Chlodomiras
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Chlodomiras | |
|---|---|
| Frankų karalius | |
| |
| Merovingai | |
| Gimė | ~495 m. |
| Mirė | 524 m. |
| Tėvas | Chlodvigas |
| Sutuoktinis (-ė) | Gunteuka |
| Vaikai | Klodoaldas Guntaras Teodebaldas |
| Orleano karalius | |
| Valdė | 457 m.-481 m. |
| Pirmtakas | Chlodvigas |
| Įpėdinis | Chloteras I |
 Vikiteka |
Chlodomiras |
Chlodomiras (gimė apie 495 m.) buvo antrasis iš keturių frankų karaliaus Chlodvigo I sūnų.
Valdymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po tėvo mirties 511 m. jis su broliais Teodoriku, Childebertu ir Chloteru pasidalino karalystę. Nors vyriausio sūnaus Teodoriko teisės buvo stipresnės, jis su kitais dviem broliais pasidalino pusę karalystės. Tai buvo Orleano karalystė, atimta iš Syagrijaus. Karalystei priklausė Orleano, Turo ir Puatjė vyskupystės. Jis vedė Gunteuką, su kuria susilaukė trijų sūnų: Teodebaldo, Guntaro ir Klodoaldo.
523–524 m. Chlodomiras, tikriausiai paskatintas motinos Klotildos, norėjusios atkeršyti Zigizmundui Burgundui už sūnėno mirtį, prisidėjo prie brolio žygyje prieš burgundus. Sugavęs Zigizmundą jis grįžo į Orleaną. Bet Zigizmundo brolis Gondomaras grįžo į Burgundija sąjungininko ostgotų karaliaus Teodoriko Didžiojo karių priešakyje. Čia jis išskerdė frankų paliktą įgulą.
Chlodomiras užmušė Zigizmundą, jo sūnus Gisaldą ir Gondebaudą 524 m. gegužės 1 d. Po to jis išvyko į antrą žygį prieš burgundus, kuriame žuvo Vezeronso mūšyje. Jo trys sūnūs liko su motina, kol ji vedė Chloterą. Šis užmušė Chlodomiro sūnus, tik Klodoaldui pavyko pabėgti. Geriau žinomas kaip Šventasis Klodas, jis tapo Nongento abatu ir paaukojo savo ilgus plaukus, o ne galvą.
Žmonos ir vaikai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Bernard Bachrach (1972). Merovingian Military Organization, 481–751. Minneapolis: University of Minnesota Press, ISBN 0-8166-0621-8.
- Geary, Patrick J. (1988). Before France and Germany: The Creation and Transformation of the Merovingian World. Oxford: Oxford University Press, ISBN 0-19-504458-4.
- Edward James (1991). The Franks. London: Blackwell, ISBN 0-631-14872-8.
- Charles Oman (1914). The Dark Ages, 476–918. London: Rivingtons.
- John Michael Wallace-Hadrill (1962). The Long-Haired Kings, and Other Studies in Frankish History. London: Methuen.
- Wood, Ian N. (1994). The Merovingian Kingdoms, 450–751. London: Longman, ISBN 0-582-21878-0.
| |||||||||
