Antanas Baltūsis-Žvejys
| Antanas Baltūsis-Žvejys | |
|---|---|
| Gimė | 1915 m. Gulbiniškiai, Pilviškių valsčius |
| Mirė | 1948 m. sausio 1 d. (~33 metai) Gulbiniškiai |
| Tėvas | Antanas Baltūsis |
| Motina | Ona Baltūsienė |
| Veikla | karininkas, rezistentas |
Antanas Baltūsis-Žvejas (1915 m. Gulbiniškiuose, Pilviškių valsčius – 1948 m. vasario 1 d. Gulbiniškiuose) – Lietuvos karininkas, rezistentas, Tauro apygardos vadas.
Biografija
Gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Baigė Šakių gimnaziją, įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, tačiau jos nebaigė ir pradėjo mokytojauti. Buvo gyvas, judrus, sportiškas ir gabus, mokėjo anglų ir vokiečių kalbas. Vėliau įstojo į Karo mokyklos aspirantūrą, kurią baigė 1940 m., Lietuvą jau okupavus Sovietų Sąjungai. Kaip ir visi tos laidos kariūnai aspirantai, gavo tik pažymą rusų kalba, kad baigė Karo mokyklą ir yra atsargos karininkas.
Vokietijos okupacijos metais trumpą laiką ėjo Pilviškių valsčiaus policijos nuovados viršininko pareigas, vėl mokytojavo. 1943 m. tapo Lietuvių policijos 252-ojo bataliono 3-iosios kuopos vadu. Tuo metu batalionas buvo dislokuotas Liubline (Lenkija) ir vykdė išorinę koncentracijos stovyklos Majdanekas apsaugą bei konvojavo kalinius į darbus. Vokiečiams traukiantis, 1944 m. grįžo į Lietuvą.
1945 m. pavasarį įsitraukė į partizaninio pasipriešinimo judėjimą. Lapkričio 20 d. tapo Tauro apygardos štabo spaudos ir propagandos skyriaus viršininku bei apygardos laikraščio „Laisvės žvalgas“ vyriausiuoju redaktoriumi. 1946 m. birželio 1 d. paskirtas apygardos štabo viršininku, o žuvus Zigmui Drungai-Mykolui Jonui, liepos mėnesį, – Tauro apygardos vadu.
A. Baltūsis-Žvejys buvo viena iškiliausių asmenybių Lietuvos partizanų kovos sąjūdyje. Tapęs apygardos vadu paskelbė, kad Laisvės kovotojų organizacija yra karinė organizacija: jai privaloma kariška drausmė, paklusnumas ir pagarba vadams, Lietuvos kariuomenės uniforma. Nustatė pareigų ženklus, sutvarkė apygardos teritorinę-administracinę struktūrą, Lietuvos kariuomenės štabų pavyzdžiu sutvarkė raštvedybą, išleido nurodymus rinkti partizanų kūrybą, slėpti ir išsaugoti archyvus, reikalavo iš dalinių tikslių ataskaitų, organizavo kursus puskarininkių ir viršilų laipsniams gauti, parengė kasdienines partizanų elgesio taisykles, įsteigė Karo lauko teismą.
Paaiškėjus, kad 1946 m. įkurtas Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdis (BDPS), vadovaujamas Juozo Markulio-Erelio, yra MGB rankose, ėmė kurti Vyriausiąją vadovybę iš ginkluotų partizanų vadų. Buvo Vyriausiojo ginkluotų pajėgų štabo viršininkas ir faktiškasis 1947 m. naujai sudaryto BDPS pirmininkas. Jam pavyko užmegzti ryšius su daugumos partizanų apygardų štabais ir apriboti J. Markulio veiklą. Į BDPS prezidiumą įtraukė legaliai gyvenančių asmenų (V. Selioką, E. Akelį, J. Bazilevičių, kun. J. Stankūną, A. Miškinį ir kt.), kad Prezidiumas ir politiškai atstovautų tautai. Planavo, kad įkurtame centre dirbs ir po du kiekvienos partizanų apygardos atstovus.
Ypač daug dėmesio skyrė ryšiams su Vakarais – 1947 m. organizavo net du žygius į Vakarus: gegužės mėn. – Juozo Lukšos ir Jurgio Krikščiūno bei gruodžio mėn. – J. Lukšos ir Kazimiero Pyplio.
Deja, daugelio planų nespėjo įgyvendinti. 1948 m. vasario 1 d., išdavus MGB agentei Tiesai, gimtajame Gulbiniškių kaime, Motiejaus Baltrušaičio sodyboje, A. Baltūsis-Žvejys ir du štabo apsaugos partizanai Juozas Balsys-Dobilas ir Pranas Žaldaris-Šapalas buvo apsupti. Pasiūlymą pasiduoti atmetę ir nematydami kitos išeities jie nusišovė.[1]
Įvertinimas
A. Baltūsio-Žvejo nuopelnus įvertino jau Lietuvos partizanai. 1950 m. birželio 1 d. jis apdovanotas visų laipsnių Laisvės Kovos Kryžiais (su kardais). 1997 m. gruodžio 17 d. A. Baltūsiui-Žvejui pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties). 2002 m. spalio 31 d. LR Prezidento dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis.[2]