Kalmaro karas

Kalmaro karas
Kalmaro karas
Data 1611 – 1613 Vieta Skandinavijos pusiasalis Rezultatas danų pergalė
Konflikto šalys
Švedijos imperija	Danija-Norvegija
Vadovai ir kariniai vadai
Karolis IX Gustavas II Adolfas	Kristijonas IV

Kalmaro karas (šved. Kalmarkriget) vyko 1611–1613 m. tarp Švedijos ir Danijos karalysčių.

Formaliai karas vyko dėl „Lapių karaliaus“ titulo, kurį sau priskyrė danų valdovas Kristijonas IV bei Švedijos karalius Karolis IX. Faktiškai karo priežastis buvo ekonominiai valstybių interesai, kadangi prekyba žuvimi ir kailiais iš Švedijai priklausančio Finmarko šiaurės Skandinavijoje, į kurį pretenzijas reiškė Danija, buvo labai pelninga. Taip pat svarbia priežastimi buvo Kristijono IV siekis vyrauti Baltijos jūros regione, nes per Finmarko regioną Švedija galėjo gauti kitą prekybinį kelią į Šiaurės jūrą, aplenkdama Danijos kontroliuojamus Zundo sąsiaurius.

Po to, kai Karolis IX atsisakė derėtis ginčytinais klausimais, abi šalys paskelbė viena kitai karą. Po Karolio IX mirties 1611 m. spalį karą tęsė 17-metis sosto paveldėtojas Gustavas II Adolfas.

1612 m. gegužę Danijos kariuomenei, kurią sudarė daugiausia vokiečių samdiniai, pavyko užimti Elfsborgą prie Jotaelvo upės, taip uždarant vienintelį Švedijos išėjimą į Kategatą. Tų pačių metų rugpjūtį danai apsiautė Kalmarą.

Tarpininkaujant Anglijai ir Nyderlandams 1613 m. sausį buvo sudaryta Kneriodo taika (Knærød). Švedija atsisakė Finmarko Danijos naudai, bet jai buvo grąžintas Kalmaras. Švedija įsipareigojo iki 1618 m. išmokėti milijono talerių kompensaciją Danijos karaliui Kristijonui IV. Kol bus išmokėta ši kompensacija, Elsfborgas iki 1619 m. liko Danijos valdžioje.