Taungu karalystė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Taungu karalystė တောင်ငူခေတ်
Buvusi karalystė
← 1486 – 1752 →   →
Location of Valstybė didžiausio išsiplėtimo laikais 1580 m.
Sostinė	Taungu (1510–39), Pegu (1539–99, 1613-35), Inva (1599–1613, 1635-1752)
Valdymo forma	monarchija
Era	Naujieji laikai
- Įkūrimas	1486 m.
- Panaikinta	1752 m.
Gyventojai
- 1650	3 000 000
Valiuta	Kiatas

Taungu karalystė (mjan. တောင်ငူခေတ်  = Taungu Khi) – Mianmaro karalystė, valdžiusi Iravadžio slėnį 1486–1752 m. Taungu vardu vadinta ir karalystę valdžiusi dinastija. Ankstyvuoju laikotarpiu valstybė dar vadinama Taungu imperija, arba Antrąja Mianmaro imperija.

Istorija

Taungu karalystė susikūrė nusilpus Avos karalystei. Nedideliame Taungu miestelyje, esančiame ant Sitaungo upės kranto, 1485 m. į valdžią atėjo karalius Mingji Njo. Jam valdant miestas suklestėjo, o 1510 m. karalius jau paskelbė nepriklausomybę nuo Avos. Kuomet 1527 m. valstybę nusiaubė šanai ir pavertė ją savo vasale, į Taungu migravo daug senosios bamarų aristokratijos.

Karaliaus Tabinšvehti laikais Taungu suvienijo didžiąją dalį Iravadžio slėnio, išvijo šanus ir netgi sutriuškino monų valstybę Hantavadį, taip gaudamas priėjimą prie jūros. Šis suvienijimas buvo po ilgos pertraukos, nuo pat XIII a. Todėl Tabinšvehti 1544 m. karūnavosi viso Mianmaro karaliumi senoviniame Pagano mieste. Kadangi prasidėjo prekyba su europiečiais (portugalais), valstybei priėjimas prie jūros buvo strategiškai svarbus. Tai lėmė sostinės perkėlimą į monų miestą Pegu pajūryje.

Karalystės teritorijos XVII a.

Nors Tabinšvehtis bandė nukariauti siprias karalystes anapus kalnų, t. y. Arakano karalystę vakaruose ir Ajutają rytuose, jo karo žygiai į šias šalis baigėsi pralaimėjimais. Tačiau jo svainis Bajinaungas (valdė 1550–1580) sėkmingai nukariavo tajų valstybes rytuose ir net paėmė Manipūrą, tačiau Arakanas nepasidavė. 1580 m. Taungu dinastijos karalystė pasiekė davo teritorijos maksimumą.

Po Bajinaunngo mirties karalystė susidūrė su vidine krize, kas ne tik sustabdė ekspansiją, bet ir apsunkino galimybes išlaikyti užkariautas teritorijas. Rytuose nepriklausomybę atkūrė tajai, o pietuose grasino portugalai. Tik 1597 m. karalius Njaungjanas atkūrė stabilumą, perkėlė sostinę į Avą, o jo įpėdiniai sutramdė portugalus ir naujai unifikavo valstybę. Taip prasidėjo antrasis valstybės laikotarpis, dar vadinamas Njaungjano dinastija. Ji jau apėmė tik Iravadžio slėnį, bet taip pat kaip vasales valdė šanų valstybes, Čengmajų, Manipurą.

XVII a. pabaigoje valstybė pradėjo silpti. Valdžioje buvo silpni valdovai, įsigalėjo didikų giminės. Stiprėjant kaimynei Mingų Kinijai, buvo atskirtos šiaurės rytinės šanų teritorijos (vadinamoji Košanpjė), kurios perėjo Kinijos valdžion. 1727 m. nuo Taungu karalystės atsiskyrė ir buvusios vasalinės sritys, o buvęs vasalas Manipuras netgi puldinėjo ir siaubė Mianmaro teritorijas. Paskutinį smūgį valstybei sudavė 1740 m. nuo karalystės atskilę monai kurie atkūrė savo senąją Hantavadžio karalystę. 1752 m. jie užėmė sostinę Avą, paėmė paskutinįjį dinastijos karalių į nelaisvę ir kartu su šeima išgabeno į savo sostinę Pegu.

Valdovai

Taungu dinastija	Valdymo metai
Mingji Njo	1510–1530 m.
Tabinšvehtis	1530–1550 m.
Bajinanungas	1550–1581 m.
Nanda	1581–1599 m.
Njaungjanas	1599–1605 m.
Anaukpetlunas	1605–1628 m.
Minjė Deiba	1628–1629 m.
Thalunas	1629–1648 m.
Pindalė	1648–1661 m.
Pjė	1661–1672 m.
Naravara	1672–1673 m.
Minjė Kjauhtinas	1673–1698 m.
Sanajus	1698–1714 m.
Taninganvajus	1714–1733 m.
Mahadhama Jaza	1733–1752 m.