Andajus
Andajus (Andaja) - svarbiausiasis lietuvių dievas, pagal kai kuriuos šaltinius. Tapatinamas su Nunadieviu. Pagal kitą versiją Andajus – likimo ir baimės dievybė, dar vadinama angies dievu. Vaizduojama tiesiog baidykle.
Ipatijaus metraštyje 1258 m. minima, kad lietuvių kariai šaukėsi Andajaus ir Divirikso. 1261 m. pagal slavišką Joano Malalo chronologijos vertimą išvardijami dievai Andajus, Perkūnas ir kiti. Nors pirmoji vieta turėtų liūdyti apie Andajus kaip pirmojo dievo reikšmę, tačiau kiti šaltiniai į pirmą vietą iškelia Nunadievį, o Andajus neminimas kituose nei XIII amžiaus šaltiniuose bei lietuviškame folklore[1].
Lietuvių mitologijos tyrinėtojai jį vertina skirtingai. Pagal Eduardą Volterą, Andaj arba Andej galėjo kilti iš „angis“ (iš lietuviško gyvatės pav. arba keiksmažodžio). Mitologijos interpretatoriai teigia, kad Andajus buvo klaidingai palaikytas dievu, kai kariai keikėsi ir paminėjo gyvate kartu su Perkūnu[1].
Angies, žalčio ir gyvatės vardai kaip keiksmažodžiai gyvojoje kalboje išliko ir šiandien. „Angis“ yra labai senas lietuvių kalbos žodis, artimas lotynų „anguis“. IX-XI a. skandinavų sagose minimas Kuršių žemėje gautas kardas, vadinamas angimi.
Tačiau tokie aiškinimai buvo atmesti, kadangi XIII amžiaus pabaigoje Andajus imtas tapatinti su Nunadieviu, pirmuoju žinomu dievu iš kitų XIII amž. šaltinių.
Archeologė F. Gurevič mano, kad Andajus (Andaja) reiškia Angiadievį. Rusų mokslininkas Vladimiras Toporovas Anadajų aiškina kaip „Ant-dievį“ - pirmąjį dievą ir linkęs laikyti vienu svarbesnių baltų dievų ir šį žodį jis tapatina su vandeniu. A. J. Greimas dievo varde taip pat įžvelgė „Vandens dievą“ (lt. „vanduo“ gali priminti žodį Andaj). Pagal pastarąjį aiškinimą Andajus būtų pirmasis dievas, sukūręs pasaulį iš vandens chaoso. Tačiau ši hipotezė netapo visuotinai pripažįstama ir interpretatorių nuomonės išsiskyrė[1].