Laukinis triušis
| Oryctolagus cuniculus |
|---|
 Laukinis triušis (Oryctolagus cuniculus) |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Oryctolagus cuniculus Linnaeus, 1758 |
 Paplitimas |
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Laukinis triušis (Oryctolagus cuniculus) – kiškinių (Leporidae) šeimos, monotipinės laukinių triušių (Oryctolagus) genties žinduolių rūšis.
Paplitęs Centrinėje ir Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje, introdukuotas Australijoje, Naujojoje Zelandijoje.
Laukinis triušis gyvena urvuose, kuriuos išsikasa šalia vienas kito ir kuriuose praleidžia didžiąją dalį laiko (kai nesimaitina). Labiausiai paplitę sausose, smėlingose (kad būtų lengviau išsikasti urvus) jūros lygio vietovėse. Labiau mėgsta žolėmis ir krūmais apaugusias plokštumas, tačiau taip pat gyvena ir miškuose. Nors ir vadinami kenkėjais, tačiau kuriasi atokiau nuo dirbamų plotų, nes žemės ūkio technika suardo jų urvus. Šiandieniniai triušiai prisitaikė prie žmonių ir jų galima sutikti net miestų parkuose, vejose netoli kapinių, soduose. Žmogaus veikla, ypač žemės ūkio plitimas, padėjo triušiams kolonizuoti naujas teritorijas. Kolonijoje gali gyventi iki poros šimtų triušių. Pagrindinis jų maistas yra varpinės žolės ir kiti augalai, tačiau jie ėda ir grūdus, taip pat gali apgraužti jaunus medelius. Patelės per metus atsiveda kelias jauniklių vadas.
Kilmė
redaguotiTriušių tėvyne yra laikoma Vidurio ir Pietų Europa. Manoma, kad laukiniai triušiai buvo prijaukinti Pirėnų pusiasalyje, akmens ir bronzos amžių sandūroje (2500–1800 m. pr. m. e.). Archeologiniai radiniai rodo, kad laukinius triušius prijaukinti baigė romėnai ir prancūzai (nuo II a. pr. m. e. iki mūsų amžiaus pradžios), triušius auginę specialiuose draustiniuose.
Viduramžiais triušiai paplito po visą Europą, vėliau ir tuose kraštuose, kur jie anksčiau niekada negyveno: Amerikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kt. Dabar laukinių ir naminių triušių yra beveik visame pasaulyje.
Gyvenimo būdas
redaguotiTriušiai yra maži, pilkai rudos spalvos žinduoliai. Mėgsta sausas, kalvotas saulėtas vietas ir ten kasasi urvus. Gyvena kolonijomis. Veisiasi ištisus metus. Lytiškai subręsta 90-110 dienų. Patelių kiaušinėlių ovuliacija vyksta poruojantis. Triušingumas trunka 28-31 dienų, patelės atveda nuo 1 iki 18 triušiukų. Triušiukai sveria 40-65 g, 6-tą gyvenimo dieną jie sveria jau 2 kartus, o po 1 mėnesio jau 10 kartų daugiau.
Triušių gerai išsivystę klausos ir lytėjimo, tačiau silpni regos organai. Triušiai išskiria kietas ir minkštas išmatas. Minkštąsias išmatas suėda patys (šis reiškinys vadinamas kaprofagija).
Po smakru yra liaukos, kurių išskiriamas sekretas naudojamas teritorijos žymėjimui.
Triušių kojų vamzdiniai kaulai yra ploni ir silpni kaip ir stuburas (triušiai turi 46 stuburo slankstelius). Netikėtai išgąsdinti (arba laikomi netinkamuose garduose) gyvūnėliai (ypač patelės) gali puldinėdamos nusilaužti kojas ar susižeisti stuburą.
Triušiai gyvena iki 6-8 metų, tačiau ūkiniam naudojimui laikomu iki 1-3 metų.
Triušių vislumas ūkiuose priklauso nuo kelių veiksnių.
- Veislės stambumas. Visliausi (patelės veda po 8-9 jauniklius) yra vidutinio stambumo veislių triušiai, ne taip vislūs (5-7 jaunikliai) stambiųjų ir smulkiųjų veislių triušiai. Mažiausiai triušiukų (po du tris) veda nykštukinių veislių patelės.
- Metų laikas. Geriausias vadas patelės veda pavasarį. Vasaros pabaigoje ir rudenį triušių lytinis aktyvumas ir vislumas sumažėja.
- Amžius. Triušių vislumas didėja iki 2-3 m. amžiaus, po to stabilizuojasi, o vėliau pamažu mažėja.
Triušių elgesys natūralioje aplinkoje
redaguotiTriušiai yra visuomeniški, socialiniai gyvūnai, gyvenantys vidutinio dydžio kolonijose. Aktyviausi triušiai būna nusileidus saulei, tačiau taip pat juos galima pastebėti aktyvius ir dieną. Triušiai iš esmės yra mišriaėdžiai, tačiau pagrindinis jų maistas – žolė.
Triušiai pasižymi savo sugebėjimu išgyventi sunkiomis salygomis. Kergeleno saloje, Antarktidoje, triušiai išgyveno šaltą žiemą misdami vien dumbliais, kuriuos į krantą išplaudavo jūros bangos.
Tarpusavyje triušiai bendrauja kvapų ir lytėjimo pagalba, paprastai bendrauja tyliai, bet išgąsdinti ar sužeisti gali pradėti garsiai klykti.
Laukinėje aplinkoje triušiai gali būti labai agresyvūs. Kovos dėl dominavimo tarp patinų gana dažnai baigiasi sunkiais sužalojimais ar net mirtimi. Grumtynėse triušiai kaip ginklus naudoja savo galingas užpakalines kojas, smūgiuoja į priešininką iš apačios. Taip pat jie kandžioja oponentą, braižo priekinių kojų nagais.
Nors buvo atlikta daug triušių elgesio tyrimų (garsiausi tyrinėtojai: Ronald Lockley, Richard Adams), tačiau nemažai triušių elgsenos aspektų dar yra menkai suvokiami.
Santykis su žmogumi
redaguotiLaukinis triušis sėkmingai prisitaikė visose teritorijose, kuriose jis buvo apgyvendintas žmogaus, ir tose srityse jis dažnai yra laikomas vienu didžiausių žemės ūkio kenkėjų. Triušiai taip pat daro didelę žalą ekosistemai, nes minta žmonių auginamomis kutūromis ir tuo pačiu konkuruoja dėl maisto su kitais ekosistemos gyvūnais. Australija, Naujoji Zelandija ir kitos nuo triušių kenčiančios šalys kasmet išleidžia miijonus dolerių siekdamos izoliuoti ar tiesiog išžudyti šiuos gyvūnus.
Kailis
redaguotiTriušių kailis sudarytas iš trijų rūšių plaukų: storų (40-50 mikrometrų storumo) – akuotinių, plonesnių – pereinamųjų arba tarpinių ir ploniausių (12-15 mikrometrų storumo) – pūkinių. Kailio kokybė priklauso nuo dengiamųjų, pereinamųjų ir pūkinių plaukų kiekio, jų ilgumo ir plonumo. Dėl šių savybių triušių kailis yra vertinamas ir triušiai auginami atskirose fermose.
