Birutė

Kitos reikšmės – Birutė (reikšmės).

Birutė
Lietuvos didžioji kunigaikštienė
Mirė	1382 m. ar apie 1389 m. Palanga
Sutuoktinis (-ė)	Kęstutis
Vaikai	Vytautas Didysis Tautvilas Žygimantas Kęstutaitis Miklausė Marija Ona Danutė Rimgailė
Lietuvos didžioji kunigaikštienė

Birutė (m. 1382 m. Brasta, Lietuva) – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio antroji žmona, žymiausio Lietuvos valdovo Vytauto motina.

Birutė yra kilusi iš Palangos, iš žemaičių bajorų giminės. Jos dėdė iš tėvo pusės buvo žemaičių didžiūnas Vidmantas.

Kęstučio žmona

1349 m. ar anksčiau tapo Kęstučio žmona. Kęstučiui tuomet buvo apie 50 metų.

Istorikai ne kartą ginčijosi, kelinta žmona Kęstučiui buvo Birutė. Lietuvos metraštis teigia Vytautą buvus vyriausiuoju sūnumi, gimusiu iš karto po Birutės ir Kęstučio vedybų. Po to gimė dar penki jų vaikai.

Vaikai

Birutė turėjo sūnus:

• Vytautas Didysis (1350–1430 m.)
• Tautvilas (žuvo 1390 m.)
• Žygimantas (1365–1440 m.)

Birutė turėjo dukteris:

• Miklausė Marija (1375 m. ištekėjo į Tverę)
• Ona Danutė (ištekėjo į Mozūriją)
• Rimgailė Elzbieta (1390 m. ištekėjo už Mozūrų kunigaikščio Henriko, o 1419 m. už Moldavijos kunigaikščio Aleksandro I Gerojo, mirė ne savo mirtimi 1433 m.)

Tolesnis likimas ir mirtis

1382 m. rengdamasis kovai su Jogaila, Kęstutis išsiuntė ją į Brastą. Tolesnis jos likimas nežinomas. Istoriniai šaltiniai mini dvi versijas: anot vienos ji buvo Jogailos nužudyta, anot kitos, po Kęstučio mirties dar gyveno ir mirė sava mirtimi. 1384 m. sutarties tarp Vokiečių ordino ir Vytauto įžangoje užfiksuota, kad Vytautas ordinui nusiskundęs, jog iš jo atimta tėviškė, o tėvas ir motina nužudyti.

Savo motinos žudiku Jogailą Vytautas vadina ir skunde prieš Jogailą ir Skirgailą, rašytame antro pabėgimo į Prūsiją metu (1390 m.). Šį faktą pakartojo ordino kronikininkas Vygandas Marburgietis: Jogaila Birutę prigirdęs.

Priešingai teigė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės delegacija, atremdama Vokiečių ordino atstovų kaltinimus Jogailai Konstanco bažnytiniame susirinkime (1415–1418 m.). Esą Birutė dar gyvenusi po Kęstučio mirties, su ja buvo elgiamasi pagarbiai ir mirusi ji prideramai palaidota. Labiau tikėtina pirma versija.

Kultas

Liudvikas Adomas Jucevičius 1842 m. rašė apie Birutės sudievinimą ir kultą:

Liaudis, su didžiu dėkingumu atsimindama tos kunigaikštienės [Birutės] dorybes, po mirties įskaitė ją į savo krašto deivių tarpą. Net kai jau visai sunyko pagonybė Žemaičiuose, pastarieji žmonės nesiliovė Birutės laikyti šventąja. Minios žmonių plaukdavo iš tolo melstis prie jos kapo ir prašyti, kad ji iš šventovės aukštybių pažvelgtų į jų skurdą. Krikščionių kunigai turėjo ne sykį vaikyti susirinkusiųjų pulkus. Tačiau nei įkalbinėjimai, nei grasinimai, nei ginkluotų pajėgų naudojimai neįstengė fanatikų atgrasinti. Su ginklu rankose jie rinkdavosi atiduoti garbės mirusiajai Birutei.

Legenda apie Kęstutį ir Birutę

XVI amžiaus pradžioje Lietuvos metraščių Plačiajame sąvade (Bychovco kronika) užfiksuota tokia legenda:

Kęstutis, viešpataudamas Trakuose bei Žemaičiuose, išgirdo esant Palangoje mergelę, vardu Birutė, kuri pagonišku papročiu buvo pasižadėjusi savo dievams išsaugoti skaistybę ir pati buvo žmonių garbinama kaip dievaitė. Nuvyko pats didysis kunigaikštis Kęstutis tenai, ir labai ji jam patiko, nes buvo labai graži mergaitė ir protinga. Ir prašė ją, kad būtų jo žmona. Ji nenorėjo sutikti ir atsisakė, kad pasižadėjusi savo dievams išsaugoti skaistybę iki mirties. Ir kunigaikštis Kęstutis paėmė ją prievarta iš tos vietos, su didžia pagarba palydėjo ją į savo sostinę Trakus ir, sukvietęs brolius, iškėlė su savaisiais broliais dideles vestuves ir paėmė tą mergelę Birutę sau už žmoną.

Galerija

• 
  Birutė dailininko įsivaizdavimu
• 
  Bronzinė Birutės skulptūra Palangoje
• 
  Birutės su Vytautu ant rankų skulptūra Senuosiuose Trakuose
• 
  Birutės kalnas pavasarį
• 
  Paminklas Birutei Lauksodyje (Pakruojo raj.)
• 
  Kazimieras Alchimavičius, Birutė, 1914 m.

Literatūra

• Gediminaičiai: enciklopedinis žinynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005 m. ISBN 5-420-01558-7
• Alfredas Bumblauskas: Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, Vilnius: Paknys, 2005 m. ISBN 9986-830-89-3

Nuorodos

Vikižodynas