Polocko kunigaikštystė

	Полацкае княства ; Polocko kunigaikštystė
	LDK dalinė kunigaikštystė 1307–1390
	Herbas
	Location of Rusios kunigaikštystės XI a.
Sostinė	Polockas
Kalbos	senoji slavų
Valdymo forma	Monarchija
	Polocko kunigaikščiai
iki 977 (pirmas)	Ragnvaldas
1387–1390 (paskutinis)	Skirgaila
Era	Viduramžiai
- Atskilo nuo Kijevo Rusios	IX a. m.
- Prijungta prie Vilniaus kunigaikštystės	1390 m.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Polocko kunigaikštystė (baltarusių kalba: Полацкае княства) – Rusios kunigaikštystė, gyvavusi IX–XII amžiuose dabartinės Baltarusijos šiaurinėje teritorijoje.

Teritorija

Kunigaikštystės pradžioje (iki suirimo) valdytos teritorijos bendrai buvo vadinamos Polocko žeme. Jos apėmė Minsko, Vitebsko, Mogiliovo (vakarinę dalį) sritis dabartinėje Baltarusijoje, taip pat teritorijas gretimas teritorijas Rusijoje, Latvijoje.

Žemė buvo Rytų Europos lygumoje, Baltarusijos kalvyne, į vakarus nuo Dniepro, kuris skyrė nuo Smolensko žemės rytuose. Pagrindinė regiono upė buvo Berezina. Šiaurėje Černigovo žemė ribojosi su Naugardo ir Pskovo žemėmis, pietuose – su Turovo-Pinsko žeme, vakaruose – su lietuvių (aukštaičių) žemėmis: Nalšia, Lietuva, latgalių žeme Jersika.

Ankstyvoji istorija

Polocko kunigaikštystė formavosi krivičių gyvenamose žemėse ir kontroliavo prekybinį kelią iš varingių į graikus. Krivičiai turėjo gentinę konfederaciją, kuriai vadovavo legendinė varingių dinastija. Apie 862 m. Polockas buvo priverstas pripažinti Kijevo Rusios kunigaikščio Askoldo viršenybę, bet išlaikė vietos dinastiją. Pasakojama, kad plečiantis Kijevo Rusiai, 978 m. jos didysis kunigaikštis Vladimiras išžudė visą vietinę dinastiją ir X a. pabaigoje prijungė Polocką prie savo valstybės. Vietos valdovo Rikvaldo dukterį Riknedą padarė savo žmona, išprievartaudamas ją tėvų akivaizdoje.

Kijevo Rusiai priėmus krikščionybę ir „vedus“ naują žmoną, 988 m. Rikneda grįžo į Polocką, kur jos ir Vladimiro sūnus Iziaslavas naujai įsitvirtino soste, atkūrė vietos dinastiją, kuri laikoma seniausia Riurikaičių dinastijos atšaka. Tai buvo anksčiausiai nuo Kijevo Rusios atsiskyręs politinis vienetas. Jis vadinosi Polocko žemė.

Iziaslavo pradėta Riurikaičių atšaka Polocką valdė kelis šimtus metų. Didžiausias klestėjimas buvo pasiektas Iziaslavo vaikaičio Vseslavo (1044–1101) laikais. Tuo metu kunigaikštystė tapo svarbia tarpininke prekyboje tarp Kijevo ir Skandinavijos. Ji valdė ne tik pirmines Polocko žemės teritorijas, bet ir įgijo hegemoniją vakaruose, t. y. baltų žemėse: lietuvių ir latvių protėviai tarnaudavo Polocko armijose. Polocko agresija turėjo įtakos rytinių baltų genčių (lietuvių, latgalių, jotvingių) konsolidacijai. Pvz., latgaliai suformavo Jersikos kunigaikštystę, kuri buvo Polocko vasalė.

Sostinė Polockas tapo labiausiai įtvirtintu Rusios miestu. Jis buvo labai išpuoštas, jame pastatyta Polocko Šventosios Sofijos katedra, kuri konkuravo su kitomis Rusios Šventosiomis Sofijomis – Naugarde ir Kijeve.

Susiskaidymas

1101 m. mirus Vseslavui, Polocko žemė padalinta į penkias (ar šešias) dalines kunigaikštystes, kurias užvaldė jo sūnūs. Taip atskilo Minsko, Drucko, Iziaslavo, Vitebsko kunigaikštystės. Vyriausias sūnus Dovydas Vseslavičius liko valdyti Polocke. Naujosiose kunigaikštystėse įsigalėjo atskiros Polocko riurikaičių atšakos, vėliau dauguma jų dar labiau skaldėsi.

Nepaisant susiskaldymo, Polocko žemės kunigaikštystės išlaikė savo bendrą tapatybę. Jos neretai vykdė bendrą politiką prieš išorės priešus (Smolenską, Kijevą ir pan.). Kuomet Polocko Riurikaičių dinastija baigėsi 1129 m., provincinių kunigaikščių (Minsko, Vitebsko, Drucko ir kt.) siekė įsitvirtinti Polocko soste, keisdami vienas kitą.

1127 m. Polocko žemė patyrė agresiją iš Kijevo. Jo kunigaikštis Mstislavas Vladimirovičius nusiaubė Polocką, ir jo bei dalinių kunigaikštysčių valdovus ištrėmė į Bizantiją. Tai pabaigė pagrindinę Polocko liniją. Po ilgų tarpusavio karų tarp vietinių Riurikaičių linijų (Davidovičių, Vasilkovičių, Glebovičių ir kt.) apie 1186 m. Polocko kunigaikštystėje įsigalėjo Glebovičiai.

1222 m. Polocką nukariavo Smolensko kunigaikštystė, tačiau 1232 m. jai pavyko išvaduoti. Nuo tada Polocko kunigaikštystėje įsigalėjo Vitebsko Riurikaičių linija.

LDK įsigalėjimas


Baltarusijos istorija
Rusia iki Kijevo Rusios (Rusios kaganatas)
Kijevo Rusia (Riurikaičiai)
Rusios kunigaikštystės:
Polockas, Juodoji Rusia, Smolenskas, Turovas-Pinskas
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė:
Polocko, Minsko, Vitebsko, Naugarduko, Bresto, Smolensko, Mstislavlio vaivadijos
Rusijos imperija (Šiaurės vakarai):
Minsko, Vitebsko, Gardino, Mogiliovo gubernijos
BLR, Litbelas
Lenkija, TSRS (Baltarusijos TSR)
Baltarusija

Perstatyta Polocko katedra

Nuo XII a. II pusės Polockas neteko ekonominių galių, kadangi pajūryje įsitvirtino Teutonų ordinas (jis atplėšė nuo Polocko daug istorinių žemių), o vėliau susiformavo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Nors 1237–1239 m. Polockas išvengė Mongolų užkariavimo, netrukus čia įsigalėjo LDK. Tai įvyko iki 1243 m., kuomet Polocko soste jau sėdėjo Lietuvos kunigaikštisTautvilas (jis buvo kunigaikščio Brečeslavo Vosilkovičiaus žentas). Taip kunigaikštystė perėjo LDK kaip dalinė kunigaikštystė. Mindaugas netrukus susipyko su Tautvilu, ir jį išvijo, kas sukėlė sukilimą. 1253 m. jiems susitaikius, Tautvilas valdė Polocką iki 1263 m., kol buvo nužudytas. Nuo 1263 m. Polocko kunigaikštystė pripažino Nalšios kunigaikščio Gerdenio valdžią, bet šis irgi nužudytas 1267 m.

Nežinoma, kas valdė Polocką po Gerdenio mirties. Manoma, kad tai galėjo būti Vitebsko kunigaikštis Iziaslavas. XIII a. pabaigoje Polocko soste įsitvirtino Tautvilo sūnus Konstantinas Tautvilaitis. Kadangi jis neturėjo įpėdinių, po mirties paliko Polocką Rygos arkivyskupui, tačiau jau 1307 m. Livonijos ordinas pardavė Polocką Lietuvai. Taip kunigaikštystė galutinai ir oficialiai įjungta į Lietuvos sudėtį.

Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytenis davė jį valdyti savo sūnui Vainiui, ir taip Polocke įtvirtinta Gediminaičių dinastija: toliau valdė Vainiaus sūnus Liubartas, Algirdo vyriausias sūnus Andrius.

Po Algirdo mirties 1377 m., Jogaila atidavė Polocką savo broliui Skirgailai, o šiam 1386 m. tapus vietininku Lietuvoje, vėl sugrįžo Andrius. Jis sukilo prieš Krėvos sutartį ir, susivienijęs su Vokiečių ordinu ir Smolensku, pradėjo karą prieš Skirgailą. Karą pralaimėjus, 1390 m. Polocko kunigaikštystė panaikinta, prijungiant ją prie Vilniaus kunigaikštystės.

Vėliau, 1413 m., iš jos ir gretimų žemių suformuota Polocko vaivadija.