Martin Heidegger

Martinas Heideggeris

Namas Meskirche kuriame užaugo Martinas Haidegeris

M. Haidegerio kapas Meskirche

Martinas Haidegeris (vok. Martin Heidegger, g. 1889 m. rugsėjo 26 d. – 1976 m. gegužės 26 d.) – vokiečių filosofas-egzistencialistas, hermeneutikos teoretikas, vienas reikšmingiausių XX a. mąstytojų.

Biografija

Jaunystė

Martynas Heideggeris gimė 1889 m. rugsėjo mėn. 26 d. [[1]], Meskirche, Badeno-Viurtenbergo žemėje. Lankė gimnaziją Konstancoje, Fribūre. M. Heideggerio šeima dėl nepritekliaus negalėjo leisti jam studijuoti universitete, todėl jis pradėjo lankyti Jezuitų seminariją, iš kurios buvo pašalintas dėl paskaitų nelankymo susisirgus rimta širdies liga. M. Heideggeris vedė Elfriede Petri 1917 m. kovo 21 d. Jų pirmas sūnus Jörgas gimė 1919 m.

Studijos

M. Heidegeris susidomėjo filosofija būdamas septyniolikos, kai bažnyčios pastorius davė jam Franco Brentano knygą „Būties prasmių įvairovė pagal Aristotelį“, kuri, nors ir buvo pakankamai sudėtinga, padarė didžiulį įspūdį jaunajam mąstytojui ir prisidėjo prie jo visą gyvenimą trukusių egzistencijos prasmės tyrinėjimų. Filosofui taip pat padarė didžiulę įtaką Dostojevskis, Nyčė, Kierkegaardas. Freiburgo universitete M. Heideggeris iš pradžių studijavo teologiją, bet po keturių semestrų, susidomėjęs Husserlio idėjomis, pradėjo studijuoti filosofiją (pažymėtina, kad suartėjimas su Husserliu jo filosofijoje nepaliko jokio žymesnio pėdsako). 1916 – 1927 m. M. Heideggeris nepublikavo jokių darbų, bet intensyviai studijavo Husserlio fenomenologiją, Shelerio folosofinę antropologiją, šv. Pauliaus, Augustino, Liuterio tekstus, supažindinusiais jį su istoriniais pavyzdžiais ir kartu padėjusiais suvokti, kad būties prasmės negalima aiškinti restauruojant senąją matafizinę ontologiją.

Profesoriavimas

1922 - 1928 m. paskirtas Marburgo universiteto profesoriumi, kuriame dėstė ir žavėjo visus neįtikėtinu talentu. Tuo pačiu metu mąstytojas rengė pirmąją savo knygą (daugelis jo publikacijų paremtos paskaitų medžiaga). 1927 m., paskatintas universiteto dekano, jis skubotai, galutinai neužbaigęs, atidavė savo rankraštį publikavimui, pavadindamas „Būtis ir laikas“. 1928 – 1944 m. Heideggeris dėstė Freiburgo universitete, 1933 m. tapo rektoriumi, trumpą laiką priklausė nacių partijai (1944 m. buvo pašauktas į atsargos kariuomenę), 1934 m. rektoriaus pareigybių atsisakė. 1945 – 1951 m. Vokietiją okupavusios jėgos dėl sąsajų su nacizmu neleido M. Heideggeriui grįžti ir toliau dėstyti universitete. Išėjęs į pensiją 1952 m. mąstytojas išleido keletą esė ir interpretacijų, susijusių su istorijos filosofija, Nyčės studijomis (1961). Paskutinis jo darbas - „Filosofijos klausimai“ (1969).

Mirties data

M. Heideggeris mirė Freiburge, 1976 m., sulaukęs 86 – erių metų. Jis palaidotas savo gimtojo miesto, Meskircho kapinėse.

Filosofija

Būties esmė

M. Heideggerio filosofija yra vadinama klausimų filosofija. Anot Heideggerio aptarinėjamas klausimas, kurį pateikia filosofija yra apie „būties esmę“, tačiau ne apie „esaties esmę“. Kitus mąstytojus kaltina „būties užmarštimi“ ir bando rasti skirtumus tarp būties ir būtinybės.

Būtis ir laikas

Pirmuoju savo stebėjimu Heideggeris bandė įrodyti, kad daugiau kaip per du tūkstančius metų, filosofija patarnavo visoms būtybėms, kurios gali būti surastos pasaulyje (apimdamos "pasaulį" savarankiškai), bet užmiršo paklausti, koks "buvimas" yra savarankiškas. Tai ir yra "klausimas dėl būties esmės". Vienas svarbiausių šios įžvalgos šaltinių buvo Franz Brentano traktatas apie daugiareikšmio „būti“ naudojimą pagal Aristotelį. Tai buvo darbas, kuris paskatino Heideggerį paklausti, kokia vienybė sudaro „būti“ įvairovės pagrindą. Tuomet M. Heideggeris parašo savo veikalą „ Būtis ir laikas“ (Being and Time), cituodamas Platoną, kad Vakarų filosofija užmiršo „būti“. Šis kūrinys davė pagrindą tolesniems M. Heideggeio darbams.

„Dasein”

Antrasis veikalas, gaivinantis Heideggerio filosofiją, atisiranda dėl Edmundo Husserlio įtakos, filosofo, nesidominčio klausimais apie filosofinę istoriją. Husserlis teigė, kad visa, kas filosofija galėjo ir turi būti yra patirties apibūdinimas (vadinasi fenomenologinis šūkis, "į daiktus savarankiškai"). Bet Heideggeris, tai ketino paaiškinti kitaip, anot jo patirtis visada yra jau išdėstoma pasaulyje ir būduose kaip būti. Tokiu būdu Husserlio supratimas, kad visa sąmonė yra "tyčinė" (prasme, kad ji yra visada numatoma kažkieno kryptimi, ir visada yra "apie" kažką) pervedama į Heideggerio filosofiją, tapdama mintimi, kad visa patirtis yra įkurta "rūpinimesi". Heideggeris tokiu būdu veda savo apibūdinimą patirties atžvilgiu "Dasein", būtybės, kuriai buvimas yra klausimas.

„Būtyje ir Laike“ Heideggeris kritikavo abstrakčius ir metafizinius, tradicinius būdus sugriebti žmogaus egzistavimą, kaip racionalaus gyvūno, asmens, vyro, sielos, dvasios, ar temos. Dasein, tada, nėra numatytas būdas vesti "filosofinę antropologiją", bet greičiau galimybės salyga kažkam, kaip "filosofinė antropologija." Dasein, pagal Heideggerį, yra rūpinimasis. Filosofas teigia, kad Dasein, tai yra tas kas pasirodo atėjęs į pasaulį per daiktus ir į jo galimybes, apimdamas ir savo mirtingumo neišvengiamumą.

Rūpestis

Rūpestis dėl savo buvimo pasaulyje – tai išgyvenimas dėl savo nesavarankiškumo, dėl pasaulio duotumo, tarsi ne pats žmogus, o kažkas kitas tvarkytų jo likimą. Rūpestis dėl savęs, kaip siekiamojo savęs, - tai savęs projektavimas, bandant įveikti savo būtinį nesavarankiškumą. Rūpestis dėl savęs, kaip sąmbūvio su pasaulio esme, – tai bandymas įžvelgti save, neprarasti savęs tuose pavidaluose, kurie gimė gyvenimo tėkmėje. Rūpestis jungia žmogaus trukmę kaip praeitį, dabartį ir ateitį. Nuo to, kas rūpestyje vyrauja, žmogaus egzistencija gali būti netikra arba tikra. Netikra ji yra tuo atveju, jeigu joje akcentuojama dabartis. Tada žmogus susitapatina su jo aplinkos daiktais ir žmonėmis, jie uždengia jam horizontą, o susitapatinimas su kuo nors už savęs žmogų susvetimina patį sau, jis praranda save, tampa kažkuo, vidutinybe. Tikra egzistencija yra tada, kai žmogus pamato save tokį, koks jis yra – silpnas, baigtinis, bet esantis, ne egzistuojantis, būnantis. Tada žmogus gali atrasti savo baigtinumą kaip istoriškumą, savo nerimą – kaip laisvę, savo abejones – kaip mąstymą, kaip amžinybės siekimą ir galimybę. Rūpestis ir baimė dėl gyvenimo tampa prieinamas žmogaus jėgoms.

Žurnalo „Der Spiegel“ interviu

1966 m. rugsėjo 23-iąją, Heideggeris davė interviu ,,Der Spiegel’’ žurnalui, kuriame jis sutiko aptarti savo politinę praeitį. Pokalbio metu, M. Heideggeris gynė savo įsipainiojimą nacionalsocializme dviejais būdais: pirma, jis teigė, kad nebuvo jokios alternatyvos, sakydamas jog jis bandė apginti universitetą (ir mokslą apskritai) nuo politizavimo ir tokiu būdu turėjo rasti kompromisą su nacistine administracija. Antra, jis pamatė "pabudimą" ("Aufbruch"), kuris galėtų padėti surasti "naują nacionalinį ir socialinį metodą", bet dėl to persigalvojo 1934m.

Kūriniai

• (1927) Būtis ir laikas (vok. Sein und Zeit) — pagrindinis veikalas
• (1929) Kantas ir metafizikos problema (vok. Kant und das Problem der Metaphysik)
• (1929) Apie pagrindų esmę (vok. Vom Wesen des Grundes)
• (1942) Platono mokymas apie tiesą (Platons Lehre von der Wahrheit)
• (1955 – 1957) Tapatumas ir skirtybė (Identität und Differenz)
• (1955 – 1956) Sakinys iš pagrindų (Der Satz vom Grund)
• (1959) Ramumas (Gelassenheit)
• (1959) Pakeliui į kalbą (Unterwegs zur Sprache).

Naudota literatūra

• Wladyslaw Tatarkiewicz „Filosofijos istorija“ (III) (2003);
• Samuel Enoch Stumpf „Philosophy: history and problems“ (1989);
• Oxford university press „Philosophy“ (1995);
• Alois Halder „Filosofijos žodynas“ (2002);
• „Martynas Heidegeris“ (1992), Vilnius „Mintis“.
• Juozas Girnius „Heideggerio egzistencialinės filosofijos pagrindai“. — Vilnius, VDU leidykla, 2002,