Jurgis Narjauskas

Jurgis Narjauskas
Gimė	1876 m. balandžio 21 d. Parausiai, Vilkaviškio apskritis
Mirė	1943 m. sausio 27 d. (66 metai) Telšiai

Veikla	kunigas, diplomatas, vertėjas, spaudos veikėjas ir tautosakininkas

Išsilavinimas	teisės mokslų daktaras
Alma mater	Fribūro universitetas

Jurgis Narjauskas (1876 m. balandžio 21 d. Parausių kaime, Vilkaviškio apskritis – 1943 m. sausio 27 d. Telšiuose) – Romos katalikų prelatas, diplomatas, vertėjas, spaudos veikėjas ir tautosakininkas.

Biografija

Mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seinarijoje. 1899–1903 m. studijavo Romoje Grigaliaus universiteto Teisių fakultete ir Fribūro universitete. 1903 m. teisės mokslų daktaras. Iki Pirmojo pasaulinio karo dėstė lietuvių kalbą Seinų kunigų seminarijoje.

1904 m. Ožkabalių kaime užrašinėjo dainas (melodijos paskelbtos Vilniuje 1998 m., knygų serijoje Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka T. IX–X). Kartu su kolegomis kunigais 1905 m. Seinuose įsteigė spaustuvę „Laukaitis, Dvaranauskas, Narijauskas ir Bendrovė“, kuri leido savaitraštį „Žiburys“ su priedais „Artojas“, „Šaltinėlis“, „Vainikas“, „Vainikėlis“ ir „Kvieslys“. 1906 m. Seinuose įkurta „Žiburio“ draugija, o prie jos choras, kuriam vadovavo kunigas Dvaranauskas.

1914–1919 m. gyveno Petrograde, Kryme, Romoje. 1919–1922 m. Lietuvos atstovas Vatikane. 1921 m. Romoje italų kalba leido dvisavaitį informacinį leidinį „Eco di Lituania“. Susipykęs su savo bičiuliu Lietuvos užsienio reikalų ministerijos patarėju kanauninku Kazimieru Prapuoleniu, iš diplomatinės veiklos pasitraukė. Grįžo į Lietuvą ir dėstė lotynų bei italų kalbas Kauno kunigų seminarijoje ir Lietuvos universitete. Nuo 1925 m. klebonas Gelgaudiškyje, nuo 1928 m. dirbo Telšių vyskupijos kurijoje ir Telšių kunigų seminarijoje.^[1] Rašė religiniais, teisiniais ir kitais klausimais leidiniuose „Draugija“, „Vadovas“, „Vienybė“, „Žemaičių prietelius“ ir kt. ^[2]

Vertė grožinę literatūrą iš lotynų ir italų kalbų.

↑ Vytautas Vanagas. Jurgis Narjauskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 58 psl.
↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 350 psl.