Parvatė

Parvatė (skr. पार्वती = IAST: Pārvatī, „kalnietė“), dar žinoma kaip Uma arba Gaurė – hinduizmo mitologijoje vienas iš deivės, Šivos žmonos veidų (hipostazė).

Parvatė ir Šiva (Britų muziejus)

Pasak mito, pirmoji Šivos žmona Satė po susideginimo šventojoje ugnyje, po kurio laiko, gimė kaip Uma, kalnų valdovo Himavato ir apsaros Menakos duktė. Tam, kad užkariautų Šivos širdį, Uma apsigyveno netoli jo, ant Kailašo kalno, tačiau Šiva, atsidavęs griežtai askezei, nekreipė dėmesio į jos rodomą draugiškumą. Dievai, norėdami, kad Šiva susilauktų sūnaus, sugebančio nugalėti asurą Taraką – Indros priešą, pasiuntė Kamą, kad šis sužadintų jame meilę Umai, bet Šiva sudegino jį savo trečiosios akies ugnimi. Tada pati Uma atsidavė Šivą aukštinančiai askezei. Bandydamas jos atsidavimą, Šiva apsireiškė jai jauno brahmano pavidalu ir ėmėsi apkalbėti Šivą, tai yra pats save. Uma atsisakė tikėti apkalbomis, ir Šiva, sužavėtas jos atsidavimo ir grožio, nutarė ją vesti. Po ištisus metus trukusios vestuvinės nakties Umą imta vadinti Parvate. Šioje santuokoje gimė Tarakos nugalėtojas Skanda (arba Kartikėja). Jo brolis – dievas Ganeša, turintis dramblio galvą.

Šiam mitui įtakos galėjo turėti nearijų genčių sakmės apie kalnų deivę. Jis susiklostė epiniu (V a. pr. m. e. – V a.) ir puranų (350–XIII a.) laikotarpiu.

Parvatė yra Šivos atsiribojimo nuo pasaulio atsvaras. „Kena upanišadoje“ vaizduojama kaip atverianti dievams Brahmano pažinimą. Pietų Indijos šaivai Parvatę garbina kaip įsikūnijusią Šivos malonę. Ji taip pat svarbi tantrizme, jo tekstuose išsaugoti Šivos Parvatei išdėstyti slapti mokymai.

Visoje Indijoje Parvatei skirta daugybė šventyklų, iš kurių viena svarbiausių – Minakšės šventykla Madurajuje. Mito apie Parvatę siužetai naudojami literatūroje (itin žymi Kalidasos poema „Kumarasambhava“ apie Parvatės ir Šivos meilę), architektūroje (Parvatę vieną ar su Šiva vaizdavo Čolų skulptoriai), dailėje (idiliškos jų šeimyninio gyvenimo Kailaše scenos – dažnas Kangros miniatiūrų motyvas).