Aukso orda

Altan Ord Aukso Orda
buvęs chanatas
← 1242 – 1466 →   →
Location of Aukso Orda 1389 m.
Sostinė	Sarajus
Kalbos	Mongolų kalba
Valdymo forma	Monarchija
Era	Viduramžiai
- Įkūrimas	1242 m., 1242
- Pervardinta Didžiąja Orda	1466 m.

Aukso Orda (mongolų kalba Altan Orda; totorių kalba: Altın Urda), dar vadinama Kipčiakų Orda – pusiau klajoklių mongolų (vėliau tiurkizuota) valstybė, gyvavusi nuo XIII a. vidurio iki XVI a. pradžios. Apėmė dideles Rytų Europos ir Vakarų Sibiro teritorijas. Nuo XV a. II pusės, netekusi daugybės sričių, buvo vadinama Didžiąja Orda.

Aukso Ordą 1236 m. įkūrė Čingischano vaikaitis Batijus (valdė 1236–1255 m.), iš pradžių kaip Džuči ulusą arba Kipčiakų chanatą. Nuo maždaug 1342 m. Aukso Ordos sostinė buvo Senasis Sarajus Volgos deltoje, vėliau sostinė perkeltą į Naująjį Sarajų (Berke-Sarajų).

Pavadinimas

Pagal vieną iš versijų, Aukso Ordos pavadinimas ilgai sietas su auksiniais Batijaus palapinių papuošimais. Pagal kitą, realesnę versiją, pavadinimas greičiausiai buvo susijęs su tradiciniu pasaulio šalių siejimu su tam tikromis spalvomis.

Patys Ordos gyventojai ją vadino „Baltąja Orda“. Dabartinio valstybės pavadinimo (istoriniuose šaltiniuose jis pasirodo tik XVII a.) atsiradimą greičiausiai lėmė vadinamosios Didžiosios Ordos (XV a. visų periferinių teritorijų netekusios Aukso Ordos išliekos) centrinė geografinė padėtis kitų totoriškų valstybių atžvilgiu. Mat viduramžiais daugumai tiurkų buvo įprasta penkias realias ar sąlygines kiekvienos didesnės geopolitinės srities dalis simboliškai žymėti penkiomis sakralinėmis spalvomis,– dėl šios priežasties XV a. II pusės kipčiakams Tochtamyšo (1378–1395 m.) ar Saido Achmato (1433–1435 m.) laikų Aukso Ordos teritorijos vakarinė dalis turėjo asocijuotis su balta, rytinė – su mėlyna, pietinė – su raudona, šiaurinė – su juoda, o centrinė – su geltona arba auksine spalva.

Kadangi į Aukso Ordą įėjo anksčiau stepėse gyvenę kipčiakai, arabų rašytojai ją vadino Kipčiakų Orda arba Kipčiakų chanatu. Vėliau, kai Aukso Orda suskilo į kelias sudėtines dalis, rusų metraščiai ją dar vadino Užvolgio Orda.

Priešistorė

Čingischanas mongolų imperiją padalino į 4 skirtines valdas, arba vadinamuosius ulusus. Vienas iš jų buvo Džuči ulusas, atsiradęs 1225 ar 1226 m. Mongolijos didžiojo chano siuzerenitetą Džuči uluso ir Aukso Ordos chanai pripažino iki ~1266 m. Vakarinė Džuči uluso dalis buvo padalinta jo sūnums – Mėlynosios (Rytų) Ordos valdovui Batijui ir Baltosios (Vakarų) Ordos valdovui Urdu (Bychovco kronikoje jis įvardytas kaip „Kurdas“).

Vėliau Batijui pavyko perimti Urdu teritorijos (apėmusios žemes į rytus nuo Volgos žemupio) kontrolę ir užvaldyti šiaurinę Juodosios jūros pakrantę bei įtraukti vietinius gyventojus tiurkus į savo kariuomenę.

XIII a. pirmosios pusės pabaigoje, 1236–1241 m., Batijus užkariavo didesniąją dalį Rytų Europos žemių. Su savo kariuomene Batijus pajudėjo iš Vidurinės Azijos, 1236 m. Volgos intako Kamos upyne užkariavo bulgarų valstybę.

1237 m. įsiveržęs į Volgos dešinįjį krantą, Batijus užkariavo daug rusų gyvenamų kraštų, galutinai pavergė stepių gyventojus kipčiakus arba polovcus.

Vėliau Batijaus kariuomenė pajudėjo į Vidurio Europą, Legnicos ir Mohi mūšiuose sumušė vakarų ir vidurio Europos kariuomenes, nusiaubė Lenkiją, Sileziją, Moraviją, Vengriją ir dalį Dalmatijos.

Visuomenė, valdymas ir valstybės vidinė organizacija

Chanas Batijus

Aukščiausias Ordos valdovas buvo chanas, kurultajaus renkamas iš Batijaus palikuonių. Chano valdžia buvo neribota. Prie chano buvo taryba, vadinama divanu. Ją sudarė aukščiausi chano didikai. Ši taryba sprendė administracinius ir teisminius klausimus. Civilinis ir karinis valdymas nebuvo atskirti. Kadangi chanas buvo renkamas iš gausybės chano sūnų ar artimiausių giminaičių, rinkimai buvo nuolatinių vaidų priežastis, dėl kurių silpnėjo ir pati Orda.

Rytų Europos stepes Batijus padalino atskiroms gentims (giminėms) ruožais, einančiais iš šiaurės į pietus, kad jos, priklausomai nuo klimato sąlygų, galėtų nuolat kilnotis ir turėtų geriausias gyvenimo sąlygas. Vasaros metu totoriai su visomis gyvulių bandomis keldavosi į šiaurę, o rudenį traukdavo į pietus. Totoriai taip pat augino ir javus. Griežtais įstatymais buvo saugomos genčių bandos ir pasėliai.

Aukso Ordos klajokliška prigimtis pamažu keitėsi į sėslią. Nurimus karams, užkariautuose kraštuose pamažu atgijo ekonominis gyvenimas, buvo atstatyti miestai. Kadangi chanai nuo Berkės valdymo (1257–1267) ėmėsi ginti žemės nuosavybę, susidarė sąlygos miesto kultūrai atsirasti, nors dauguma gyventojų tebebuvo klajokliai. Patys chanai vasarą paprastai gyvendavo palapinių stovyklose, o ne rūmuose. Iš didesnių totorių palapinių stovyklų ėmė formuotis miestai. Valstybės centrais XIII–XVI a. tapo Sarajus (prie dabartinės Astrachanės), Saraj-Berke, Bolgaras, Kazanė ir Azovas. 1342 m. sostine tapo Saraj-Berke (netoli dab. Volgogrado). Šis miestas tapo vienu iš didžiausių viduramžių miestų (600 000 gyventojų). Šiame mieste randamos vandens tiekimo ir paskirstymo sistemos, yra amatų centro ženklų.

Politinė evoliucija

Valstybės susikūrimas

Mirus didžiajam Ordos chanui Ugedėjui, Batijus nutraukė Vienos apsiaustį ir žygį į vakarus ir skubiai grįžo į naujojo chano rinkimus. Gavęs žinią apie jam nedraugiško pusbrolio Gajuko išrinkimą, Batijus sustojo Rytų Europos stepėse, kurios labiausiai atitiko totorių tėvynės gyvenimo sąlygas. Iš pradžių Batijus su savo dvaru kilnojosi iš vienos vietos į kitą. Vėliau Batijus sustojo prie vieno iš žemutinės Volgos intakų, Achtubos. Taip susikūrė Aukso Orda, kurios pirmasis chanas buvo pats Batijus, valdęs 1241–1255 m.

Pirmąją sostinę Batijus įkūrė 1242 m. Saraj-Batu (netoli dab. Astrachanės). Šiek tiek anksčiau Mėlynoji Orda suskilo, kai Batijaus jaunesnysis brolis pasitraukė už Uralo kalnų, prie Obės ir Irtyšiaus, kur įkūrė savo Ordą. Batijaus sustojimas prie Volgos žemupio nebuvo atsitiktinis. Volga buvo svarbi prekybos arterija tarp Azijos (Persijos bei Irako) ir Europos.

Uzbekas ir Džanibekas

Džanibekas. Kataloniškasis pasaulio žemėlapis

Aukso Ordos įkūrėjas Batijus mirė 1252–1253 m. Arabų metraščiai, vieninteliai išlikę rašytiniai šaltiniai, mini Sartaką ir Berkę kaip artimiausius jo įpėdinius, tačiau neaišku ar jie buvo Batijaus sūnūs, ar broliai. Gali būti, kad Sartakas buvo Batijaus sūnus, o Berkė – jo brolis. Berkė dėl savo žemių ribos susivaidijo su savo pusbroliu, Persijos chanu Gulagu, ir pradėjo su juo karą, padedamas Sirijos ir Egipto sultono Bibarso. Berkė 1266 m. mirė Gruzijoje, kariaudamas su Gulagu įpėdiniu. Čingischano palikuonių savitarpio kovos susilpnino Aukso Ordos valdžią.

Valdant Berkei iškilo vienas iš jo giminaičių, Nogajus, kurio Orda buvo tarp Dono ir Dniepro. Jis įsigalėjo valdant Berkės įpėdiniams Mengu Temirui, Tula-Bugai ir Toktui ir laikė juos nuo savęs priklausomais. Nepanorusį jo klausyti Toktą jis sumušė atvirose kautynėse. Bizantijos imperatorius ieškojo Nogajaus paramos kovoje su bulgarais ir jo palankumui įgyti išleido už jo savo dukterį.

Aukso Ordos chanų galybė ir reikšmė buvo atkurta valdant chanui Uzbekui, kuris buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino amžininkas. Uzbekas atstatė chano autoritetą, visus sričių valdovus, emirus ir murzas jis privertė besąlygiškai jam paklusti ir vykdyti jo įsakymus. Net menkiausio pasipriešinimo jam nedrįso parodyti ir rusų kunigaikščiai. Tverės kunigaikščiai Aleksandras ir Dmitrijus Ordoje buvo nužudyti. Uzbekas paskelbė karą ir Persijos chanui Abu-Saidui.

Pasak Naugardo metraščio, Uzbekas mirė 1341 m. Iškart po jo mirties tarp jo palikuonių prasidėjo kruvinos kovos. Savo įpėdiniu Uzbekas buvo numatęs vyriausiąjį sūnų Tinibeką. Tačiau sostas atiteko jo jaunesniajam broliui Džanibekui, kuriam padėjo emirai, bijodami, kad bus išlaikyta griežta Uzbeko valdžia. Pats Džanibekas karo žygio metu buvo nužudytas savo sūnaus Birdibeko, susitarusio su kariuomenės vadu emiru Toglu-bajumi.

Vidaus krizė ir Mamajus

Vožos mūšis. Iliustruotasis metraščių sąvadas

Po chano Džanibeko nužudymo (1357 m.) Aukso Ordoje prasidėjo nesibaigiantys pilietiniai karai ir anarchija. Šitie totorių vidaus karai turėjo didelės reikšmės tolimesnei lietuvių ekspansijai į rusų žemes: Lietuvos didieji kunigaikščiai ne tik galėjo paveržti iš totorių suvereniteto Podolę, Kijevą ir Černigovą-Severską, o vėliau ir Smolenską, bet buvo netgi pamažu įtraukti į totorių vidaus kovas. Birdibekas greitai pats žuvo nuo savo sūnaus Kulpos rankos. Kulpa emirų buvo paskelbtas chanu, bet chanu teišbuvo šešis mėnesius. Jį nužudęs Nevrus pats buvo nužudytas 1360 m. iš atvykusios iš Užuralės Ordos chano Chidirbeko. Temir-chodža, jo sūnus, nužudė savo tėvą ir užėmė jo vietą, bet po kelių dienų jį nuvertė emiras Mamajus, chano Birdibeko žentas. Mamajus paėmė valdžią į savo rankas, o chanu paskelbė Čingischano palikuonį Abdulą. Kiti emirai chanu paskelbė Chidirbeko brolį Amuratą. Amurato šalininkai greičiausiai buvo stipresni, nes jis pasiliko Aukso Ordoje prie Volgos, o Mamajus su Abdula turėjo keltis už Volgos.

Tuo neramumai nesibaigė. Atskiri emirai, nenorėdami pripažinti nei Abdulos nei Amurato ėmė kurti savo nepriklausomas valstybes. Bulat-temiras įsikūrė prie Volgos bulgarų žemėje ir davė pradžią Kazanės totorių Ordai. Emiras Tagajus įsikūrė su savo Orda tarp mordvių ir savo būstine padarė Narovčate. Iš čia jis puldinėjo rusų kraštus, daugiausia Riazanės kunigaikštystę. Chorezmo valdovas Urus-chanas priėmė jaunąjį Birdibeko sūnų Tochtamyšą ir pasiskelbė nepriklausomu. Emiras Chadži-čerkesas užgrobė Astrachanę ir ten valdė savarankiškai.

Šioje suirutėje iškilo Mamajus. Jis sumušė emirą, palaikantį Kutluk-temirą ir Urus-chaną ir įsitvirtino Aukso Ordoje. Apie 1370 m. jis užvaldė Krymą, kuris tapo jo atsparos tašku ir galios šaltiniu. Krymo sustiprėjimą ypač pajautė Kafoje įsikūrę genujiečiai, kurie pasinaudoję suirute Aukso Ordoje buvo pradėję plėsti Kryme savo valdžią ir užiminėti naujas teritorijas. Kovos dėl Aukso Ordos tęsėsi ir toliau – Chadži-čerkesas, Urus-chanas ir Aibek-chanas nesiliovė kovoti su Mamajumi bei tarpusavyje, o Aukso Ordos sostas ėjo iš rankų į rankas. Mamajus krizės laikotarpiu laikėsi įsitvirtinęs Kryme ir nepripažino tų, kam likimas duodavo laikinai įsėsti į Aukso Ordos sostą ir laukdavo patogaus momento jiems išvyti.

Ilga anarchija totorių tarpe leido rusų kunigaikščiams pamažu nusikratyti jų valdžios. Nuolat besikeičiant chanams rusų kunigaikščiai susilaikydavo nuo duoklės mokėjimo, kol paaiškės kas iš pretendentų į Aukso Ordos sostą nugalės. Pretendentai į sostą nedrįsdavo pasitraukti iš stepių ir priversti rusų kunigaikščius mokėti duoklę, nes bet kuriuo metu jų sostinę galėjo užpulti konkurentai. Rusų kunigaikščiai išdrįso kovoti su atskirais totorių būriais atvykusiais plėšti rusų žemių ir nesulaukdavo chano keršto.

XIV a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje Mamajus vėl rado progą įsikišti į pretendentų dėl Aukso Ordos sosto kovas ir palaikydamas vieną iš jų tapo faktiškuoju Aukso Ordos valdovu. Jis ryžosi atstatyti totorių prestižą rusų žemėse. Pas jį atvykus karingajam Arabšahui iš už Uralo su savo Orda, Mamajus jį pasiuntė prieš nepaklusnų Suzdalės ir Nižnij Novgorodo kunigaikštį Dmitrijų, didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Doniečio uošvį. 1377 m. pavasarį totoriai prie Pjanos upės (Suros intakas), mordvių krašte, smarkiai sumušė rusus; po kautynių jie puolė Nižnij Novgorodą, jį sudegino ir su dideliu belaisvių skaičiumi grįžo atgal. 1378 m. Mamajus ryžosi nubausti Riazanės kunigaikštį Olegą, kuris taip pat buvo Maskvos didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus sąjungininkas, ir pasiuntė prieš jį savo emirą Begičių. Tačiau prie Okos dešiniojo intako Vožos totoriai buvo sumušti jungtinės Maskvos, Riazanės ir Pronsko kariuomenės. Tuomet Mamajus 1379–1380 m. sudarė sąjungą su Maskvos kunigakščio priešu Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Jogaila, liepė nužudyti nominalų chaną Mohamedą ir pats pasiskelbė Aukso Ordos chanu. Surinkęs visas totorių pajėgas ir susitaręs su Jogaila jis išžygiavo prieš Maskvą. Maskvos kunigaikštis Dmitrijus perėjo Doną ir puolė totorius, kol šie nebuvo susijungę su lietuviais. Kulikovo laukuose 1380 m. lapkričio 8 d. rusai vėl smarkiai sumušė totorius. Mamajaus kariuomenė buvo išsklaidyta, jo prestižas totorių tarpe krito.

Tochtamyšas

Mamajus dar ruošėsi kovoti su rusais, tačiau jį užpuolė jo svainis, Birdi – beko sūnus Tochtamyšas, gyvenęs pas Chorezmo chaną Urusą. Tochtamyšą parėmė Timūridų imperijos emyras Tamerlanas. Tamerlanas savo nepaprastų karinių sugebėjimų dėka buvo paėmęs valdžią Bucharoje ir rytų Turkestane bei išplėtęs ją užgrobdamas Chorezmą (Chyvą). Tamerlano sostinė buvo Samarkande. Pagal nuo Čingischano einančią tradiciją niekas negalėjo vadintis chanu, jeigu nebuvo jo kraujo. Tamerlanas apeidavo tai visus įsakymus rašydamas fiktyvių chanų, jo pasirinktų iš Čingischano palikuonių, vardu. Anksčiau taip darė ir Mamajus, tačiau jo pasiskelbimas chanu davė pretekstą Tamerlanui pasiųsti prieš jį Tochtamyšą, kuris buvo tikrasis Čingischano palikuonis. Mamajaus vadams perėjus pas Tochtamyšą nugalėtasis Mamajus pabėgo į Krymą, pas savo sąjungininkus genujiečius Kafoje. Čia jis buvo nužudytas 1380 m.

Tochtamyšo ir Tamerlano kautynės

Visa valdžia Aukso Ordoje atiteko Tochtamyšui, kuris pareikalavo iš visų savo priklausomų netotorių kilmės kunigaikščių nedelsiant atvykti pas jį. Rusų kunigaikščiai, ypač Kulikovo mūšio nugalėtojas Maskvos kunigaikštis Dmitrijus neskubėjo paklusti. 1382 m. Tochtamyšas sudegino Dmitrijaus sostinę Maskvą.

Per dešimtį valdymo metų jo galia beveik susilygino su Tamerlano galia, tarp jų iškilo ginčų. Aiškių ribų tarp Tamerlano ir Tochtamyšo valstybių nebuvo. Tamerlanas nelabai paisė savo pastatyto chano teisių ir rytuose užimdavo jo valdomas žemes, o pastarasis nenorėjo užmiršti, kad Tamerlanas nėra Čingischano palikuonis. Abu priešininkai ieškojo sau sąjungininkų. Tochtamyšas slapta kurstė prieš Tamerlaną neseniai jam pasidavusius Chorezmo valdovus, Ilikmiš-Aglaną ir Soliman-Sofi, ir uzbekus, o Tamerlanas stengėsi sukelti prieš Tochtamyšą kai kuriuos chanų kraujo kunigaikščius (uglanus) ir bekus (emirus).

Tarpusavio santykių įtampa privedė prie trijų didelių susirėmimų. Pirmasis įvyko kažkur netoli Samarkando (1385–1386 m.). Tochtamyšas, kuris norėjo atsiimti savo užgrobtas žemes, buvo Tamerlano sumuštas ir priverstas grįžti į Europą. Antrasis susirėmimas įvyko prie Kondurgos upės, netoli Samaros. Tochtamyšas vėl buvo nugalėtas, Aukso Orda užimta ir apiplėšta. Tamerlanas su dideliu grobiu grįžo atgal į Samarkandą. Tochtamyšui pavyko susekti padėjusius Tamerlanui vadus: uglanai Bekbulat, Chodža Medin ir nekai Bekgič ir Turdučak buvo nužudyti, kiti spėjo su savo šalininkais pabėgti pas Tamerlaną. Svarbiausias iš jų buvo Edigėjus, kuris kurstė Tamerlaną visiškai sunaikinti Tochtamyšą.

Tochtamyšas kreipėsi į Lietuvos didįjį kunigaikštį Jogailą (1392–1393 m.), siūlydamas jam karinę sąjungą ir prekybos santykių atnaujinimą. Kokie buvo kreipimosi rezultatai tiksliai nežinoma, tačiau greičiausiai sąjunga buvo sudaryta, bet jos nuostatas vykdė jau Vytautas. 1395 m. vyko trečiosios kautynės tarp Tochtamyšo ir Tamerlano. Šį kartą Tamerlanas puolė Aukso Ordą iš Persijos, pro Derbentą perėjęs per Šiaurės Kaukazą. Kautynės įvyko šiaurės Kaukaze prie Tereko upės. Jos tęsėsi tris dienas ir Tochtamyšo vėl buvo pralaimėtos. Nugalėtojas, vydamasis Tochtamyšą, išsiuntinėjo būrius po visą Aukso Ordos teritoriją jos plėšti. Visa Tochtamyšo valstybė buvo užkariauta, sostinė vėl apiplėšta, o sostas perduotas vienam iš Urus – chano sūnų. Visus reikalus tvarkė Edigėjus. Tochtamyšas prieglobstį rado pas Vytautą Lietuvoje. Artimiausiu uždaviniu jis laikė įsitvirtinimą Kryme, kuris turėjo tapti baze kovai su priešininkais. Vytauto padedamas Tochtamyšas padarė kaip spėjama du žygius prieš Krymą (1396–1397 m.). Žygių rezultatas nėra aiškus, greičiausiai iš ten išsivesta daug belaisvių, tačiau Kryme neįsigalėta. 1399 m. buvo suruoštas didelis žygis, nukreiptas tiesiog prieš Aukso Ordos centrą. Tačiau prie Vorsklos upės Vytauto vadovaujama kariuomenė Edigėjaus buvo sumušta, o pats Tochtamyšas su savo šalininkais po šio naujo pralaimėjimo pasislėpė kažkur stepėse. Tochtamyšas toliau vedė partizaninį karą su Edigėjumi, arabų rašytojai suskaičiuoja dar 15 jų susirėmimų. Kada ir kur žuvo Tochtamyšas nežinoma. Po jo mirties kovą dėl valdžios tęsė jo sūnus.

Po Tochtamyšo

Po Vorsklos kautynių apie Aukso Ordą turima mažai žinių. Edigėjus stengėsi palaikyti totorių prestižą rusų žemėse. Jis net padėjo Maskvai, kaip savo vasalui, kovoti su Vytautu (1406–1408 m.). Kad Maskva šiam karui pasibaigus nenustotų klusnumo, jis 1409 m. nusiaubė rusų žemes nuo Dono iki Beloozero ir šiaurinio Haličo. Jis buvo apsupęs ir Maskvą, bet turėjo pasitraukti, nes gavo žinią iš savo pastatyto chano apie pavojų gresiantį sostinei iš kažkokio totorių pretendento į sostą. Atsitraukdamas Edigėjus paėmė iš Maskvos 3000 rublių išpirką ir išsivedė daugybę belaisvių. Vytautas iki Žalgirio mūšio laimėjimo į Aukso Ordos reikalus nesikišo. 1411–1412, Ibn Arabšacho liudijimu, Tochtamyšo sūnui Dželal – ed – dinui, Vytauto remiamam, pavyko paimti Aukso Ordą, bet jis ten išsilaikė tik iki 1414 m., kai buvo užmuštas savo brolio Kerimberdiejaus, kuris netrukus buvo nužudytas kito brolio. Edigėjus pasitraukė į Krymą ir ten valdė kaip atskiras valdovas. Keršydamas Vytautui 1416 m. jis netikėtai puolė Kijevą ir sudegino miestą, nors pilies ir nepaėmė. 1419 m. jis atsiprašė Vytauto ir, rodos, pripažino save jo vasalu. Vytautas nesiliovė kištis į Aukso Ordos reikalus, visada ten palaikydamas sau palankios partijos kandidatus į sostą. Be kitų, Vytauto pastatyti kandidatai buvo Tochtamyšo sūnūs Betsabulas ir Jarimferdiejus.

Byrėjimas ir Didžioji Orda

Pagrindiniai straipsniai: Krymo chanatas, Astrachanės chanatas, Didžioji Orda

XV a. pradžioje bekovojant dėl valdžios Aukso Ordoje nuo jos pradėjo atskilti atskiros teritorijos. Krymas virto savarankišku, čia įsikūrė Chadži-Girėjai. Volgos kairiojo intako Kamos baseine, senovės bulgarų žemėse, įsikūrė atskira totorių valstybė. Jos įkūrėjas buvo Machmutek, kuris ten pasislėpė, nužudęs savo tėvą Ulu-Machmetą ir brolį Jusupą. Mordvos ir Meščeros žemėje, kairiajame Okos krante, teritorijoje, anksčiau įėjusioje į Riazanės kunigaikštystę, vienas iš Machmuteko sūnų, Kasimas, sudarė savarankišką Kasimo Ordą, kuri buvo globojama Maskvos kunigaikščių. Atsiskyrusios Ordos, norėdamos išlaikyti savarankiškumą kovojo su Aukso Orda ar bent laikėsi atokiai. Rusų kunigaikščiai vis mažino savo duokles ir Aukso Orda susilpnėjo ekonomiškai.

Tokiu būdu XV a. 3-7 dešimtmetyje Aukso Orda galutinai suskilo į vad. Didžiąją Ordą (literatūroje pavadinama ir „Aukso Orda“; iširo 1502 m.) ir suverenius Sibiro, Kazanės, Kasimo, Astrachanės, Uzbekų bei Kazachų chanatus.

XV a. antrosios pusės pradžioje Didžiosios Ordos sostą užėmė Machmudas ir jo sūnus Achmetas. Pastarasis sudarė sąjungą su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Kazimieru, nukreiptą prieš Maskvą. Nepaisant visų atsidalinimų Didžiosios Ordos galia, ypač sąjungoje su Lietuva, rusams atrodė dar labai grėsminga, Maskvos kunigaikštis Ivanas III išsigandęs pabėgo į šiaurę su visa šeimyna ir iždu, ir ten slapstėsi nekovodamas. Achmetas ilgai laukė lietuvių kariuomenės Maskvos-Lietuvos pasienyje, prie Ugros upės, tačiau nesulaukęs pagalbos grįžo atgal. Iš keršto už apvylimą jis pakeliui nusiaubė Lietuvos žemes. Begrįžtantį su grobiu Achmetą užpuolė Šibano Ordos chanas Ivakas ir jį nukovė. Maskva, pasinaudojusi Achmeto žuvimu nustojo mokėti Didžiajai Ordai duoklę. Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III sudarė sąjungą su pikčiausiu Achmeto sūnų priešu, Krymo Ordos chanu Mengli Girėjumi, kuris visas Didžiosios Ordos jėgas atitraukė į save. Mengli Girėjui pavyko netikėtai užpulti Didžiosios ordos sostinę ir ją sudeginti. Achmeto sūnūs ieškojo pagalbos prieš Maskvos ir Krymo sąjungą Lietuvoje, pas didįjį kunigaikštį Aleksandrą. Lietuva žadėjo pagalbą, tačiau pati įsitraukusi į kovą su Maskva ir Krymu, negalėjo laiku pagelbėti. Mengli Girėjaus užpultas vienas iš Achmeto sūnų, Šeichas Achmedas (Sheikh Ahmed), rado prieglobstį Lietuvai priklausančiame Kijeve. Iš čia jis pradėjo derybas dėl pasidavimo Osmanų sultono globai. Už tai jis buvo suimtas ir ilgai laikomas Trakuose, o kai iš ten paspruko, sugautas buvo perkeltas Kauno pilį. Didžiosios Ordos centru po Sarajaus sudeginimo tapo Astrachanė, tačiau Astrachanės chanatas tebuvo buvusios Aukso Ordos galybės šešėlis. Kazanės ir Astrachanės Ordas Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas IV užkariavo 1552–1552 m., o Krymo chanatą užkariavo Rusijos imperatorė Kotryna II 1783 m.

Karinė organizacija

Batijus išlaikė savo valstybėje tą karinę ir civilinę organizaciją, kurią buvo sudaręs Čingischanas. Jo kariuomenė buvo organizuota pagal dešimtinę sistemą. Žemiausias karinis vienetas buvo dešimtis, vadovaujama dešimtininko, didžiausias vienetas dešimt tūkstančių karių arba tma. Karinė totorių organizacija buvo suderinta su jų genčių organizacija: aukščiausiais karo vadai buvo skiriami genčių vadai.

Karinės pergalės, kurios ypač XIII a. pabaigoje ir XIV a. pradžioje lėmė totorių kaip nenugalimųjų reputaciją, rėmėsi lengvai šarvuota ir judria kavalerija. Jei klasikinė feodalinė kariuomenė susidėjo iš dviejų ar daugiau dalių – sunkiai šarvuotos riterių kavalerijos ginkluotos ilgomis ietimis, kurią sudarė kilmingieji ir turtingi žemvaldžiai bei nešarvuotų ir paprastais ginklais ginkluotų pėstininkų, tai Aukso Ordos kariuomenę sudarė praktiškai tik kavalerija, ginkluota lengvais ginklais – lankais, ietimis ir kirviais.

Ypatingai gerų raitelių taktika buvo dideliu greičiu priartėti prie priešiškos kariuomenės, iššauti strėles ir mesti ietis bei greitai vėl atsitraukti.

Prekyba

Aukso Orda palaikė plačius prekybinius ryšius. Prekyboje didelę reikšmę turėjo Kamos bulgarai, kurie ir anksčiau palaikė nuolatinius prekybos kelius. Ypatingai buvo išvystyta prekyba per Krymą su Egiptu ir tuo metu galėjo lygintis su italų – Genujos ir Venecijos prekybiniais santykiais. Be to, buvo palaikomas sausumos prekybos kelias per Kijevą ir palei upes į šiaurę, kuriuo prekės buvo pervežamos į Vidurio Europą per Breslau, Didžiojo Naugardo ir Rygos pirklius. Su Indija plačiai prekiauta arkliais.

Vasalai ir sąjungininkai

Baskakai

Tarp totorių ir užkariautų rusų kraštų gyventojų ryšys buvo per šių kraštų valdovus, iš kurių totoriai reikalavo besąlygiško paklusnumo. Visi jie turėdavo vykti pas chaną ir prašyti jų patvirtinimo bei leidimo valdyti. Patvirtintiems kunigaikščiams buvo išduodamas „jarlykas“. Pasikeitus chanui kunigaikščiai turėdavo vėl vykti pas naują chaną ir iš naujo gauti jarlyką. Kunigaikštis privalėjo pas chaną atvykti ir su kiekvienu pareikalavimu.

Kol mongolų Didžioji Orda tebebuvo vieninga, rusų kunigaikščiai turėjo važinėti ir pas vyriausiąjį chaną į Karakorumą. Užkariautieji rusų kraštai turėjo kartu su totoriais eiti į karą ir mokėti dešimtinę. XIII–XV a. dauguma Rusios kunigaikštysčių (iki XIV a. I pusės – ir Gruzija su Armėnija) Aukso Ordai mokėjo nuolatinę duoklę. Po užkariavimo buvo daromi užkariautųjų asmenų ir jų turto sąrašai. Į sąrašus buvo įtraukiami visi gyventojai. Visi jie turėjo totoriams sumokėti nustatyto dydžio pagalvės mokestį sidabru, o jo neturint – bebrų, sabalų, juodųjų lapių, lapių, kiaunių ir kitais kailiukais. Kas nesugebėdavo sumokėti duoklės, totorių buvo parduodamas į vergiją. Nuo mokesčių buvo atleidžiami tik dvasininkai – metropolitas, vyskupai, kunigai, diakonai, vienuoliai ir jų tarnai. Už tai jie turėjo melstis už totorių chano ir jo valstybės gerovę. Pirmas visuotinis gyventojų surašymas įvyko 1257 m., valdant chanui Berkei. Buvo surašyti ir Didžiojo Naugardo gyventojai, nors jų krašto totoriai nebuvo užkariavę, tačiau jis pats pasidavė totoriams. 1275 m. buvo atliktas antras surašymas ir kartu padidintas pagalvės mokestis. Iš pradžių duoklę rinko patys totoriai. Vėliau teisė rinkti mokestį buvo perduodama rytų (Chyvos ir Bucharos) pirkliams, besermanams, už iš anksto chanui sumokėtą sutartinį mokestį. Dar vėliau, nuo XIV a. pirmosios pusės, teisė rinkti mokesčius tomis pačiomis sąlygomis buvo perduota Maskvos kunigaikščiams. Tokią teisę totoriai buvo suteikę Maskvos kunigaikščiui Ivanui Pinigmaišiui (valdė 1325–1341 m.), kuris jiems garantavo duoklės mokėjimą.

Savo valdžiai palaikyti užkariautuose rusų kraštuose chanas siųsdavo į svarbiausius rusų miestus specialius valdininkus, baskakus su totorių kariuomene, kuri ten pasilikdavo kaip įgula. Baskakai turėjo padėti rinkti mokesčius totorių, o vėliau rytų mokesčių rinkėjams. Be jų, į užkariautus kraštus buvo siunčiami chano pasiuntiniai teisti ir kunigaikščiams į sostą sodinti bei kitais reikalais. Visiems totorių valdininkams rusai turėjo duoti vežimus, maistą ir pašarą. Nepakeldami mokesčių naštos ir totorių priespaudos, gyventojai vienur kitur sukildavo, žudydavo totorių atstovus, ypač mokesčių rinkikus. Ypač didelis sukilimas 1262 m. kilo Vladimire prie Kliazmos, Rostove, Suzdalėje, Jaroslavlyje, Perejeslave Zaleskijame. Šie sukilimai buvo ypač žiauriai malšinami.

Gyventojai

Užkariautojai mongolai daugiausia apsigyveno prie Volgos ir Kamos. Nepaisant to, kad Ordą įkūrė mongolai, Aukso Ordos gyventojų pagrindą sudarė tiurkų gentys, ypač kipčiakai. Tiurkai ir mongolai tarpusavyje susimaišė ir buvo vadinami totoriais. Batijaus mongolų karių palikuonys sudarė aukščiausiąją visuomenės dalį, tačiau pati visuomenė buvo palaipsniui tiurkizuota ir prarado savo mongoliškąjį identitetą. Be to, ženklią dalį gyventojų sudarė stepių kirgizai, chorezmiečiai ir Volgos bulgarai. Šios gentys išpažino įvairias tradicines genčių religijas, nepaisant rusų pastangų atversti juos į stačiatikybę. Šaltiniuose minima, kad keli Rusios valdovai – Černihovo kunigaikštis Michailas ir Tverės kunigaikštis Michailas buvo nužudyti dėl to, kad atsisakė atnašauti stabams, tačiau chanai paprastai buvo tolerantiški stačiatikių tikėjimui.

Berkė pirmasis iš Aukso Ordos chanų su šeimyna priėmė islamą. Nors jis ir statė mečetes ir mokyklas islamui palaikyti ir platinti, bet islamas tarp totorių paplito tik prie chano Uzbeko (1312–1341 m.; šis laikotarpis laikomas Aukso Ordos „aukso amžiumi“), kuris islamą padarė valstybine Ordos religija. Valdant Berkei krikščionių skaičius, daugiausia rusų belaisvių, sostinėje buvo toks didelis, kad jiems 1261 m. buvo įkurta atskira vyskupystė.

Sienos ir administraciniai vienetai

Aukso orda 1300 m.

Batijaus įkurta Aukso Orda neturėjo aiškiai nustatytų politinių sienų. Jis pats nukariavo tik Rostovo-Suzdalės arba pietryčių Rusią, pietines (Perejeslavlio, Černihovo ir Kijevo) kunigaikštystes, Volynę ir Haličą, Krymo pusiasalį ir dalį šiaurės Kaukazo. Vakaruose jo valdos siekė Karpatus ir Dunojaus žiotis. Šiaurės vakaruose Didžiojo Naugardo (Novgorodo ir Pskovo) valstybė pripažino totorių valdžią maždaug 1259 m., daugiausia Aleksandro Nevskio, kuris tikėjosi taip išvengti totorių žygių, dėka. Centrinė Rusios dalis, Smolensko kunigaikštystė totoriams pasidavė tik 1270 m.

Iki XIV a. II pusės Aukso Orda apėmė didžiulę teritoriją, ribojamą Kamos aukštupio, Obės vidurupio, Balchašo ežero, Kyzylkumų ir Karakumų dykumų, Kaspijos jūros, Didžiojo Kaukazo šiaurinių šlaitų, Juodosios jūros, Dunojaus žemupio, Karpatų pietinių bei rytinių prieškalnių ir tuometinio rytų slavų gyvenamojo arealo pietrytinės ribos.

Aukso Orda buvo dalinama į dvi dalis, kurios savo ruožtu dalinosi į mažesnius ulusus. Dauguma jų po subyrėjimo davė pradžią atskiroms valstybėms:

• Mėlynoji Orda – vakarinė dalis:
  • Batijaus ulusas – centrinė dalis Volgos upės baseine;
  • Berkės ulusas – pietinėje Ukrainoje. Vėliau – Krymo chanatas;
• Baltoji Orda – rytinė dalis:
  • Šibano ulusas, vėliau Uzbekų chanatas;
  • Toka-Timūro ulusas;
  • Eženo ulusas;
  • Taibugino jurtas, vėliau Sibiro chanatas;

Žymesni Aukso Ordos chanai

• Batijus (1227–1255)
• Berkė (1257–1267)
• Uzbekas (1312–1341)
• Tinibekas (1341–1342)
• Džanibekas (1342–1357)
• Birdibekas (1357–1359)
• Kulpa (1359–1360)
• Nevrus (1360)
• Chidirbekas (1360–1361)
• Tochtamyšas (1377–1395)

Šaltiniai

• Lietuviškoji enciklopedija. II tomas.- Kaunas:1934.-p.176-187.