Žiemgala

Latvijos istorinis regionas, Lietuvos istorinis regionas: Žiemgala latv. Zemgale

Šalis	Latvija, Lietuva
Vėliava
Herbas
Tautos	latviai, lietuviai
Valstybės	žemgalių žemės, Kuršo hercogystė, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
Miestai	Jelgava, Duobelė, Bauskė, Joniškis, Žagarė, Pakruojis, Žeimelis, Pasvalys, Biržai
Prijungta prie	Livonija, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė

Žiemgala žymima žaliai

Žiemgala (dar Žemgala, latviškai Zemgale), istorinė sritis dab. Latvijoje ir Lietuvoje. Taip pat – vienas iš 4 ar 5 dab. Latvijos istorinių etnografinių regionų. Didžiausias miestas Latvijos Žiemgaloje – Jelgava (lietuvių anksčiau vadintas Mintauja), didžiausias miestas senosios gentinės Žiemgalos lietuviškojoje dalyje – Joniškis.

Mėrvalos akmuo Švedijoje, kuriame minimas Žiemgalos vardas

Teritorija

Iki IV a. pab. žiemgaliai, („archeologiniai“) žemaičiai, sėliai ir latgaliai priklausė vienai kultūrinei sričiai. V a. Lielupės baseine susidarė atskira žiemgalių gentis. Jų teritorija vakaruose siekė Ventos upę, šiaurėje – Baltijos jūrą vakariau Lielupės žiočių, rytuose – Lėvenį ir Mūšos upės baseinu pietinėje dalyje pasiekė dabartinių Šiaulių ir Panevėžio rajonų šiaurines ribas. Jiems priklausė Lietuvos Žagarės, Pakruojo, Pasvalio, Linkuvos ir Joniškio apylinkės. Žiemgalių kaimynai šiaurėje buvo finougrų gentis lyviai, šiaurės rytuose – latgaliai, rytuose – sėliai, pietų pusėje – aukštaičiai, pietvakariuose – žemaičiai, o vakaruose – kuršiai. Vakarų Žiemgalos centras buvo Tervetės pilis, o rytų Žemgalos – Mežuotnė, kurią 1220 m. sunaikino Kalavijuočių ordinas.

XIII a. I pusėje žinomos šešios žiemgalių žemės – Duobė, Duobelė, Silenė, Sparnenė, Tervetė, Upmalė, Žagarė.

Archeologinė Žiemgala

Akmenės rajonas: Balsiai, Papilė, Pavirvytė-Gudai, Šapnagiai, Viekšniai
Bauskės rajonas: Čapanai, Drengieriai-Čunkanai, Dumpjai, Jumpravmuiža, Lielbertušai, Mežuotnė, Podiniai, Siliniai, Zeltiniai, Ziedonskola
Biržų rajonas: Astravas, Biržai, Vabalninkas
Duobelės rajonas: Atvasės, Aucė, Balias-Škerstainiai, Cibeniai, Duobelė, Gailyšiai, Grynertai, Guntinios, Ylė, Janiogānos, Kaijukrogas, Kiūrai, Lielogliai, Lozbergiai, Ošai, Skarė, Tėrvetė
Jelgavos rajonas: Ciemaldė, Diduliai, Ežai, Gaideliai-Vidučai, Kakužėnai, Kalnaplaterai, Kraujos, Kėkiai, Mazgraužai, Pudžos, Rijniekai, Vilcė
Joniškio rajonas: Budraičiai, Daugalaičiai, Daunorava, Dvareliškiai, Ivoškiai, Jauneikiai, Joniškis, Kalnelis (Sidabrė), Lieporai, Linkaičiai, Linksmėnai, Martyniškiai, Rudiškiai, Rukuižiai, Slėpsniai, Spirakiai, Stungiai, Žagarė (Raktuvė)
Pakruojo rajonas: Aukštadvaris, Dargužiai, Degėsiai, Steigviliai, Diržiai, Dovainiškis, Karašilis, Karpiškiai, Kauksnujai, Lauksodis, Liesai, Linkavičiai, Linksmučiai, Linkuva, Paliečiai, Pamūšis, Pašvitinys, Peleniškiai, Petroniai, Plaučiškiai, Sakališkiai, Stačiūnai, Šukioniai, Vėbariai, Žeimelis
Pasvalio rajonas: Ąžuolpamūšė, Barklainiai, Daujėnai, Kyburiai, Meldiniai, Noriai, Pamiškiai, Pamūšė, Pumpėnai, Pušalotas, Skrebotiškis, Smilgeliai, Šakarniai, Vaidžiūnai, Vaškai
Rygos rajonas: Pliavniekalnis
Saldaus rajonas: Griezės dzirnavos, Kerkliniai, Priedyšai, Rūsyšai-Debešai
Šiaulių rajonas: Daugėlaičiai, Gibaičiai, Jakštaičiai, Jurgaičiai, Kaupriai, Kybartiškė, Mažeikiai, Norušaičiai, Norvaišiai, Račiai, Ringuvėnai, Valdomai, Visdergiai
Tukumo rajonas: Mutstrautai, Zantė

Istorija

Senoji Žiemgala

Pagrindinis straipsnis – Žiemgaliai.

Pirmą kartą žiemgalių vardas paminėtas istoriniuose skandinavų šaltiniuose. Danų kronikoje „Annales Ryenses“ rašoma, kad Danijos vikingai apie 870 m. pavergę „visą Prūsiją, Žiemgalą (Semigaliam), karelų žemę ir daug kitų kraštų". „Ingvaro saga" XI a. žiemgalius (Seimgaler) mini kaip duoklės mokėtojus švedams. Neabejotinas Žiemgalos vardas (runomis Simkala) paminėtas XI a. viduryje datuojamame Mėrvalos (Södermanlande, į vakarus nuo Stokholmo) akmenyje (Pav.). Kituose dar dviejuose akmenyse (Göksten ir Grönsta) užrašytasis Žiemgalos vardas yra ginčytinas (pavyzdžiui, Gioko akmens skeveldroje esančios runos msi traktuojamos kaip galimas Žiemgalos vardo fragmentas). Iš to paties laikotarpio išlikusi apskrita 10 cm skersmens Sigtunos dėžutė irgi turi spėjamą Žiemgalos vardo įrašą runomis: simskum mani, nors tyrinėtojai būdvardį simskum vienodai sieja tiek su Žiemgala, tiek su Prūsijos Semba. XI – XIII a. rusų ir vokiečių kronikose šis kraštas vadinamas Semigallia, Semgalli, Zimigola.

Skandinavų Seimgaler ir slavų Zimigola (slavų i atliepia baltų ei/ie) liudija, kad forma Žiemgala yra autentiškesnė už Žemgalą. Pats žodis kalbos istorikų siejamas su sąvoka „žiemių, arba šiaurės, kraštas“. Naujesnioji forma „Žemgala“ galėjo atsirasti dėl liaudies etimologijos, plg. la. dainos fragmentą: To aizveda zemgalieši / Pašā zemes galiņā „ją (nuotaką) išsivežė žemgaliečiai / pačian žemės pakraštin“.

XIII a. pradžioje Dauguvos upės pakrančių gyventojus dažnai puldavo lietuviai. Kalavijuočiai ten gyvenantiems žiemgaliams ir latgaliams pasiūlė savo pagalbą kovai prieš lietuvius. 1205 m. žiemgaliai, vadovaujami Viestarto (dar vad. Viesturu) kartu su kalavijuočiais sumušė iš žygio į estų žemes grįžtančią namo Žvelgaičio kariuomenę, nužudę patį Žvelgaitį ir net estus belaisvius.

1208 m. kunigaikštis Viestartas suvienijo vakarų Žemgalą ir paprašė kalavijuočių paramos kovai su lietuviais. Šis žygis buvo nesėkmingas. Netrukus Viestartas (metraščiuose minimas iki 1230 m.) atsimetė nuo kalavijuočių ir ėmė vadovauti žiemgalių kovoms su jais.

XIII a. I pusėje Rytų Žiemgalą užkariavo Kalavijuočių ordinas.

1220 m. sunaikintas Rytų Žiemgalos centras Mežuotnė.

1236 m. žiemgaliai prisidėjo prie lietuvių pergalės Saulės mūšyje, persekiodami po šio mūšio per Žiemgalą besitraukiusius kalavijuočių kariuomenės likučius. Tais pačiais metais prasidėjo rytinių žiemgalių sukilimas, o Kalavijuočių ordinas, nebegalėdamas savarankiškai egzistuoti, įsiliejo į Prūsijos kryžiuočių ordiną ir tapo jo dalimi, gavusia Livonijos ordino vardą.

1250 m. Livonijos ordinas užkariavo visą Žiemgalą.

1254 m. Žiemgalą pasidalina Rygos vyskupas ir Livonijos ordinas.

1258 m. žiemgaliai sukyla ir išsivaduoja.

1265 m. Livonijos ordinas Lielupės saloje pradėjo statyti Mintaujos pilį (Mithow, Mytowe).

1272 m. Žiemgala pasiduoda Livonijai.

1279 m., po lietuvių pergalės prie Aizkrauklės, prasidėjo dar vienas, šįkart jau paskutinis žiemgalių sukilimas, kuriam vadovavo kunigaikštis Nameisis (dar vadinamas Nameju), pripažinęs save Lietuvos valdovo Traidenio pavaldiniu. 1281 m. Nameisis kartu su daugeliu savo gentainių pasitraukė į Lietuvą ir jau tais pačiais metais dalyvavo Traidenio surengtame LDK kariuomenės žygyje prieš Prūsijos kryžiuočius.

1287 m. kovo 26 d. įvykusiame Garuozos mūšyje pergalę pasiekė žiemgaliai, nukovę Livonijos krašto magistrą ir 35 riterius.

Žiemgaliai kryžiuočiams priešinosi ilgiau nei bet kuri kita vokiečių pavergta baltų gentis. 1279 m. prasidėjęs jų sukilimas buvo iš esmės nuslopintas 1290 m., kai padedant išdavikui buvo paimta ir sudeginta paskutinė žiemgalių pilis, t. y. netoli dab. Joniškio buvusi Sidabrė. 1291 m. kraštą galutinai užėmus vokiečiams, iki 10 000 žiemgalių pasitraukė į Lietuvą. XIII a. pab. šiaurinei Žiemgalos daliai atsidūrus Livonijoje, o didžiajai pietinei daliai – Lietuvoje, žiemgalius ilgainiui asimiliavo latgaliai ir lietuviai (dalis šiaurinių žiemgalių XIII a. buvo perkelti į kitas Livonijos sritis). Rašto paminklų žiemgaliai nepaliko.

Kuršo kunigaikštystės sudėtyje

1561 m. Livonijos Žiemgala tapo tada sudarytos Kuršo-Žiemgalos kunigaikštystės dalimi. Kunigaikštystė gyvavo iki 1795 m.

Žiemgala nuo XIX a.

XIX a. latviškų Jelgavos apylinkių šnektų pagrindu susiformavo bendrinė latvių kalba.

Kalba

Pagrindinis straipsnis – Žiemgalių kalba.

Žiemgalių kalba priklausė rytų baltų kalbų grupei. Ja buvo šnekama vidurinėje dabartinės Latvijos dalyje (apie Bauskę, Duobelę, Jelgavą) ir Lietuvos šiaurėje (apie Linkuvą, Joniškį, Žagarę). Apie XV a., nepalikusi jokių rašto paminklų, žiemgalių kalba išnyko. Livonijoje gyvenę žiemgaliai sulatvėjo, o Lietuvoje – sulietuvėjo.

Taip pat skaitykite

Šaltiniai

Žiemgaliai. The Semigallians. Baltic archaeological Exhibition Catalogue. Lietuvos nacionalinis muziejus, Latvijas Vēstures muzejs, 2005