Sentikybė
Sentikybė (rus. cтарообря́дчество, древлеправосла́вие) – rusų stačiatikių organizacijos ir religiniai judėjimai, nepripažįstantys Rusijos Bažnyčios reformos, įvestos 1653–1666 m. patriarcho Nikono ir caro Aleksejaus Michailovičiaus. Sentikybės išpažinėjai vadinami sentikiais (rus. староверы) arba senaapeigininkais (старообрядцы).
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1653 m. Rusijos caras Aleksejus Michailovičius ir patriarchas Nikonas, norėdami suvienodinti Rusijos stačiatikių apeigas su graikiškosiomis, ėmėsi daugybės pakeitimų – įsakyta žegnotis ne dviem, o trimis pirštais, uždrausti nusilenkimai iki žemės, žodžio „Jėzus“ rašyba pakeista iš Исус į Иисус, imtasi taisyti religinių knygų, po reformos keitėsi dvasininkų drabužiai, imtos kitaip įrenginėti cerkvės. Dėl šitokių naujovių XVII a. vid. Rusijoje kilo aršūs dvasininkijos ginčai, tačiau Nikono šalininkai, remiami caro, nugalėjo, o atsisakantys priimti reformas imti laikyti „atsaklūnais“ (rus. раскольники). 1667 m. Maskvos soboras paskelbė senąsias rusų apeigas erezija, o jas praktikuojančius atskyrė nuo Rusijos Stačiatikių Bažnyčios (paskelbė anatemą).
Nuo to laiko senųjų apeigų išpažinėjai, kurie, savo ruožtu, naująsias apeigas ir tradicijas laikė erezija, buvo nuožmiai persekiojami visoje Rusijos carystėje. Uolūs sentikystės gynėjai protopopas Avakumas ir bojarinė Feodosija Morozova XVII a. antroje pusėje buvo nukankinti, 1676 m. carinė kariuomenė užėmė sentikystę palaikiusį Solovkų vienuolyną ir išžudė beveik 500 jo gynėjų.[1] Dėl šitokios priespaudos sentikiai buvo priversti trauktis į atokias, periferines Rusijos sritis, taip pat į artimiausią užsienį – didelė jų dalis persikėlė į Abiejų Tautų Respublikos žemes – dabartines Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos žemes. Taip pat daug sentikių įsikūrė Estijoje. Nuo pat XVII a. iki XX a. pr. carinė valdžia bei naujųjų apeigų Rusijos stačiatikių bažnyčia taikė didesnę ar mažesnę priespaudą sentikių atžvilgiu – nuo persekiojimų ir žudynių, iki mokesčių už barzdos nešiojimą (Petro I laikais) bei bandymų perkalbėti sentikius grįžti į „tikrąjį tikėjimą“ (Aleksandro III, Jekaterinos II laikais).
Iki 1905 m. balandžio 17 d.[2][3] sentikiai Rusijos imperijoje oficialiai vadinti „atskalūnais“ (раскольники), o iki 1909 m. persekiojami kaip valstybės ir bažnyčios priešai. XX a. Maskvos patriarchato pozicija sentikių klausimu sušvelnėjo, buvo panaikinti 1656 m. sentikiams skirti prakeikimai.[4] Šių prakeikimų panaikinimas neprisidėjo prie eucharistinio sentikių ir stačiatikių bendravimo. Sentikiai kaip ir anksčiau tik save laiko pilnaverčiais krikščionimis, o Maskvos patriarchatui priklausančius tikinčiuosius – kitatikiais. Nors 1905 m. caras Nikolajus II paskelbė sentikiams religinę laisvę, netrukus prasidėjęs bolševikmetis (nuo 1917 m. Rusijoje, nuo 1940 m. Lietuvoje) toliau vertė sentikius vengti viešumos, slapstytis, nes komunistinė sistema buvo priešiška visų religijų atžvilgiu. Dėl tokios priespaudos, daug sentikių pasislėpė arba buvo ištremti į atokias Sibiro sritis, emigravo į JAV, Kanadą, Australiją, Kiniją, Kazachstaną, Gruziją, Rumuniją, netgi į Boliviją, Urugvajų, Argentiną Pietų Amerikoje. Dauguma šių sentikių bendruomenių išlaikė labai uždarą gyvenimo būdą, verčiasi rankiniu žemės ūkiu, dažnai vengia technologinių naujovių.[5][6] Pavyzdžiui, visoje buvusioje TSRS pagarsėjo sentikių Lykovų šeima, kuri 1936 m., bėgdama nuo stalinistinių represijų, pasitraukė į visiškai negyvenamą taigą Chakasijoje (pietų Sibiras) ir ten pragyveno visiškoje atskirtyje nuo išorinio pasaulio iki 1978 m., kol sentikius atsitiktinai atrado geologų ekspedicija. Net ir po to, nė vienas Lykovų šeimos narys nesikėlė gyventi kitur.[7]
Susiskirstymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kadangi sentikiai atskilo nuo tuometės bažnytinės hierarchijos, nebeliko vieningos organizacijos, sprendžiančios teologinius klausimus, todėl sentikiai ėmė skirstytis į atšakas. Pagrindinės dvi sentikių atšakos – popininkai ir bepopiai. Sentikiai popininkai pasirinko nuosaikesnę laikyseną – paliko galioti 7 krikščioniškus sakramentus ir visą iki Nikono reformos veikusią bažnytinę tvarką. Popininkai pripažino iš naujųjų apeigų stačiatikių į sentikybę perėjusių dvasininkų įsteigtą hierarchiją (didžiausia tokia yra dab. Ukrainoje įsteigta Belokrinicos hierarchija, 1846 m. įsteigta buvusio Bosnijos metropolito Ambrozijaus; ši hierarchija dar vadinama Rusijos stačiatikių sentikių bažnyčia). O bepopiai sentikiai skelbė „Antikristo laikų atėjimą“, nebepripažino dvasininkijos, atšaukė daugelį sakramentų, išskyrus krikšto, atgailos (dalis pripažįsta ir santuokos sakramentą).[1] Neturėdami jokios hierarchijos, bepopiai sentikiai suskilo į daug atšakų, skirtingai vertinančių sakramentų reikšmę. Nuo 1800 m. dalis sentikių pradėjo jungtis prie Maskvos metropolito Platono pasiūlytos vientikybės – sentikiams buvo leista atlikti apeigas savaip, tačiau jie turėjo pripažinti Sinodo hierarchiją ir jo paskirtus dvasininkus. XIX a. pab.–XX a. pr. bepopių sentikių radikalumas ėmė menkti, pvz., Lietuvoje vietoje santuoką neigusių fedosejininkų įsitvirtino santuoką pripažįstantys pomorai,[1] likę negausūs fedosejininkai tarėsi, ar priimti caro manifestą dėl religinės laisvės, o pomorai ėmėsi steigti oficialius maldos namus, registruoti bendruomenes.[1]
Apeigos, kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Reformuota buvo daugiausia apeigos, todėl jomis sentikystė labiausiai ir skiriasi nuo oficialiosios stačiatikybės, pvz.: sentikiai tradiciškai žegnojasi dviem pirštais, per pamaldas aleliuja gieda du, o ne tris kartus, lenkiasi iki žemės, pripažįsta tik senąsias liturgines knygas ir ikonas, tik trijų kryžmų kryžių, kitaip atlieka krikšto apeigas, nepripažįsta jokių patepimų, sutvirtinimo ir Komunijos. Yra dvi pagrindinės sentikystės kryptys – popininkai ir bepopiai. Pirmieji pripažįsta dvasininkijos institutą, antrieji – nepripažįsta. Popininkų dvasiniu ir kultūriniu centru tapo Maskvos Rogožo, bepopių – Preobražensko kapinės.
Sentikiai išlaikė daug senojo rusų folkloro, tradicinę drabužių dėvėseną, ikonų gamybos meną, jie taip pat išlaikę Artimųjų Rytų ir apskritai Rytų religijoms būdingą ypatingą pagarbą knygoms (ypač šventraščiams), žodinę šventųjų tekstų perdavos tradiciją.
Jau nuo caro Petro I laikų sentikiai buvo žymiausi ikonų kolekcininkai. Jų šventovėse visada susiformuodavo įspūdingi senųjų ikonų rinkiniai. Vienuolynų mokyklose sentikių vaikai, be skaitymo, rašymo, buvo mokomi ikonų tapymo pagrindų, visų pirma – senųjų ikonų kopijavimo.
Sentikiai Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vengdami represijų, XVII a. II pusėje-XVIII a. daug Rusijos sentikių apsigyveno Lietuvoje. Jie priklauso bepopių krypčiai. Pirmoji jų bendruomenė įsikūrė 1709 m. Girelėje (Anykščių r.). 1728–1755 m. Gudiškių sentikių vienuolynas veikė Gudiškėse, 1755–1841 m. – Degučiuose (Zarasų r.). 1933 m. Lietuvoje, daugiausia Rytų Aukštaitijoje, buvo 53 sentikių bendruomenės ir apie 35 000 tikinčiųjų.
Pagal 2011 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenis, Lietuvoje gyveno 23 330 sentikių (tai sudaro 0,77 % šalies gyventojų). Tiek procentiškai, tiek skaičiumi nuo 2001 m. jų šiek tiek sumažėjo (plg. 27 073 – 0,78 %).[8] Didžiausios bendruomenės išlikusios Rytų Lietuvoje – Vilniaus mieste (5593) ir rajone (1003), Zarasų (2056), Švenčionių (1316), Rokiškio (1076), Ignalinos (658) rajonuose; taip pat Klaipėdoje (2312), Kaune (1990), Jonavos rajone (1238), Šiauliuose (576), Panevėžyje (427). Sentikių visai nėra arba jų skaičius neženklus Suvalkijoje, Žemaitijoje ir Dzūkijoje.[9] 2011 m. Lietuvoje buvo 53 sentikių cerkvės (41 medinė ir 12 mūrinių) – dalis jų nebeveikiančios (kaimuose) arba veikia tik bendruomenės švenčių ar minėjimų proga.[1]
Sentikių bendruomenei vadovauja Aukščiausioji sentikių taryba, kurios būstinė yra Vilniuje.
Lietuvoje sentikiai gyvena ar anksčiau gyveno šiose bendruomenėse:
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Lietuvos sentikiai. Sudarė Grigorijus Potašenko, Nadežda Morozova. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybinis centras, 2011.
- ↑ Именной высочайший Указ, данный Сенату, Об укреплении начал веротерпимости от 17 апреля 1905
- ↑ Об укреплении начал веротерпимости. Высочайше утвержденное положение Комитета Министров Archyvuota kopija 2007-12-07 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Деяние освященного поместного собора Русской православной церкви об отмене клятв на старые обряды и на придерживающихся их Archyvuota kopija 2014-03-24 iš Wayback Machine projekto.. // Журн. Моск. патриархии. – № 6. – 1971.
- ↑ Morris, Richard A. Old Russian Ways: Cultural Variations Among Three Russian Groups in Oregon. New York: AMS Press, 1991.
- ↑ Ugo, Gabriela, Ximena Vargas, Ana Zapater. La inmigración rusa en el departamento de Río Negro. Facultad de Ciencias Sociales, Taller Central de Sociología de la Cultura, Universidad de La República Uruguay, 2007. Prieiga: [1] [tikrinta 2017 m. gruodžio 7 d.].
- ↑ Dash, Mike. „For 40 Years, This Russian Family Was Cut Off From All Human Contact, Unaware of World War II“, iš: smithsonian.com, 2013 m. sausio 28 d. Prieiga: [2] [tikrinta 2017 m. gruodžio 7 d.].
- ↑ Lietuvos gyventojai pagal tikybą 2001 ir 2011 m. surašymų duomenis, iš: religija.lt, 2013 m. rugsėjo 18 d., prieiga: [3] [tikrinta 2017 m. gruodžio 7 d.].
- ↑ Gyventojai pagal religinę bendruomenę, kuriai jie save priskyrė, savivaldybėse, iš: Oficialiosios statistikos portalas osp.stat.gov.lt. Prieiga (XLS): [4] [tikrinta 2017 m. gruodžio 7 d.].
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Lietuvos sentikių svetainė
- Sentikybės apžvalga Archyvuota kopija 2009-05-08 iš Wayback Machine projekto.
- Baltijos ir Lenkijos sentikiai Archyvuota kopija 2008-09-17 iš Wayback Machine projekto.
- Lietuvos sentikių cerkvės