Pereiti prie turinio

Vilniaus vyskupija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vilniaus katedra

Vilniaus vyskupijaLietuvos vyskupija, veikusi iki 1925 m., kai tapo Vilniaus arkivyskupija.

Vyskupijos istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1382 m. spalio 31 d. Dubysos sutartimi Jogaila pasižadėjo lietuvius apkrikštyti per ketverius metus ir Kryžiuočių ordinui atiduoti Žemaitiją iki Dubysos. Vytautas vokiečių buvo pakrikštytas 1383 m. ir gavo Vygando vardą. 1384 m. jis priėmė stačiatikių tikėjimą, o 1386 m. vėl katalikiškai krikštijosi (Aleksandru). Jogaila apsikrikštijo Krokuvoje 1386 m. ir gavo Vladislovo vardą. 1387 m. vasario 17 d. Jogaila Vilniaus Šv. Stanislovo bažnyčiai, būsimai katedrai, dovanojo Tauragnų pilį su valsčiumi, Labanoro bei Molėtų kaimus, taip pat Bokštų, Dubrovno ir Verkių valsčius, daržų, sklypų Vilniuje, 1 mūrinį bei 4 medinius namus ir dešimtinę žuvų iš karališkosios Nemuno žvejybos.

Janas Dlugošas nurodo, kad 1387 m. Jogaila pastatė ir aprūpino 7 parapines bažnyčias: Ukmergės, Maišiagalos, Nemenčinės, Medininkų, Krėvos, Obolcų (Vitebsko apskr.) ir Hainos (Minsko apskr.). Lietuviai buvo krikštijami 1387 m. vasarą. 1388 m. kovo 12 d. popiežius Urbonas VI Poznanės vyskupą Dobrogostą įpareigojo kanoniškai sutvarkyti Vilniaus vyskupijos įsteigimą. Dobrogostas atvykęs į Vilnių pastatytai bažnyčiai suteikė katedros titulą ir pirmuoju Vilniaus vyskupu paskyrė pranciškoną Andrių Vasilą. Vyskupija priskirta prie Gniezno arkivyskupijos. Sudaryta kapitula iš 2 prelatų ir 10 kanauninkų. 1435 m. įsteigtos arkidiakono, 1444 m. – kustodo, 1522 m. – scholastiko ir kantoriaus prelatūros.

Valdymo struktūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vilniaus vyskupijos herbas

XVI-XVIIII a. kapitulą sudarė 6 prelatai ir 12 kanauninkų. Jogaila, Vytautas ir kiti didikai kapitulai dovanojo dvarų ir kitų turtų. Arkidiakonui priklausė Parafianovo ir Rukainių dvarai. Vėliau padidintos ir Vilniaus vyskupo valdos. Iki 1512 m. įkurta sufragano (pavyskupio) pareigybė. Sufraganus rinkdavosi vyskupai ordinarai dažniausiai iš kapitulos narių ir prašydavo popiežiaus patvirtinimo.

Nuo 1639 m. baltarusiškajai vyskupijos daliai irgi skiriamas sufraganas. Dažnai sufraganai būdavo ir kitų vyskupijų tituliniai vyskupai. 1772 m. įsteigta Trakų, 1795 m. – Kuršo sufraganijos. Kapitulos nariai turėjo savo padėjėjus su prelato ar kanauninko koadjutoriaus (padėjėjo) titulu. Jie atstovaudavo prelatams ar kanauninkams, nereziduojantiems (neturintiems savo būstinės) katedroje, dalyvaudavo kapitulos posėdžiuose. XVIII a. buvo 15 koadjutorių. Be to, katedroje buvo 18 vikarų, kurie sudarė vikarų kolegiją ir turėjo savo statutą, 1653 m. patvirtintą vyskupo Jurgio Tiškevičiaus.

Bažnyčių tinklo plėtra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Renesansinis Vilniaus vyskupijos kapitulos herbas

Be septynių 1387 m. Jogailos statytų bažnyčių, XIV a. pabaigoje Vilniuje buvo mažiausiai dar 4. Katalikų šventovės jau stovėjo Ašmenoje, Bistryčioje, Lydoje, Merkinėje, Naugarduke. Vytauto ir Jogailos laikais iki 1430 m. Vilniaus vyskupijoje pastatytos 27 katalikų bažnyčios. 14311500 m. funduotos dar 34. 1555 m. minimas vyskupijos administracinis vienetas – dekanatas. Vilniaus vyskupija apėmė beveik visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, išskyrus Žemaičių seniūniją ir Trakų vaivadijos Upytės apskrities dalį – Trakų, Vilniaus, Vitebsko, Polocko, Minsko, Naugarduko, Mstislavlio, Smolensko vaivadijas ir dalį Bresto vaivadijos.

J. Ochmanskio duomenimis, XVI a. viduryje Vilniaus vyskupijoje buvo 259 parapinės bažnyčios, iš jų 83 turėjo altarijas. Daugiausia bažnyčių tada buvo Vilniaus (26), Ašmenos (53), Lydos (22), Ukmergės (23) ir Trakų (20) apskrityse. Polocko, Vitebsko ir Oršos apskrityse tebuvo po vieną. 1636 m. rytinės sritys atiteko įsteigtai Smolensko vyskupijai. Nuo XVII a. vidurio iki 1772 m. vyskupijos ribos nesikeitė, 1669 ir 1774 m. sinodų leidiniuose nurodyti tie patys 26 dekanatai: Alvito, Ašmenos, Augustavo, Bobruisko, Breslaujos, Gardino, Kauno, Knišino, Kupiškio, Lydos, Minsko, Naugarduko, Oršos, Pabaisko, Polocko, Radoškovičių, Rodūnios, Rožanų, Simno, Slonimo, Svyrių, Trakų, Ukmergės, Vilniaus, Vitebsko ir Volkovysko. 1669 m. buvo 410 bažnyčių, o 1744 m. – 388 parapinės bažnyčios, 74 filijos, 78 koplyčios, 63 altarijos. Į šį skaičių neįeina tos vienuolyno bažnyčios, kurios nebuvo parapinės. 1690 m. veikė 101 vienuolynas: dominikonų (32), jėzuitų (18), reguliariųjų atgailos kanauninkų (10), pranciškonų (9), senosios regulos karmelitų (8), basųjų karmelitų (3), bazilijonų (2), augustinų (2), kamaldulių (2), bonifratrų (2), misionierių (1), kartūzų (1), marijonų (1), seserų vienuolijų (9);

Vyskupiją aptarnaujančios įstaigos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vyskupijos sostinė visą laiką buvo Vilnius. Čia gyveno vyskupas ordinaras ir sufraganai. Netoli katedros stovėjo vyskupų rūmai, o vasaros rezidencija pasirinkti Verkiai. 1582 m. įsteigta diecezinė kunigų seminarija. 15821798 m. Vilniuje veikė tarptautinė popiežiaus seminarija (alumnatas), 18031833 m. – tarpdiecezinė Vyriausioji dvasinė seminarija. 1834 m. įsteigta dvasinė akademija 1842 m. perkelta į Peterburgą. Konfesiniam gyvenimui aptarti būdavo šaukiami kunigų suvažiavimai – sinodai. Pirmasis sinodas įvyko 1520 ar 1521 m. 1626 m. sinode, be kita ko, nutarta mokyklose Šventąjį raštą aiškinti lenkiškai ir lietuviškai, į parapijas skirti lietuviškai mokančius vikarus. (Šių nutarimų nesilaikyta.) Paskutiniajame 1744 m. sinode nustatytos ir paskelbtos parapijų ribos. Vėliau aktualiais pastoracijos reikalais vyskupai skelbdavo ganytojiškus laiškus.

Vyksupijos teritorijos kaita XVIII-XIX a.

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per pirmąjį Lietuvos ir Lenkijos padalijimą 1772 m. prie Rusijos prijungtos Minsko, Mstislavlio, Vitebsko vaivadijos ir dalis Polocko vaivadijos. 1773 m., nesuderinus su popiežiumi, įsteigta Mogiliovo vyskupija, kuri 1782 m. pakelta į arkivyskupiją. Jos įsteigimas kanoniškai sutvarkytas 1783 m. Po Trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m. dalis Vilniaus vyskupijos, t. y. Balstogės sritis ir Užnemunė, atiteko Prūsijai. Tos diecezijos dalies Vilniui neleista administruoti, o 1797 m. įsteigta Vygrių vyskupija. 1798 m. naujai Minsko vyskupijai atiteko Bobruisko, Minsko, Radoškovičių dekanatai ir dalis Polocko dekanato. Prie Vilniaus vyskupijos prijungti latviški Kuršo ir Žiemgalos dekanatai. 1798 m. Vilniaus diecezija priskirta prie Mogiliovo arkivyskupijos.

XIX a. pradžioje buvo šie 22 dekanatai: Ašmenos, Breslaujos, Bresto, Gardino, Kauno, Kobrino, Kupiškio, Kuršo, Lydos, Naugarduko, Obelių, Pabaisko, Pružanų, Slonimo, Trakų, Ukmergės, Upytės, Užnerio, Vilniaus, Vyšniavo, Volkovysko ir Žiemgalos. 1806 m. vyskupijoje buvo 272 parapinės bažnyčios, 106 vienuolynai su 1226 vienuoliais ir 19 seserų vienuolynų su 343 vienuolėmis. Be to, XIX a. pradžioje Vilniaus vyskupijoje veikė 254 unitų bažnyčios. 1596 m. paskelbtas Lietuvos ir Lenkijos rytų ir vakarų bažnyčių susijungimas (unija). Nuo 1633 m. Vilnius – ir unitų vyskupijos centras. 1833 m. Vilniaus unitų vyskupu tapo Juozapas Semaška. Jis dar prieš įšventinimą Rusijos valdžiai buvo pasižadėjęs pereiti į stačiatikybę. 1839 m. Juozapas Semaška unitų bažnyčios atstovų vardu paprašė carą unitų bažnyčią prijungti prie stačiatikių.

1849 m. Rusijos imperijoje buvo keičiamos vyskupijų ribos. Vilniaus vyskupijai atiteko Gardino ir Vilniaus gubernijos. Žemaičių vyskupijai – Breslaujos, Kauno, Kupiškio, Kuršo, Obelių, Ukmergės, Upytės, Žiemgalos dekanatai ir dvi Pabaisko dekanato parapijos. Naugarduko dekanatas priskirtas prie Minsko vyskupijos. Prie Vilniaus vyskupijos prijungta Balstogės sritis, 18071848 m. priklausiusi Mogiliovo diecezijai. Vilniaus vyskupijai grąžinti Belsko, Radoškovičių, Sokulkos dekanatai ir dalis Polocko dekanato. 1869 m. prie Vilniaus vyskupijos prijungta be popiežiaus žinios panaikinta Minsko vyskupija. 1882 m. suderinus su popiežiumi, buvusi Minsko vyskupija priskirta prie Mogiliovo diecezijos. Prijungus Minsko dieceziją, Vilniaus vyskupijoje buvo 34 dekanatai. Nuo 1882 m. liko 23: Ašmenos, Balstogės, Belsko, Bresto, Dysnos, Gardino, Giedraičių, Kobrino, Lydos, Merkinės, Pružanų, Rodūnios, Slonimo, Sokulkos, Svyrių, Švenčionių, Trakų, Užnerio, Vilniaus miesto, Vilniaus apskrities, Vyšniavo ir Volkovysko. 1860 m. vyskupijoje buvo 298 parapinės bažnyčios ir 600 kunigų, 1901 m. – 235 parapinės bažnyčios ir 362 kunigai.

Vyskupijos turto konfiskacija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1792 m. prie Rusijos prijungtoje teritorijoje atsidūrusios bažnytinės žemės paskelbtos Rusijos iždo nuosavybe. Numalšinus T. Kosciuškos sukilimą, 1794 m. Rusijos vyriausybės įsaku Vilniaus vyskupo valdos taip pat paskelbtos valstybes nuosavybe. Remtasi 1789 m. liepos 27 d. Respublikos seimo įstatymu, skelbiančiu, kad vyskupo valdos, kai nėra jo ordinaro, turi atitekti iždui. Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis 1794 m. birželio 28 d. Varšuvoje lenkų sukilėlių pakartas. Vilniaus vyskupui valdžios paskirta alga – 10 000 rb per metus. Tai sudarė apie aštuntadalį nusavintų valdų pajamų. Vyskupo dvarai išdalyti privatiems asmenims. Molėtus ir Gervėčius Jekaterina II dovanojo Šuazeliui, Armoniškes – baronui Lefortui, Tauragnus – generolui Jagušinskiui, Raudondvarį – atsargos pulkininkui Parčevskiui. Salakas tapo Vilniaus generalgubernatoriaus valda. Vilniaus vyskupo dvarai Baltarusijoje išdalyti anksčiau. Vyskupo rūmuose įsikūrė generalgubernatorius. Trakų sufraganijos, Vilniaus Šv. Kazimiero koplyčios bei 9 turtingiausių bažnyčių (Anykščių, Ašmenos, Gardino, Geranainių, Kauno, Nemenčinės, Trakų, Vilniaus Šv. Jonų, Volpos) pajamos paskirtos Vilniaus universitetui. 18421843 m. suvalstybintos visos bažnytinės žemės, kuriose gyventa pavaldinių. Bažnyčioms skirta iki 33 dešimtinių (dešimtinė – 1,09 ha) žemės, o vienuolynams ir daugiau. Priklausomai nuo parapijiečių skaičiaus bažnyčios suskirstytos į 5 klases. I klasės parapijos klebonui nustatyta 600, II kl. – 500, III kl. – 400, IV kl. – 275, V kl. – 230 rb alga per metus. Vyskupui mokėta 2000, kapitulos klebonui – 300, prelatams – 250 rb per metus. 1843 m. kapitulos narių skaičius sumažintas iki 3. Jiems algos nemokėtos. Vėliau kanauninkams už atimtas valdas mokėta po 140-180 rb per metus. Vilniaus katedrai išlaikyti paskirta 2120 rb per metus.

Nepanaikinti vienuolynai 1842 m. suskirstyti į tris klases. I klasės turėjo turėti ne mažiau 22, II kl. – ne mažiau 16, III kl. – ne mažiau 13 vienuolių. I klasės seserų vienuolynai buvo tie, kurie turėjo ne mažiau 19, II kl. – ne mažiau 16, III kl. – ne mažiau 11 seserų. Visi vienuolynai, neturintys trečiai klasei nustatyto vienuolių skaičiaus, priskirti neetatiniams ir pasmerkti uždarymui. Į etatinius vienuolynus uždrausta priimti naujų narių. Jau 1798 m. Rusijos valdžia Vilniuje uždarė Šv. Ignoto bažnyčią. 1832 m. vienu įsaku Vilniaus vyskupijoje uždaryti 49 vienuolynai ir 29 jų bažnyčios. Iš viso 1832 m. Rusijos imperijoje uždaryti 192 vienuolynai, buvo likę 119. 17981885 m. vyskupijoje uždarytos 107 katalikų bažnyčios ir 81 koplyčia. Iki 1905 m. veikė šie vienuolynai: Gardino pranciškonų, Vilniaus benediktinių, Gardino brigitiečių, Slonimo bernardinių. Caro valdžia trukdė skirti vyskupus, 1863 m. ištrėmė vyskupą Adomą Stanislovą Krasinskį, nušalino nuo pareigų vyskupus ordinarus: Karolį Hrinevskį (1885), Steponą Aleksandrą Žvėravičių (1902), Eduardą Ropą (1907).

Lietuvybės puoselėjimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki 1794 m. Vilniaus vyskupai buvo LDK Ponų tarybos, Lietuvos ir Lenkijos valstybės senato nariai. Vieni iš įtakingiausių vyskupų Lietuvos valstybiniame ir kultūriniame gyvenime buvo Valerijonas Protasevičius, Jurgis Radvila, Ignotas Jokūbas Masalskis ir kiti. Dauguma Vilniaus vyskupų bei kapitulos narių buvo nelietuviai arba sulenkėję bajorai. Vyskupijoje kelis šimtmečius vykdyta lietuvių lenkinimo politika. 28 Vilniaus vyskupijos bažnyčių kunigaikščių aprūpinimo dokumentuose reikalaujama, kad nuolat būtų kunigas, mokantis lietuviškai. Tokie aktai žinomi ir dabar sulenkintose parapijose: Ikaznėje, Eišiškėse, Lavoriškėse, Rūdninkuose. 18021843 m. Vilniaus diecezijos (misionierių) spaustuvėje išspausdintos 65 lietuviškos knygos, tačiau nuo XVIII a. pirmosios pusės iki 1901 m. Vilniaus bažnyčiose nebesakyti pamokslai lietuvių kalba. 1828 m. pastabose apie Vilniaus dekanato vizitaciją konstatuojama, kad daugumos parapijų gyventojai lietuviai, valstietės moterys ir vaikai nesupranta lenkiškai, tačiau bažnyčiose lietuviškų pamokslų nesą. Lietuvių polonizacija per bažnyčią ypač sustiprėjo po 1863 m. sukilimo.

1884 m. tik 8 vyskupijos bažnyčiose buvo sakomi lietuviški pamokslai, 23 – lietuviški ir lenkiški, 6 – lenkiški ir retkarčiais lietuviški, kitose – tik lenkiški. Dekano Silvestro Gimžausko iniciatyva apie 1883 m. beveik visame Merkinės dekanate, be lenkiškų, pradėti sakyti ir lietuviški pamokslai. 1893 m. iš 62 vyskupijos lietuviškų parapijų 23 bažnyčiose pamokslai sakyti tik lenkiškai, 11 – lenkiškai ir lietuviškai, 28 – lietuviškai. Kilus lietuvių atgimimui, ypač„ trukdyta turėti lietuviškas pridėtines pamaldas bei sakyti pamokslus tose parapijose, kur vyravo dvikalbystė, arba tautiniu atžvilgiu mišriose. Nuo 1906 m. Vilniaus vyskupijos kurija leido kelis katalikiškus laikraščius tiktai lenkų kalba. Siekdami sustabdyti lenkinimą per bažnyčią, 1906 m. lietuviai inteligentai parengė memorandumą „Apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčiose“ ir pasiuntė popiežiui Pijui X. 1912 m. 70 lietuvių kunigų pasirašė antrą memorandumą popiežiui apie Vilniaus vyskupijos lenkinimą.

1912 m. vyskupijoje veikė 27 Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyriai. 1913 m. įsisteigė katalikiška lietuvių švietimo draugija „Rytas", 1914 m. turėjusi apie 40 skyrių. 1918 m. Vilniaus vyskupu paskirtas Jurgis Matulaitis. Tai buvo aukšto intelekto dvasios vadas, siekiantis darnaus visų tautų sugyvenimo. Lenkai dvasininkai privertė jį atsisakyti užimamų pareigų.

Arkivyskupijos įsteigimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1920 m. lenkai užėmė Vilnių ir didesnę vyskupijos teritoriją. Iš Detuvoje likusios Vilniaus diecezijos dalies 1926 m. įsteigta Kaišiadorių vyskupija. Lenkijos valdomoje vyskupijos dalyje 1925 m. sudaryta Vilniaus arkivyskupija, viena iš 5 Lenkijos bažnytinių provincijų.

Vilniaus vyskupija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vyskupai ir administratoriai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo Iki Asmuo Vaizdas Svarbi veikla
1388 m.
vasara
1398 m.
lapkričio 14 d.
Andrius I Vasila
1399 m.
gegužės 5 d.
1407 m.
vasario 7 d.
Jokūbas Plichta
1408 m.
sausio 16 d.
1414 Mikalojus I Gožkovskis
1415 m.
vasario 15 d.
1421 m.
gruodžio 22 d.
Petras Kustyniškis
1421 m.
1422 m.
Motiejus Burba
1422 m.
balandžio 4 d.
1453 m.
gegužės 9 d.
Motiejus I Trakiškis (Vilnietis)
1453 m.
spalio 17 d.
1467 m.
rugsėjo 29 d.
Mikalojus II iš Šalčininkų (Dzežgavičius)
1468 m.
gegužės 4 d.
1481 m.
vasario 6 d.
Janas Losovičius
1481 m.
rugpjūčio 27 d.
1491 Andriejus II Goškovičius
1492 m.
balandžio 1 d.
1507 m.
kovo 27 d.
Albertas I Taboras
1507 m.
rugsėjo 10 d.
1519 m.
balandžio 19 d.
Albertas II Radvila
1519 m.
rugsėjo 23 d.
1536 m.
kovo 15 d.
Jonas II iš Lietuvos kunigaikščių
1536 m.
kovo 15 d.
1555 m.
rugsėjo 4 d.
Paulius Algimantas Alšėniškis
1556 m.
balandžio 10 d.
1579 m.
gruodžio 31 d.
Valerijonas Protasevičius
1579 m.
gruodžio 31 d.
1591 m.
rugpjūčio 9 d.
Jurgis I kardinolas Radvila
1592 1594 - adm. sufraganas Kiprijonas Viliskis
1600 m.
liepos 31 d.
1615 m.
spalio 22 d.
Benediktas Vaina
1616 m.
gegužės 18 d.
1630 m.
sausio 9 d.
Eustachijus Valavičius
1631 m.
kovo 24 d.
1649 m.
balandžio 14 d.
Abraomas Vaina
1649 m.
gruodžio 9 d.
1656 m.
sausio 17 d.
Jurgis II Tiškevičius
1656 m.
spalio 16 d.
1661 m.
kovo 9 d.
Jonas III Karolis Daugėla Zaviša
1661 m.
lapkričio 21 d.
1665 m.
gegužės 17 d.
Jurgis III Bialozoras
1667 m.
liepos 18 d.
1671 m.
gegužės 22 d.
Aleksandras I Sapiega
1682 m.
gegužės 25 d.
1684 m.
gegužės 8 d.
Mikalojus III Steponas Pacas adm. 16721682
1685 m.
balandžio 9 d.
1686 m.
lapkričio 30 d.
Aleksandras II Kotovičius
1687 m.
lapkričio 24 d.
1722 m.
spalio 24 d.
Konstantinas Kazimieras Bžostovskis
1722 m.
spalio 24 d.
1723 m.
sausio 18 d.
Motiejus II Juozapas Ancuta
1724 m.
spalio 24 d.
1729 m.
vasario 19 d.
Karolis I Petras Pancežinskis
1730 m.
spalio 2 d.
1762 m.
sausio 23 d.
Mykolas Jonas Zenkovičius
1762 m.
kovo 29 d.
1794 m.
birželio 28 d.
Ignotas Jokūbas Masalskis
1798 m.
rugpjūčio 9 d.
1808 m.
rugpjūčio 26 d.
Jonas Nepomukas Kosakovskis
1814 m.
rugsėjo 26 d.
1815 m.
rugpjūčio 5 d.
Jeronimas Stroinovskis adm. 18081813
1815 1822 - adm. sufraganas Tadeušas Kundzičius
1816 1826 - adm. Mogiliovo metropolitas
Stanislovas Sestrencevičius
1840 m.
gruodžio 14 d.
1841 m.
gruodžio 27 d.
Andriejus III Benediktas Klangevičius adm. 18281840
1842 1846 - adm. sufraganas Jonas Civinskis
1848 m.
liepos 3 d.
1856 m.
spalio 27 d.
Vaclovas Žilinskis adm. 1847, 18571858
1858 m.
rugsėjo 27 d.
1883 m.
kovo 15 d.
Adomas Stanislovas Krasinskis ištremtas 1863, mirė 1891
1863 1866 - adm. prel. Juozas Baukys-Baukevičius
1867 1882 - adm. Petras Žilinskis
1883 m.
kovo 15 d.
1889 m.
gruodžio 30 d.
Karolis II Hrinevskis nušalintas 1885, mirė 1929
1886 1889 - adm. Liudvikas Zdanovičius, t. p. 18951897
1889 m.
gruodžio 30 d.
1895 m.
birželio 10 d.
Antanas Pranciškus Audzevičius
1897 m.
liepos 21 d.
1902 m.
rugsėjo 2 d.
Steponas Aleksandras Žvėravičius
1903 m.
lapkričio 9 d.
1917 m.
liepos 25 d.
Eduardas Roppas (von Ropp) nušalintas 1907, mirė 1939
1908 1917 - adm. Kazimieras Mikalojus Michalkevičius
1918 m.
spalio 23 d.
1925 m.
liepos 14 d.
Jurgis Matulaitis
1925 m.
gruodžio 14 d.
1926 m.
vasario 17 d.
arkiv. Jonas Ciepliakas
1926 m.
birželio 24 d.
1955 m.
birželio 19 d.
arkiv. Romualdas Jalbžykovskis 1942–1944 m. impeditus, nuo 1945 m. rezidavo Balstogėje
1989 m.
vasario 07 d.
1991 m.
birželio 18 d.
arkiv. Julijonas Steponavičius
1991 m.
gruodžio 24 d.
2013 m.
balandžio 23 d.
arkiv. kardinolas Audrys Juozas Bačkis
nuo 2013 m.
balandžio 23 d.
arkiv. Gintaras Linas Grušas

Vyskupai koadjutoriai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vyskupai sufraganai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vyskupai sufraganai Baltarusijai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Trakų vyskupai sufraganai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bresto vyskupai sufraganai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kuršo vyskupai sufraganai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Misius K., Šinkūnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios: Žinynas. – V.: Pradai, 1993.