Albert Einstein
| Albertas Einšteinas vok. Albert Einstein | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1879 m. kovo 14 d. Ulmas, Vokietijos imperija |
| Mirė | 1955 m. balandžio 18 d. (76 metai) Prinstonas, JAV |
| Gyven. vieta | Vokietija, Italija, Šveicarija, JAV |
| Pilietybė | Vokietijos (1879–1896, 1914–1933) Šveicarijos (1901–1955) JAV (1940–1955) |
| Sutuoktinis (-ė) | Mileva Marić (1903–1919) Elsa Löwenthal (1919–1936) |
| Vaikai | "Lieserl" Einstein Hans Albert Einstein |
| Sritis | Fizika |
| Organizacijos | Šveicarijos patentų biuras Ciuricho universitetas Karolio universitetas (Praha) Prūsijos mokslų akademija Kaizerio Vilhelmo institutas Leideno universitetas Pažangiųjų tyrimų institutas |
| Alma mater | ETH Zurich Ciuricho universitetas |
| Doktorant. vadovas | Alfred Kleiner |
| Žinomas (-a) už | Bendrasis reliatyvumas Specialusis reliatyvumas Brauno judėjimas Fotoefektas E=mc² Einšteino lauko lygtys Suvienyta lauko teorija Bozės-Einšteino statistika EPR paradoksas |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Nobelio fizikos premija (1921) | |
 Vikiteka |
Albert Einstein |
| Parašas | |
| |
Albertas Einšteinas (vok. Albert Einstein; 1879 m. kovo 14 d. Ulme, Vokietijoje – 1955 m. balandžio 18 d. Prinstone, JAV) – Vokietijos ir Jungtinių Valstijų fizikas, suformulavęs specialiąją reliatyvumo teoriją, o vėliau ir bendrąją reliatyvumo teoriją.[1] Einšteino Masės ir energijos ekvivalentiškumo formulė E = mc2, išplaukianti iš reliatyvumo teorijos, kartais vadinama „pačia populiariausia formule pasaulyje“.[2] Jo mokslinė veikla taip pat padarė didžiulę įtaką mokslo filosofijai.[3]
Jis taip pat nemažai nuveikė kvantinės mechanikos,[4][5] statistinės mechanikos ir kosmologijos srityse. 1921 metais gavo Nobelio premiją fizikos srityje už fotoelektrinio efekto išaiškinimą.[6]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Albertas Einšteinas gimė 1879 m. kovo 14 d. Ulmo mieste, Vokietijoje, nereligingų aškenazių žydų šeimoje.[7][8] Tėvas Hermanas Einšteinas buvo pirklys ir inžinierius, vėliau ne visai sėkmingai valdęs elektrocheminę gamyklą, motina – Pauline Koch-Einštein buvo išsilavinusi namų šeimininkė, kartais buvusi ir vyro verslo partnere. 1880 m. šeima persikėlė į Miuncheną, kur Einšteino tėvas ir dėdė Jakobas Einšteinas įkūrė kompaniją, gaminusią nuolatinę elektros srovę naudojančius įrenginius.[9]
Albertas nuo penkerių ėmė lankyti katalikišką pradinę mokyklą Miunchene, į kurią ėjo trejus metus. Aštuonerių jis buvo perkeltas į Luitpoldo gimnaziją (dabar vadinamą Alberto Einšteino gimnazija), kur gavo sustiprintą pradinį ir vidurinį išsilavinimą prieš palikdamas Vokietijos imperiją po septynerių metų.[10]
Alberto Einšteino gabumai fizikai ir matematikai pasireiškė nuo mažens ir jis netrukus ėmė lenkti savo bendraamžius. Būdamas dvylikos jis per vieną vasarą savarankiškai išmoko algebros ir Euklido geometrijos.[11] Būdamas dvylikos taip pat nepriklausomai atrado savo paties Pitagoro teoremos įrodymą.[12] Namų mokytojo Makso Talmudo teigimu, šis dvylikamečiui Albertui Einšteinui davęs geometrijos vadovėlį ir po trumpo laiko Einšteinas „įsisavino visą knygą. Dėl to jis ėmėsi aukštosios matematikos. <…> Neilgai trukus jo matematikos genijus šovė taip aukštai, kad jau aš nebegalėjau pasivyti.“[13] Jausdamas aistrą geometrijai ir algebrai jaunasis Einšteinas buvo įsitikinęs, kad gamta gali būti suprantama kaip „matematinė struktūra“.[13] Einšteinas dvylikos pradėjo savarankiškai mokytis integralinio ir diferencialinio skaičiavimo, o keturiolikos jau buvo juos įvaldęs.[14]
Būdamas trylikos rimtai susidomėjo filosofija ir muzika.[15] Šiuo laikotarpiu Albertas perskaitė Imanuelio Kanto „Grynojo proto kritiką“. Kantas tapo jo mėgstamiausiu poetu. Dėstytojo žodžiais, „Kanto veikalai, neįkandami eiliniams mirtingiesiems, [Albertui Einšteinui], rodos, buvo suprantami dar būnant vaiku, vos trylikos“. "[13]
Kadangi mokslai, ypač tikslieji, sekėsi gerai, neturėdamas vidurinio išsilavinimo 1895 m. bandė įstoti į universitetą, bet neišlaikė pagrindinės stojamųjų egzaminų dalies (nors labai gerai išlaikė matematikos ir fizikos egzaminus)[16]. Per metus įgijo vidurinį išsilavinimą (matura) ir 1896 m. įstojo į Federalinę politechnikos mokyklą Ciuriche, kurią 1900 m. baigė.
1901 m. vasarį gavo Šveicarijos pilietybę,[17] tačiau Šveicarijos karinės tarnybos išvengė dėl medicininių priežasčių.
Po universiteto baigimo A. Einšteinui nepavyko rasti fiziko darbo, todėl po beveik dvejų metų nesėkmingų paieškų, padedant Marcelio Grosmano tėvui, jis įsidarbino Šveicarijos Patentų biure trečios klasės patentų ekspertu.[18]
Greta savo pagrindinės tarnybos jis tyrinėjo fizikos problemas ir 1905 m., dažnai laikomais Einšteino annus mirabilis, išspausdino keturis straipsnius, kuriuose suformulavo specialiąją reliatyvumo teoriją, paaiškino fotoelektrinį efektą, Brauno judėjimą bei paskelbė žymiąją energijos lygtį, kurioje energija E lygi m (masei), padaugintai iš šviesos greičio (c) kvadrato. Ši lygtis rodo, koks didžiulis energijos kiekis gali išsiskirti suskaldžius atomo branduolį. Tai vėliau buvo pritaikyta kuriant atominę bombą. Nuo 1946 m. Einšteinas priešinosi atominių ginklų kūrimui.
Albertas Einšteinas apibūdino savo specialiąją reliatyvumo teoriją kaip bandymą suderinti mechanikos dėsnius su elektromagnetizmo dėsniais. Straipsnis, išspausdintas 1905 m. birželį, pakeitė požiūrį į visatą, suformuluotą dar Izaoko Niutono. Teorija linijinį laiko supratimą pakeitė daug sudėtingesniu modeliu. Einšteinas teigė, kad, jei visiems stebėtojams šviesos greitis vienodas, neatsižvelgiant į jų judėjimą šviesos šaltinio atžvilgiu, tuomet visos kitos laiko ir erdvės dimensijos negali būti absoliučios, jos turi skirtis, atsižvelgiant į stebėtojo ir stebimų kūnų judėjimą. Jis įrodė, kad laikas ir erdvė yra susiję tarpusavyje, kad laiko tėkmė ir net įvykių seka bei kūnų matmenys priklauso nuo atskaitos sistemos pasirinkimo. Matavimai atitiko mechanistinį Niutono fizikos modelį mažesniems greičiams, tačiau dideliame greityje – ryškiai išsiskyrė.
Viena iš daugelio jo teorijos išvadų teigė, kad joks fizinis kūnas negali judėti šviesos greičiu ar dar greičiau ir kad materija ir energija yra visiškai sukeičiamos, o tai buvo atominės energijos vystymo pagrindas.
Einšteino teorija buvo suformuluota šveicarų fizikos žurnale, jam dirbant Šveicarijos Patentų biure trečios klasės patentų ekspertu, ir sulaukė mažai dėmesio. Specialioji reliatyvumo teorija buvo vienas iš trijų išspausdintų Einšteino novatoriškų straipsnių 1905 m. Tačiau tik jam užėmus svarbius postus Prahoje ir Berlyne ir 1916 m. sukūrus Bendrąją reliatyvumo teoriją, Einšteino darbai tapo įžymiais.
Po šių darbų A. Einšteinas greitai tapo vienu žymiausių mokslininkų, pradėjo dėstyti Berne, vėliau Prahoje, Berlyne.
1915 m. A. Einšteinas išplėtė reliatyvumo teoriją, papildydamas erdvę ketvirtuoju matmeniu – laiku, tuo pačiu paaiškindamas gravitaciją erdvėlaikio iškreipimu.
1933 m. naujoji Vokietijos valdžia priėmė įstatymus, kuriais žydams uždrausta dėstyti universitetuose.[19] Be to, Einšteino darbai tapo vienu iš Vokietijos studentų sąjungos taikiniu knygų deginimo akcijoje, nacių vadovybės propagandos ministrui Jozefui Gebelsui paskelbus, kad „žydų intelektualizmas mirė“.[19]. Vienas vokiečių žurnalas net įrašė Einšteiną naujojo Vokietijos režimo priešu ir siūlė 5000 JAV dolerių premiją už galvą.[20] Dėl šių priežasčių Albertas Einšteinas iš Berlyno persikėlė į JAV, kur vėliau gavo pilietybę ir toliau dirbo mokslinį darbą. Laiške savo draugui fizikui Maksui Bornui, jau anksčiau persikėlusiam iš Vokietijos į Angliją, Einšteinas rašė esąs apstulbęs dėl „jų brutalumo ir bailumo lygio“. "[19] Persikėlęs į JAV, Einšteinas knygų deginimus apibūdino kaip „spontaniškus emocinius protrūkius“, „tų, kurie vengia liaudies nušvitimo“ ir kurie „daugiau nei ko kito pasaulyje nepriklausomų protų įtakos“.[21] Pieš išvykdamas į JAV kurį laiką gyveno Belgijoje, o 1933 m. vasarą šešias savaites praleido Anglijoje, kur jam pavyko susitikti su Vinstonu Čerčiliu, Ostenu Čemberleinu ir buvusiu premjeru Loidu Džordžu.[22] Susitikimų metu siekė išgelbėti Vokietijos žydų akademikus nuo nacių persekiojimų. Čerčilis Einšteino prašymą priėmė ir pažadėjo Britanijos universitetuose įdarbinti Vokietijos žydų. 1933 m. rugsėjį Einšteinas parašė laišką Turkijos premjerui Ismetui Ineniui, kurio taip pat prašė įdarbinti bedarbius Vokietijos žydų mokslininkus. Turkija atsakė teigiamai ir iki Atatiurko mirties į Turkiją atvyko daug žydų akademikų šeimų – iš viso daugiau nei 1000 asmenų.[23]
1935 m. kartu su Natanu Rozenu sukūrė kirmgraužų, dažnai vadinamų Einšteino-Rozeno tiltais, modelį.[24][25]
1939 m., pasigirdus kalboms, kad Trečiasis Reichas kuria atominį ginklą, Einšteinas, kartu su kitais europiečiais imigrantais Leo Silardu, Edvardu Teleriu ir Judžinu Vigneriu parašė laišką JAV prezidentui Teodorui Ruzveltui, kuriame siūlė JAV skirti dėmesį atominio ginklo kūrimui ir jį sukurti anksčiau nei vokiečiai. Vėliau Einšteinas šio žingsnio labai gailėjosi. 1954 m. Einšteinas savo senam bičiuliui Linusui Polingui rašė padaręs „didžiausią klaidą savo gyvenime“ pasirašydamas prezidentui Ruzveltui adresuotą laišką, kuriame rekomendavo „kurti branduolinius ginklus. Kita vertus, yra pateisinimas dėl pavojaus, kad juos anksčiau pagamins vokiečiai.“[26] 1955 m. Einšteinas ir dešimt kitų intelektualų bei mokslininkų, tarp kurių – britų filosofas Bertrandas Ruselis, pasirašė manifestą, kuriame minimas branduolinių ginklų keliamas pavojus.[27]
Albertas Einšteinas mirė 1955 m. balandžio 18 d. Prinstone (Naujajame Džersyje).
Asmeninis gyvenimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1903 m. vedė serbų fizikę Milevą Marič, su kuria susilaukė dukters Lyzerl ir dviejų sūnų – Hanso Alberto ir Eduardo. 1914 m. pora su vaikais persikėlė į Berlyną. Vedęs Einšteinas turėjo romaną su savo pussesere Elsa Lioventhal. Apie tai sužinojusi Mileva kartu su vaikais grįžo į Ciurichą. Einšteinas su savo simpatija susirašinėjo dar 1910 m., kuomet žmona Mileva Marič laukėsi jų sūnaus Eduardo.[28] Oficialiai išsiskyrė 1919 m. ir tais pačiais metais susituokė su Elsa Lioventhal. 1933 m. persikėlė į JAV. 1936 m. gruodį Elsa Lioventhal mirė.[29] Po to Einšteinas nebevedė, nors kurį laiką susitikinėjo su Sergėjaus Konenkovo žmona sovietų šnipe Margarita Konenkova (apie jos, kaip šnipės, veiklą nežinojo).[30]
Pažiūros
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Einšteinas reikšmingai prisidėjo prie Jeruzalės hebrajų universiteto steigimo 1925 metais.[31] Einšteinas buvo vienas iš gubernatorių tarybos narių. 1921 metais Pasaulio sionistų federacijos pirmininkas biochemikas Chaimas Veicmanas buvo paprašęs Einšteino padėti rinkti aukas planuojamam universitetui.[32] Einšteinas taip pat teikė pasiūlymus pradinėms programoms.
Chaimas Veicmanas vėliau tapo pirmuoju Izraelio prezidentu. 1952 m. lapkritį šiam mirus, spaudžiant Ezrieliui Karlebachui, Izraelio premjeras Davidas Benas Gurionas Einšteinui pasiūlė Izraelio prezidento poziciją, kuri tuo metu buvo grynai ceremoninė.[33][34] Pasiūlymą perdavė Izraelio ambasadorius Vašingtone Aba Ebanas, paaiškinęs, jog pasiūlymas „įkūnija giliausią pagarbą, kurią žydai gali jausti savo tautos sūnui“.[35] Einšteinas atsisakė, o atsakyme rašė, kad buvo giliai sujaudintas ir tuo pat metu nuliūdintas ir susigėdijęs, kad pasiūlymo negalėjęs priimti.[35]
1918 m. Einšteinas buvo vienas iš liberalios Vokietijos demokratų partijos steigėjų[36], tačiau vėliau Einšteino politinės pažiūros sukairėjo ir jis kritiškai pasisakydavo apie kapitalizmą. Išleido esė rinkinį „Kodėl socializmas?“.[37] Einšteinas dažnai sulaukdavo klausimų ir prašymų pasisakyti taipogi temomis, nesusijusiomis su teoretine fizika ir matematika.[26] Jis tvirtai rėmė idėją, kad turėtų būti pasaulinė federacija su demokratine pasauline valdžia, kuriai būtų atskaitingos nacionalinės valstybės su savo galiomis.[38] Einšteino žodžiais, „Aš pasisakau už pasaulinę valdžią, nes esu įsitikinęs, kad nėra kito kelio pašalinti pavojus, kuriuose žmogus gali atsidurti.“[39]
Einšteinas apie dvasingumą yra rašęs savo laiškuose ir užrašuose bei užklaustas interviu. Yra teigęs, kad jaučia prielankumą panteistinei dievybei, apie kurį rašęs Baruchas Spinoza.[40] Tačiau Einšteinas netikėjo į tokią asmeninę dievybę, kuri rūpinasi žmonių veiksmais ir likimais, tokį požiūrį vadindamas naivumu.[41] Kita vertus, Einšteinas patikslino nesąs ateistu,[42] o veikiau agnostiku,[43] arba „labai religingu netikinčiuoju“.[41] Paklaustas, ar tiki pomirtiniu gyvenimu, Einšteinas atsakė neigiamai, pridūręs kad jam „vieno gyvenimo gana“.[44]
Iš pradžių Einšteinas tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek JAV priklausė nereliginėms humanistų or etinės kultūros grupėms: buvo pirmosios Niujorko humanistų bendrijos patariamosios valdybos nariu[45] ir Racionalistų asociacijos Britanijoje narys. Per 75-ąsias Niujorko Etinės kultūros bendruomenės metines, Einšteinas pareiškė, kad etinės kultūros idėja įkūnijo jo paties koncepciją apie tai, kas vertingiausia ir ilgalaikiškiausia religiniame idealizme. Jis buvo teigęs, kad „be etinės kultūros žmonijai nėra išsigelbėjimo“.[46]
1954 m. sausio 3 d. filosofui Erikui Gutkindui adresuotame laiške rašoma:
Dievo vardas man yra nieko daugiau kaip žmogaus silpnumo išraiška ir rezultatas, o Biblija – gerbtinų, bet vis dėlto primityvių ir labai vaikiškų legendų rinkinys. Jokia, net subtiliausia interpretacija (man) to fakto negalėtų pakeisti. <…> Žydų religija, kaip ir visos kitos religijos, man yra vaikiškiausių prietarų įsikūnijimas. Ir žydų tauta, kuriai aš džiaugiuosi priklausydamas ir kurios mentalitetas man toks giminingas, man nėra nė kiek vertingesnė nei visi kiti žmonės. <…> Nepastebiu nieko, dėl ko jie būtų „išrinktieji“.[47]
Paskutiniaisiais gyvenimo metais Einšteinas perėjo prie vegetariškos mitybos, didžiąja dalimi dėl gydytojų rekomendacijų dėl jo paties sveikatos. 1953 m. jis rašė: „valgydamas gyvūnų mėsą visuomet jaučiu šiokią tokią kaltę“, o 1954 m. kovo 30 d.: „Gyvenu be riebalų, be mėsos, be žuvies, tačiau jaučiuosi gan gerai. Visada maniau, kad žmogus iš prigimties nėra mėsėdis.“[48]
Populiariojoje kultūroje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nuo pat 1919 m., kuomet buvo patvirtinta jo bendroji reliatyvumo teorija[49], Einšteinas tapo vienu populiariausių mokslininkų įžymybių.[50][51] Prieš Antrąjį pasaulinį karą „The New Yorker“ rašė, kad Einšteino Amerikoje būta tokio populiaraus, kad jį stabdydavę praeiviai, prašydami jiems paaiškinti „tą teoriją“. Dėl to bėgant laikui Einšteinas smalsuoliams išmokęs atsakyti „Dovanokite! Mane nuolatos painioja su profesoriumi Einšteinu“.[52]
Einšteino asmenybė įkvėpė daugybę romanų, kino filmų, pjesių ir muzikos kūrinių.[53] Populiariojoje kultūroje jis tapo viską aplink pamiršusio mokslininko prototipu, neretai pabrėžiant ar hiperbolizuojant jo išskirtinę šukuoseną ir veido bruožus.[54]
Daug populiarių citatų, ypač tų, kuriose mitologizuojamas Einšteino požiūris į tikėjimą, yra neteisingai priskiriami Einšteinui.[55][56]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Romualdas Karazija. Einstein Albert (Albertas Einšteinas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 367-368 psl.
- ↑ Bodanis, David (2000). E = mc2: A Biography of the World's Most Famous Equation. Niujorkas: Walker.
- ↑ Howard, Don A., red. (2014). „Einstein's Philosophy of Science“. Stanford Encyclopedia of Philosophy. Metafizikos tyrimų laboratorija, Kalbos ir informacijos studijų centras, Stanfordo Universitetas. Nuoroda tikrinta 2022 m. vasario 4 d..
- ↑ Whittaker, E. (1 November 1955). „Albert Einstein. 1879–1955“. Biographical Memoirs of Fellows of the Royal Society. 1: 37–67. doi:10.1098/rsbm.1955.0005. JSTOR 769242.
- ↑ Yang, Fujia; Hamilton, Joseph H. (2010). Modern Atomic and Nuclear Physics. World Scientific. p. 274. ISBN 978-981-4277-16-7.
- ↑ „The Nobel Prize in Physics 1921“. Nobelio premija. Nuoroda tikrinta 2022 m. vasario 21 d..
- ↑ „Albert Einstein (1879–1955)“. Jewish Virtual Library.
- ↑ Isaacson, Walter (2009). „How Einstein Divided America's Jews“. The Atlantic.
- ↑ „Albert Einstein – Biography“. Nobelio fondas. Suarchyvuota iš originalo 2007-03-06. Nuoroda tikrinta 2007 m. kovo 7 d..
- ↑ Stachel (2002), pp. 59–61.
- ↑ Bloom, Howard (2012). The God Problem: How a Godless Cosmos Creates (illustrated leid.). Prometheus Books. p. 294. ISBN 978-1-61614-552-1. Bloom, Howard (2012 m. rugpjūčio 30 d.). Extract of page 294. ISBN 9781616145521.
- ↑ The Three-body Problem from Pythagoras to Hawking, Mauri Valtonen, Joanna Anosova, Konstantin Kholshevnikov, Aleksandr Mylläri, Victor Orlov, Kiyotaka Tanikawa, (Springer 2016), 43 psl., Simon ir Schuster, 2008
- ↑ 13,0 13,1 13,2 Isaacson (2007), p. 17.
- ↑ Isaacson (2007), p. 16.
- ↑ Calaprice & Lipscombe (2005), p. 8.
- ↑ Fölsing (1997), pp. 36–37.
- ↑ Fölsing (1997), p. 82.
- ↑ „Einstein at the patent office“ (official website). Bernas, Šveicarija: Šveicarijos intelektualinės atstovybės federalinis institutas. 2014 m. vasario 6 d. Suarchyvuotas originalas 2016-08-30. Nuoroda tikrinta 2016 m. rugsėjo 9 d..
- ↑ 19,0 19,1 19,2 Isaacson (2007), pp. 407–410.
- ↑ Francis, Matthew (2017 m. kovo 3 d.). „How Albert Einstein Used His Fame to Denounce American Racism“. Smithsonian Magazine.
- ↑ Einstein (1954), p. 197.
- ↑ Isaacson (2007), pp. 419–420.
- ↑ Reisman, Arnold (2006 m. lapkričio 20 d.). „What a Freshly Discovered Einstein Letter Says About Turkey Today“. History News Network, Džordžo Masono universitetas.
- ↑ Einstein & Rosen (1935).
- ↑ „2015 – General Relativity's Centennial“. American Physical Society. 2015. Nuoroda tikrinta 2017 m. balandžio 7 d..
- ↑ 26,0 26,1 Clark (1971).
- ↑ Einstein, Albert; Russell, Bertrand (1955 m. liepos 5 d.). The Russell-Einstein Manifesto. Londonas.
{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link) - ↑ Wüthrich, Urs (2015 m. balandžio 11 d.). „Die Liebesbriefe des untreuen Einstein“ [The love letters of the unfaithful Einstein]. BZ Berner Zeitung (vokiečių). Bernas, Šveicarija. Nuoroda tikrinta 2015 m. balandžio 11 d..
- ↑ Highfield & Carter (1993), p. 216.
- ↑ Pruitt, Sarah. „Einstein Had No Clue His Lover Was a Suspected Russian Spy“. HISTORY.
- ↑ Dennis Overbye (2005 m. sausio 25 d.). „Brace Yourself! Here Comes Einstein's Year“. The New York Times. „Hebrew University ... which he helped found“
- ↑ Isaacson (2007), p. 290.
- ↑ „ISRAEL: Einstein Declines“. Time. 1952 m. gruodžio 1 d. Suarchyvuotas originalas 2008 m. gegužės 18 d. Nuoroda tikrinta 2010 m. kovo 31 d..
- ↑ Rosenkranz, Ze'ev (2002 m. lapkričio 6 d.). The Einstein Scrapbook. Baltimorė, Merilendas: Džonso Hopkinso universiteto leidykla. p. 103. ISBN 978-0-8018-7203-7.
- ↑ 35,0 35,1 Isaacson (2007), p. 522.
- ↑ Rowe & Schulmann (2007), p. 83.
- ↑ Einstein (1949).
- ↑ Isaacson (2007), pp. 487, 494, 550.
- ↑ Bulletin of the Atomic Scientists 4 (1948 m. vasaris), No. 2 35–37: 'A Reply to the Soviet Scientists, December 1947'
- ↑ Isaacson (2008), p. 325.
- ↑ 41,0 41,1 Calaprice (2000), p. 218.
- ↑ Isaacson (2008), p. 390.
- ↑ Calaprice (2010), p. 340.
- ↑ Isaacson (2008), p. 461.
- ↑ Dowbiggin, Ian (2003). A Merciful End. New York: Oxford University Press, Dowbiggin, Ian (9 January 2003). p. 41. ISBN 978-0-19-803515-2.
- ↑ Einstein (1995), p. 62.
- ↑ Dvorsky, George (2012 m. spalio 23 d.). „Einstein's 'I don't believe in God' letter has sold on eBay...“. io9.com. Suarchyvuotas originalas 2015-12-09. Nuoroda tikrinta 2022-03-05.
- ↑ Albert Einstein. Tarptautinė vegetarų sąjunga
- ↑ Missner, Marshall (1985 m. gegužės mėn.). „Why Einstein Became Famous in America“. Social Studies of Science. 15 (2): 267–291. doi:10.1177/030631285015002003. ISSN 0306-3127. JSTOR 285389. S2CID 143398600.
- ↑ Halpern, Paul (2019). „Albert Einstein, celebrity scientist“. Physics Today. 72 (4): 38–45. doi:10.1063/PT.3.4183. S2CID 187603798.
- ↑ Fahy, Declan (2015). „A Brief History Of Scientific Celebrity“. Skeptical Inquirer. 39 (4).
- ↑ Libman, E. (1939 m. sausio 14 d.). „Disguise“. The New Yorker.
- ↑ McTee, Cindy. „Einstein's Dream for orchestra“. Cindymctee.com.
- ↑ Golden, Frederic (2000 m. sausio 3 d.). „Person of the Century: Albert Einstein“. Time. Suarchyvuotas originalas 2006 m. vasario 21 d. Nuoroda tikrinta 2006 m. vasario 25 d..
- ↑ Novak, Matt (2015 m. gegužės 16 d.). „9 Albert Einstein Quotes That Are Completely Fake“. Gizmodo. Nuoroda tikrinta 2018 m. gegužės 4 d..
- ↑ „Did Albert Einstein Humiliate an Atheist Professor?“. Snopes. Nuoroda tikrinta 2018 m. gegužės 4 d..
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Calaprice, Alice (2000). The Expanded Quotable Einstein. Princeton University Press.
- Calaprice, Alice; Lipscombe, Trevor (2005). Albert Einstein: A Biography. Greenwood Publishing Group. ISBN 978-0-313-33080-3.
- Calaprice, Alice (2010). The Ultimate Quotable Einstein. Princeton University Press. ISBN 978-1-4008-3596-6.
- Clark, Ronald W. (1971). Einstein: The Life and Times. Niujorkas: Avon Books. ISBN 978-0-380-44123-5.
- Einstein, Albert; Rosen, Nathan (1935). „The Particle Problem in the General Theory of Relativity“. Physical Review. 48 (1): 73. Bibcode:1935PhRv...48...73E. doi:10.1103/PhysRev.48.73.
- Einstein, Albert (May 1949). Sweezy, Paul; Huberman, Leo (eds.). „Why Socialism?“. Monthly Review. 1 (1): 9–15. doi:10.14452/MR-001-01-1949-05_3.
- Einstein, Albert (1954). Ideas and Opinions. New York: Crown Publishers. ISBN 978-0-517-00393-0.
- Fölsing, Albrecht (1997). Albert Einstein. Vertė Osers, Ewald. Abridged by Ewald Osers. New York: Penguin Viking. ISBN 978-0-670-85545-2.
- Isaacson, Walter (2007). Einstein: His Life and Universe. New York: Simon & Schuster Paperbacks. ISBN 978-0-7432-6473-0.
- Isaacson, Walter (2008). Einstein: His Life and Universe. New York: Simon & Schuster. ISBN 978-1-84739-589-4.
- Rowe, David E.; Schulmann, Robert, eds. (2007). Einstein on Politics: His Private Thoughts and Public Stands on Nationalism, Zionism, War, Peace, and the Bomb. Princeton University Press. ISBN 978-0-691-12094-2.
- Stachel, John J. (2002). Einstein from 'B' to 'Z'. Einstein Studies. 9. Birkhäuser. ISBN 978-0-8176-4143-6. OCLC 237532460.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |