Ištaranas

Ištaranas arba Sataranas – dievybė Mesopotamijos mitologijoje, Dero miesto, buvusio į rytus nuo Tigro upės, ties Mesopotamijos ir Elamo paribiu, dievas globėjas. Sutuoktinė – Šarat-Deri („Dero karalienė“), o pasiuntinys – gyvatiškasis dievas Nirahas.^[1] Pagrindinė Ištarano kulto vieta Dere buvo E-dimgalkalama šventovė (šum. é.dim.gal.kalam.ma).^[2]

Šios dievybės kilmė nėra aiški, manoma, kad iš pradžių Ištaranas galėjo būti elamitų dievybė. Žinios apie Ištarano kultą siekia ankstyvąjį dinastinį laikotarpį. Kaip asmenvardžių dėmuo, Ištarano vardas sutinkamas jau Faros įrašuose (XXVI a. pr. m. e.).^[3] Ištaranas paminėtas Trečiosios Ūro dinastijos valdovo Šulgio įraše: vienuoliktieji jo valdymo metai įvardyti „metais, kuomet Dero Ištaranas buvo nugabentas į savo šventyklą“.^[4] Ištarano kultas dar gyvavo Vidurinės Babilonijos karalystės laikotarpiu (įrašuose aptinkama teoforinių asmenvardžių), vėliau kultas nunyko.^[1]

Kišo valdovo Mesilimo įraše šio dievo šaukiamasi kaip liudytojo ir teisėjo, sprendžiant ginčą dėl sienos tarp Umos ir Lagašo.^[3] Teigiama, kad ginčui spręsti ši dievybė pasirinkta dėl to, kad ginčytinoje teritorijoje būta jo šventovės, arba dėl to, kad Ištaranas, kaip pasienio miesto Dero globėjas, laikytas tinkamu spręsti ginčą dėl sienos. Kaip dieviškasis teisėjas, Ištaranas minimas ir Lagašo valdovo Gudėjos įrašuose. Gudėjos iniciatyva Girsu miesto Ningirsu šventykloje įrengta Ištaranui skirta šventoji vieta.^[1] Senosios Babilonijos karalystės laikais šis dievas buvo įvardijamas „Ištaranu gydytoju“. Iš to sprendžiama, jog Ištaranas turėjęs ir gydymo dievybės bruožų. Be to, Ištarano pasiuntinys Nirahas ant kudurru akmenų vaizduojamas kaip gyvatė (dažnas gydymo simbolis).^[3]

Šaltiniai

↑ ^1,0 ^1,1 ^1,2 Jeremy Black; Anthony Green (1992). Gods, Demons and Symbols of Ancient Mesopotamia: An Illustrated Dictionary. University of Texas Press, p. 111. ISBN 978-0-292-70794-8.
↑ George A. R., House Most High. The Temples of Ancient Mesopotamia, Eisenbrauns, Winona Lake 1993, p. 76.
↑ ^3,0 ^3,1 ^3,2 Мифы народов мира. Сатаран , В. К. Афанасьева – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
↑ „Year names of Šulgi (years 11-20)“. Nuoroda tikrinta 2021-01-25.

[Black-1] 1,0 ^1,1 ^1,2 Jeremy Black; Anthony Green (1992). Gods, Demons and Symbols of Ancient Mesopotamia: An Illustrated Dictionary. University of Texas Press, p. 111. ISBN 978-0-292-70794-8.

[2] George A. R., House Most High. The Temples of Ancient Mesopotamia, Eisenbrauns, Winona Lake 1993, p. 76.

[mifinarodov-3] 3,0 ^3,1 ^3,2 Мифы народов мира. Сатаран , В. К. Афанасьева – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.

[4] „Year names of Šulgi (years 11-20)“. Nuoroda tikrinta 2021-01-25.

[1]

[2]

[3]

[4]