Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė
| Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė | |
|---|---|
| Gimė | 1954 m. balandžio 30 d. Ežaičiai, Klaipėdos rajonas |
| Mirė | 2014 m. lapkričio 28 d. (60 metų) Kaunas |
| Palaidotas (-a) | Petrašiūnų kapinėse |
| Sutuoktinis (-ė) | Justas Tolvaišis |
| Vaikai | Julija, Teresė Laima |
| Veikla | menotyrininkė, architektūros istorikė |
| Alma mater | 1977 m. LSSR dailės institutas |
Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė (1954 m. balandžio 30 d. Ežaičiuose, Klaipėdos rajonas – 2014 m. lapkričio 28 d. Kaune) – Lietuvos menotyrininkė, architektūros istorikė, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1961–1965 m. mokėsi Ežaičių pradinėje mokykloje, 1965–1972 m. Gargždų vidurinėje mokykloje. 1972–1977 m. LSSR dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija) studijavo meno istoriją ir teoriją. 1978–1981 m. mokėsi Statybos ir architektūros MTI aspirantūroje. 1984 m. Sąjunginiame menotyros mokslo tyrimų institute Maskvoje apgynė menotyros mokslų kandidato disertaciją „1830-1920 m. Lietuvos architektūros stilistinė raida“ (1993 m. nostrifikuota, patvirtinant humanitarinių mokslų daktaro laipsnį).[1]
1977–1978 m. ir 1982–1983 m. Lietuvos statybos ir architektūros MTI Architektūros istorijos sektoriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja. 1983–2001 m. Architektūros ir statybos instituto to paties sektoriaus vyr. mokslo darbuotoja. Spaudoje paskelbė keliasdešimt straipsnių apie paveldo vertes ir išsaugojimą (ciklas „Pasivaikščiojimai po Kauną, 1995–2000“ ir kt.).
Nuo 1996 m. dėstė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakultete (2002–2008 m. Menų institutas): 1996–1997 m. VDU Menų fakulteto Menotyros katedros vyr. asistentė, 1998–2006 m. vyresnioji mokslo darbuotoja, 2003–2005 m. docentė, nuo 2006 m. profesorė, vyriausioji mokslo darbuotoja. Kartu su savo studentais, savanoriais ir kolegomis įsitraukė į Kauno miesto medinio paveldo dokumentavimo veiklą, inicijavo duomenų bazės ir svetainės www.archimede.lt kūrimą, konsultavo medinių namų gyventojus saugojimo ir tvarkybos klausimais.[2][3]
Lietuvos dailininkų sąjungos (nuo 1990 m.), LR Kultūros paveldo departamento architektūros, istorinės-meninės raidos ekspertė (nuo 1990 m.), ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto narė (nuo 1993 m. iki 2019 m.), Lietuvos dailės istorikų draugijos narė (nuo 1995 m.), Kauno arkivyskupijos bažnytinio meno komisijos narė (nuo 2002 m.), Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo ekspertė (nuo 2003 m.), Lietuvos mokslo tarybos ekspertė (nuo 2005 m.). Nuo 2005 m. Kauno miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos narė, nuo 2010 m. – šios tarybos pirmininkė.
Vaikai: Julija (g. 1985), Teresė Laima (g. 1992). Palaidota Petrašiūnų kapinėse.
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Lietuvos architektūros istorija, t. III (su kitais). – Vilnius: Savastis, 2000. – 509 p. – ISBN 9986-420-32-6
- Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje. – Vilnius: VDA leidykla, 2000. – 179 p.: iliustr.
- Kauno technologijos universiteto pastatai: istorija ir architektūra / Jurgis Bučas, Jonas Minkevičius, Jolita Kančienė, Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. – Kaunas: Technologija, 2000. – 190 p.: iliustr. – ISBN 9986-13-859-0
- Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje (1843–1915). – Kaunas: VDU leidykla, 2001. – 178 p.: iliustr. – ISBN 9986-501-81-4
- Antanas Vivulskis (1877–1919): tradicijų ir modernumo dermė. – Vilnius: VDA leidykla, 2002. – 163 p.: iliustr. – ISBN 9986-571-79-0
- Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia: istorija, dailė, architektūra / Laima Šinkūnaitė, Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. – Kaunas: Kauno arkivyskupijos muziejus, 2005. – 38 p.: iliustr. – ISBN 9955-9608-2-5
- Vilnius, 1900–2005: naujosios architektūros gidas (su kitais). – Vilnius: Architektūros fondas, 2005. – 237 p. – ISBN 9955-9812-0-2
- Architekci Wileńscy, 1850–1914. – Bydgoszcz, 2005. – 71 p.: iliustr. – ISBN 83-87865-51-6
- Architektūrologijos pagrindai: mokomoji knyga. – Kaunas: VDU leidykla, 2007. – 103 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-12-240-1
- Kultūros politika: metodinė priemonė (su kitais). – Kaunas: VDU leidykla, 2007. – 251 p. – ISBN 978-9955-12-285-2
- Pilis un muižas Igaunijā, Latvijā, Lietuvā (su kitais). – Rīga: Elpa, 2007. – 408 p.: iliustr. – ISBN 9984-743-44-6
- Kauno šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika (su kitais). – Kaunas, 2008. – 171 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-9608-3-6
- Menotyros baigiamųjų darbų rengimo metodiniai nurodymai. – Kaunas: VDU leidykla, 2009. – 43 p. – ISBN 978-9955-12-453-5
Įvertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1984 m. žurnalo „Literatūra ir menas“ premija, už dailės ir architektūros kritiką
- 2001 m. Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus diplomas, už architektūros mokslo ir kritikos darbus
- 2003 m. Lietuvos dailės istorikų draugijos diplomas, už geriausius 2002–2003 m. menotyros leidinius
- 2006 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ http://www.mokslas.mii.lt/mokslas/SRITYS/duom00.php?pav=T&sritis=H Archyvuota kopija 2014-12-28 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Kas yra kas Lietuvoje: kraštiečiai. – Kaunas: Neolitas, 2008. – 838–839 p.
- ↑ http://pilotas.lt/index.php/lt/pulsas/item/3423-nijolė-lukšionytė-1954-2014/netekome-architektūrologės-dėstytojos[neveikianti nuoroda]
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
