Pereiti prie turinio

Nida

Koordinatės: 55°18′14″š. pl. 21°00′14″r. ilg. / 55.304°š. pl. 21.004°r. ilg. / 55.304; 21.004 (Nida)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kitos reikšmės – Nida (reikšmės).
Nida
Vietovė prijungta prie miesto 1947 m.
{{#if:265px
Nida iš paukščio skrydžio
Nida
Nida
55°18′14″š. pl. 21°00′14″r. ilg. / 55.304°š. pl. 21.004°r. ilg. / 55.304; 21.004 (Nida)
Apskritis Klaipėdos apskrities vėliava Klaipėdos apskritis
Savivaldybė Neringos savivaldybės vėliava Neringos savivaldybė
Gyventojų (2012) 2 385
Vikiteka Nida
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Nidà
Kilmininkas: Nìdos
Naudininkas: Nìdai
Galininkas: Nìdą
Įnagininkas: Nidà
Vietininkas: Nìdoje
Istoriniai pavadinimai vok. Nidden, kuršin. Nīde

Nida – gyvenvietė Kuršių nerijoje, Neringos miesto pietiniame pakraštyje, šalia krašto kelio  167  Smiltynė–Nida . Administracinis Neringos savivaldybės centras. Kurortinė gyvenvietė, kiekvieną vasarą sulaukianti apie 200–300 tūkst. (per metus Neringą aplanko apie 700 tūkst.) turistų – daug iš Lietuvos bei vakarų Europos, ypač Vokietijos. Nuo Nidos iki Klaipėdos (Smiltynės naujosios perkėlos) yra nutiestas Neringos dviračių takas. Nidoje yra poilsio ir nakvynės namai, viešbučiai, kempingas. Prie marių yra uostas, valčių prieplauka, jachtų klubas. Trys km į šiaurės rytus nuo Nidos gyvenvietės yra oro uostas.

Nidos uostas

Į centrinę gatvę sueina keliolika šalutinių gatvių (dažniausia akligatvio tipo). Išlikę senų, XIX–XX a. sandūros namelių ir vilų. Istorijos muziejus (įkurtas 1966 m.). Jame galima susipažinti su vietos gyventojų buitimi ir kultūra, tradiciniais verslais – žvejyba, varnų gaudymu ir kt. Žvejo etnografinė sodyba (įrengta 1974 m.), Tomo Mano memorialinis muziejus (nuo 1995 m.) V. K. Mizgirių gintaro galerija-muziejus (nuo 1995 m.), kuriame eksponuojami šių laikų dailininkų darbai iš gintaro, bei archeologinių radinių kopijos. Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia (aptarnauja visą Neringą), Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia (pastatyta 1888 m.), greta bažnyčios – etnografinės kapinės, kuriose galima pamatyti iš medžio padarytus antkapinius paminklus-krikštus. Taip pat mieste yra G. D. Kuverto paminklas, pastatytas Nidos apylinkių apželdintojui 1856 m. Jis stovi G. D. Kuverto gatvės gale. Vėliau šioje vietoje, Nidos kopų apželdintojų senosiosiose kapinėse, buvo laidojami kopų prižiūrėtojai ir miškininkai.[2][3]

Nidoje yra Neringos gimnazija, nuo 2005 m. veikia VšĮ Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centro filialas, Neringos savivaldybės viešoji biblioteka, Neringos paštas (LT-93012), girininkija.

Etimologija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nidos vardas minimas nuo XIV a. pabaigos, pirmiausia Kryžiuočių karo kelių aprašymuose (Noyken) kaip netoli Rasytės esantis kaimas. Tačiau lieka neaišku, kaip k galėjo pavirsti d.

Kazimieras Būga gyvenvietės vardą siejo su prūsų žemės upėvardžiu, kuris XV a. minimas kaip Nyda (Neyde). Kadangi ir keltų kalbų areale išlikę panašių vandenvardžių (Maino intakas Nidda, Saro intakas Nied ir kt.), K. Būga spėjo, kad Nidos vardas galįs būti giminingas sanskrito žodžiui nedati, reiškiančiam „teka, srūva“. Panašios kilmės vandenvardžiai, J. Otrembskio nuomone, yra ir Niedus, Niedulis, Nieda ir kt. Vėliau išsamiai ir plačiai šaknies nid- ir neid- kilmę Europos hidronimikoje išnagrinėjo J. Udolfas, kuris irgi rėmėsi sanskritiška tokių vandenvardžių kilme.[4]

Kokia galūnė iš pradžių buvo paplitusi, tiksliai neaišku. Dar ir dabar pasitaiko, kad gyvenvietė vadinama Nide, panašiai kaip ir Viduramžiais mini vokiečiai. Todėl tikėtina, kad pirminė lytis buvusi Nidė ar net Naidžiai ar Neidžiai. Jeigu tai teisybė, tuomet Nidos vardas būtų susijęs ne su sanskritu, bet su latvišku naids, naidus – „nesantaika, priešiškumas, neapykanta“ arba yra netgi asmenvardinės kilmės.

Yra spėjimų, kad Nida esanti asmenvardinės kilmės.[5] Kai kurie Nidos vardą kildina iš asmenvardžio Nidžiai.[6]

Geografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Didžioji kopa; per jos vidurį – siena su Rusija

Nida yra piečiausia Lietuvai priklausanti gyvenvietė Kuršių Nerijoje. Įspūdingos šalia Nidos esančios kopos, kuriose galimai esama prancūzų belaisvių kapinių. Kopomis susižavėjo ir 1965 m. Nidoje lankęsis Nobelio literatūros premijos laureatas, prancūzų filosofas ir rašytojas Žanas Polis Sartras. Čia padaryta garsioji A. Sutkaus nuotrauka „Sartras kovoja su vėju Kuršių Nerijoje“, kuri įkvėpė prancūzę skulptorę Roseline Granet.

Prie Nidos yra išlikę senų pajūrio pušynų fragmentų. Tarp didžiausių kopų yra Parnidžio kopa su Saulės laikrodžiu (1999 m. gruodžio 4 d. uragano Anatolijaus suniokota dalis Stelos), Urbo kalnas (ant jo yra Nidos švyturys), Didžioji kopa.

Dėl ypatingos geografinės padėties (labiausiai į vakarus nutolusi Lietuvos gyvenvietė [7]), Nidoje yra užfiksuota keletas šalies klimato rekordų:

  • 1990 m. buvo aukščiausia metų vidutinė oro temperatūra (+9,4 °C);
  • 2002 m. rugpjūtį buvo aukščiausia mėnesio vidutinė oro temperatūra (+22 °C);
  • 1970 m. spalį ir 1999 m. gruodį užfiksuotas didžiausias vėjo greitis – 40 m/s;
  • aukščiausia daugiametė liepos mėnesio temperatūra (17,6 °C).[8]

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
„Žvilgsnis į Purvynės prieplauką“, amžininkų pramintas Itališku vaizdeliu (dailininkas Karlas Knaufas)

Nida dabartinėje vietoje įsikūrusi gana neseniai, čia jau gyventa II tūkstm. pr. m. e. pradžioje, kai Kuršių nerija buvo apaugusi vešliais lapuočių miškais. Senoji Nida, minima nuo 1385 m. kryžiuočių karo kelių aprašymuose, tuomet ji buvo apie 2 km į pietus nuo dabartinės, arčiau Baltijos jūros.

Nida minima nuo 1437 m. lapkričio 11 d., kai paminėta Nidos smuklė.[9] Miestelis 1529 m. gavo Magdeburgo teises. 1603–1606 m. Nidoje siautė maras. 1675 m. Senąją Nidą užpusčius smėliui, jos gyventojai ėmė kurtis šiauriau, prie Kuršių marių, tarp „maro kapų“ ir Tylos slėnio,[10] o 1732 m. apsigyveno dabartinėje Nidoje. Netoliese jau buvo įsikūrę Skruzdynės ir Purvynės kaimeliai, todėl dabartinė Nida susidarė iš trijų nedidelių kaimų – Nidos, Skruzdynės ir Purvynės.

Miestelio gatvė tarpukaryje (dailininkas Verneris Rymanas)

Nuo XIX a. 2-osios pusės žinoma kaip vasarvietė. XIX a. pabaigoje Nidos gyvenvietėje buvo įrengtas žvejų uostas, vėliau garlaivių prieplauka. 1874 m. ant apželdinto Urbo kalno pastatytas Nidos švyturys (vėliau sunaikintas nacių). 1923–1939 m. priklausė Lietuvai, 1933 m. paskelbta kurortu. Iki II pasaulinio karo pabaigos kurorte buvo įsikūrusi Nidos dailininkų kolonija. 1945 m. sausio 30 d. į Nidą įžengė sovietų armija. Miestas atstatytas 1945 m. ir 1953 m. sovietų. 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo miesto tipo gyvenviete (kaip vasarvietė), 1947 m. prijungta prie Klaipėdos, 1961 m. lapkričio 15 d. Sovietų Lietuvos Aukščiausios Tarybos prezidiumo įsaku įkūrus Neringos miestą įėjo į jo sudėtį ir tapo administraciniu centru. 1967 m. restauruotas T. Mano namelis (vėliau įrengtas muziejus).

Sovietmečiu Nidoje pastatyti poilsio namai „Guboja“ (architektas A. Zaviša), „Žuvėdra“, „Nerija“, milicija ir taupomoji kasa (architektas J. Panavas), Neringos vykdomojo komiteto pastatas (architektas G. Tiškus), užeiga „Ešerinė“ (architektas V. Guogis), „Agilos“ kino teatras. Gyvenvietė išplėsta link Didžiosios kopos pagal architekto R. Kraniausko projektą.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1525–1701 m. Klaipėdos valsčius ? Prūsijos kunigaikštystė
1701–1752 m. ? Prūsijos karalystė
1752–1871 m. ? Klaipėdos apskritis
1871–1918 m. Nidos valsčiaus centras
1923–1939 m. ? Lietuva
1939–1944 m. ? Trečiasis Reichas
1945–1947 m. Nidos valsčiaus centras
1946–1947 m. miesto tipo gyvenvietė
1947–1950 m. Klaipėdos miestas
1950–1953 m. Klaipėdos sritis
1953–1961 m.
1961–1995 m. — Neringos miesto administracinis centras
1995–2000 m. — Neringos miesto savivaldybės centras Klaipėdos apskritis
2000– — Neringos savivaldybės centras

Gyventojai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Demografinė raida tarp 1830 m. ir 2012 m.
1830 m. 1848 m. 1871 m.[11] 1878 m. 1885 m.[12] 1897 m.sur. 1905 m.[13] 1910 m.[14]
225 598 515 655 686 914 803 796
1912 m. 1925 m. 1959 m.sur.[15] 1980 m.[16][17] 2001 m.sur. 2008 m.[2] 2012 m. -
1 150 721 659 1 500 1 178 1 550 2 385 -

Žymūs žmonės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1828 m. Nidoje gimė vokiečių entomologas Augustas Kuvertas ir tapytoja Erika Freyer-Henkel Nuo 1900 m. kurorte vasarodavo ir darbuodavosi garsieji vokiečių dailininkai: impresionistai Lovis Corinth ir Carl Knauf, ekspresionistai Max Pechstein, Ernst Mollenhauer ir Karl Schmidt-Rottluff, žymiosios „Tilto“ (Die Brücke) grupės tapytojai.

Nobelio premijos laureatas Tomas Manas 1930–1932 m. vasarodavo Nidoje. Jo vasarnamis išliko iki šių dienų ir tapo kultūriniu centru su žymiajam rašytojui skirta memorialine ekspozicija.

Nidoje palaidotas Georgas Dovydas Kuvertas, pradėjęs kopų želdinimą. 1972 m. gimė poetė ir vertėja Neringa Abrutytė. 1973 m. – vyskupas Genadijus Linas Vodopjanovas.

Kultūrinis gyvenimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tomo Mano memorialinis muziejus, dažytas tradicinėmis Kuršių nerijos spalvomis: sienos – jaučio kraujo, vėjalentės ir langinės – vad. Nidos mėlio.

Nidoje ir gretimose gyvenvietėse kasmet organizuojama daug kultūrinių renginių,[18] tapusių tarptautiniais ir tradiciniais:

  • Liudviko Rėzos kultūros ir meno premijos teikimas
  • Nendrinių skulptūrų simpoziumas ir deginimo akcija, medžio skulptorių simpoziumas „Raganų kalnas“
  • Sakralinės muzikos festivalis „Laudate Dominum“
  • Festivalis „Vargonų vasara“
  • Bardų ir popmuzikos renginiai Vytautui Kernagiui atminti „Benai, plaukiam į Nidą!“
  • Folkloro šventės „Tek saulužė ant maračių“, „Pūsk, vėjuži!“
  • Kamerinės muzikos festivaliai „Nepaklusniųjų žemė“, „Kuršių nerija“
  • Tomo Mano festivalis „Gimtoji Europa“
  • Nidos džiazo festivalis
  • Senųjų amatų dienos
  • Chorinės ir vokalinės muzikos festivalis „Vox academia“
  • Kino filmų festivalis „Baltijos banga“
  • Tapybos pleneras „Nidos Ekspresija“
  • Fotografų seminaras
  • „Ant Bangos“ elektroninės muzikos festivalis

Padavimai ir legendos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Arti Nidos kranto, Kuršių mariose gyveno paslaptinga mergelė, vadinama Nidos mergele. Giedromis naktimis vandenyse iškyla maža salelė, kurioje pasirodo ši mergelė, pasipuošusi lelijų vainiku. Jos dainos labai žavi ir skamba visoje apylinkėje. Šitaip gražuolė prisivilioja į savo salelę, kurioje amžiais žaliuoja medeliai, viešpatauja palaima, o širdį apima laimė. Jeigu kas nors patiki jos daina, šoka į bangas ir plaukia į salelę, bet neilgai ten džiaugiasi: staiga atsiveria kiaurymė ir praryja atplaukusį su visa sala. Šitaip žuvo daug jaunuolių, sužavėtų tos grakščios mergelės dainų.[19]

Galerija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. ↑ 2,0 2,1 Nida. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-12-27.
  3. ↑ Nida. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-12-27.
  4. ↑ Nida (vietovardis). Mažosios Lietuvos enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-12-27.
  5. ↑ Giedrė Jankevičiūtė. Lietuva (vadovas). – Vilnius, R. Paknio leidykla, 2006. // psl. 342.
  6. ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 142–146
  7. ↑ Geografinė padėtis. Enciklopedija „Lietuva“, I t. // Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 7 psl.
  8. ↑ Oro temperatūra. Enciklopedija „Lietuva“, I t. // Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 69 psl.
  9. ↑ Beatričė Laurinavičienė. Neringa keičia miesto gimtadienio datą: paseno devynis kartus. 2022-11-10, Vz.lt (tikrinta 2023-02-03).
  10. ↑ Boleslavas Požerskis. „35 maršrutai autoturistams“. – Vilnius, Mintis, 1975. // psl. 85.
  11. ↑ Die Gemeinden und Gutsbezirke des Preußischen Staates und ihre Bevölkerung – Nach den Urmaterialien der allgemeinen Volkszählung vom 1. Dezember 1871, Heft I (die Provinz Preussen). – Berlin, 1874. // psl. 2–15.
  12. ↑ Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1885 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1888 // psl. 2–18.
  13. ↑ Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1905 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1907. // psl. 152–163.
  14. ↑ Gemeindeverzeichnis Deutschland 1900. gemeindeverzeichnis.de
  15. ↑ Nida. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 691 psl.
  16. ↑ Nida. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 184 psl.
  17. ↑ Algimantas Miškinis, Vladas Stauskas ir kt. Nida. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 212
  18. ↑ Renginiai Neringoje Archyvuota kopija 2011-09-01 iš Wayback Machine projekto.
  19. ↑ Dr. Jonas Rimeika. „Kai dar amžina ugnis ruseno. Mažosios Lietuvos padavimai“. 159 psl. Kaunas, 1940.

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Nida. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 680 psl.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Nida&oldid=7362120"