Mykolas Kalmantas

Mykolas Kalmantas iki 1928 m. Kalmantavičius
Gimė	1895 m. spalio 5 d. Mėčionys, Mielagėnų valsčius
Mirė	1976 m. birželio 6 d. (80 metų) Čikagoje
Sutuoktinis (-ė)	Vanda Gintilaitė (1908–1965 m.)
Vaikai	Vytautas Mykolas (1932–2008 m.) Vanda Danutė Kazlauskienė (g. 1934 m.)
Veikla	Lietuvos kariuomenės karininkas, pulkininkas.

Mykolas Kalmantas (iki 1928 m. Kalmantavičius, gimė 1895 m. spalio 5 d. Miečionyse, Mielagėnų valsč. Švenčionių apskr., mirė 1976 m. birželio 6 d. Čikagoje) – Lietuvos kariuomenės karininkas, pulkininkas.

Biografija

Kalmantas (Kalmantavičius) Mykolas (Mikas) 1912 m. Sankt Peterburge baigė vidurinę technikos mokyklą. Iki 1915 m. mokėsi Petrogrado gimnazijoje, vėliau studijavo Maskvos archeologijos institute. 1916 m. baigęs Peterhofo puskarininkių mokyklą, tarnavo 124-ajame ir 293-iajame atsargos pulkuose. 1917 m. pradžioje buvo pasiųstas tarnauti į Tverės gubernijos Toržoko miesto komendantūrą. Metus tarnavo komendanto kuopos vadu 128-ojoje štabo divizijoje, vėliau pervestas į atsargos batalioną Smolenske.

1919 m. rugsėjo 3 d. mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, paskirtas Ukmergės bataliono 2-os kuopos jaunesniuoju karininku, vėliau – kulkosvaidžių komandos viršininku. 1919 m. lapkričio 18 d. suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis. Tų metų gruodžio 15 d. batalioną performavus į 8-ąjį pėstininkų pulką, paskirtas pulko ryšių komandos viršininku. Dalyvavo nepriklausomybės kovose. 1920 m. kovėsi su bolševikais Kaukonių-Dauguvos ruože, su lenkais prie Augustavo ir Vilniaus. 1920 m. rugpjūčio 20 d. paskirtas šeštos kuopos, vėliau – mokomosios kuopos vadu. 1922 m. gegužės 1 d. pakeltas į kapitonus. Spalio 13 d. baigė Aukštuosius karininkų kursus (II laida).

Dalyvavo Klaipėdos sukilime. 1923 m. savanoriu nuvyko į Klaipėdos kraštą Mažosios Lietuvos gelbėjimo krašto žinion, paskirtas antros sukilėlių grupės vadu (slapyvardis M. Bajoras). 1923 m. sausio 9–22 dienomis dalyvavo vaduojant Klaipėdą, vadovavo sukilėliams užimant Pagėgių miestą ir apskritis, paskirtas šios teritorijos komendantu. 1923 m. sausio 15 d. su trimis kuopomis prasiveržė pro prancūzų gynybos liniją ir užėmė Klaipėdą, asmeniškai suėmė vyriausiąjį prancūzų komisarą generolą G. Petisnė, administravusį Klaipėdos kraštą. Už nuopelnus vaduojant Klaipėdą apdovanotas Vyčio kryžiumi. Sausio 16 d. paskirtas Klaipėdos krašto savanorių sukilėlių 1-o pulko vadu. 1923–1925 m. 8-ojo pėstininkų pulko 1-ojo bataliono vadas.

1924 m. studijavo VDU Teisių fakultete. Nuo 1926 m. birželio mėn. iki 1935 m. rugpjūčio mėn. – Lietuvos Šaulių sąjungos viršininkas. Vienas aktyviausių skautijos organizatorių, 1925–1927 m. vyriausiasis skautas, 1929–1940 m. ir 1945–1950 m. garbės gynėjas. 1924 m. dalyvavo Danijoje vykusiame tarptautiniame skautų sąskrydyje, 1927 m. vadovavo skautų delegacijai, kuri vyko į Švediją, į tarptautinę skautų šventę. Vienas Lietuvos aeroklubo steigėjų (1927 m.), Lietuvių-Suomių draugijos pirmininkas (1935 m.).

1926 m. vasario 16 d. pakeltas į majorus, 1929 m. lapkričio 23 d. – į pulkininkus leitenantus. 1931 m. lapkričio 29 d. baigė Aukštesniuosius karininkų kursus. 1935 m. liepos 20 d. perkeltas į Kariuomenės štabą, paskirtas ypatingųjų reikalų karininku prie kariuomenės vado. 1935 m. lapkričio 23 d. pakeltas į pulkininkus.

Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 m. birželio 25 d. paleistas į pėstininkų karininkų atsargą. Persikėlė gyventi į Beržų dvarą Jonavos rajone. Ten M. Kalmantas turėjo 40 ha ūkį. Šis ūkis ir solidi (1225 lt) pensija leido jo šeimai gyventi pasiturinčiai. Tačiau užėję rusai iš atsargos karininko atėmė pensiją ir jam teko ieškoti darbo Kaune, o 1941 m. gegužės 16 d. buvo suimtas Beržų dvare ir kankinamas Kauno kalėjime. Tačiau M. Kalmantui tremties pavyko išvengti. 1941 m. birželio 25 d., jau prasidėjus karui, iš Kauno kalėjimo kaliniai buvo išlaisvinti, tarp jų ir pulkininkas. Jo žmona su vaikais nebuvo suimti, nes tuo metu slapstėsi pas gimines Tauragėje.

Kauno karo komendantūros paskirtas Ginklavimo skyriaus viršininkas. Liepos 24 d., po voldemarininkų pučo prieš Lietuvos laikinąją vyriausybę ir Kauno karo komendatūrą, naujo komendanto kapitono Stasio Kviecinsko paskirtas komendanto pavaduotoju. Komendanto pavaduotoju dirbo iki 1941 m. rugpjūčio, kada buvo likviduota Lietuvos Laikinoji vyriausybė. 1943–1944 m. – Kauno miesto ir apskrities Pensijų skyriaus vadas. Be tiesioginio darbo, rūpinosi, kad Lietuvos jaunuoliai būtų apsaugoti nuo tarnybos Vokietijos kariuomenėje.

1944 m. pasitraukė į Vokietiją, tačiau grįžo ir gegužės 29 d. paskirtas į LKDI štabą Spaudos ir švietimo skyriaus viršininku. Po Sedos kautynių dar kartą pasitraukė į Vokietiją. 1948 m. emigravo į JAV, gyveno Čikagoje. Iniciatyvinės grupės atkuriant Lietuvos Šaulių sąjungą emigracijoje narys.

Mirė 1976 m. birželio 6 d. Čikagoje, palaidotas Švento Kazimiero kapinėse. 2002 m. pripažintas kariu savanoriu.

Šeima

Žmona – Vanda Gintilaitė (1908–1965 m., susituokė 1930 m.), sūnus – Vytautas Mykolas (1932–2008 m.), duktė – Vanda Danutė Kazlauskienė (1934 m.).

Apdovanojimai

Apdovanotas: Vyčio kryžiaus 5 laipsnio (1923 m.), DLK Gedimino 3 laipsnio (1928 m.), Šaulių žvaigždės (1931 m.), Gedimino vilko (1932 m.) ir Lelijos (1931 m.) ordinais, ugniagesių „Artimui pagalbon“ 1 laipsnio kryžiumi (1934 m.), Klaipėdos išvadavimo sidabro 1924 m.), Lietuvos nepriklausomybės (1918 m.), Šaulių žvaigždės ordino (1939 m.) medaliais, Latvijos išsivadavimo karo dešimtmečio (1929 m.) medaliu, Latvijos Aizsargų nuopelnų (1929 m.), Estijos ugniagesių 1 laipsnio aukso (1935 m.), Suomijos nacionalinės gvardijos geležiniu (1926 m.) kryžiais.

Nuorodos

• "Palikęs gilų pėdsaką"
• Regina Lukoševičienė. Mykolas Kalmantas.^{[neveikianti nuoroda]}