ir III – Jo darbai ir šlovė.

Kūrinį atlieka choras, orkestras ir keturi solistai. Tai muzikinė drama, sprendžianti Dievo – žmogaus gyvenimo problemą. Ji primena didvyrio žuvimą herojinėse tragedijose: didvyrio mirtis atneša tautai laisvę ir išganymą.