Čilkotinai

Čilkotinai
Čilkotinų vyrai prie žirgų
Gyventojų skaičius	4350
Populiacija šalyse	Kanada ( Britų Kolumbija)
Kalba (-os)	anglų, čilkotinų
Vėliava
Religijos	tradicinė tikyba, krikščionybė (katalikybė)
Giminingos etninės grupės	karijerai, vetsuvetenai, sarsiai, cecautai, sleiviai ir kt. šiaurės atapaskai

Čilkotinai (sav. Tsilhqot’in, Tŝinlhqot’in) – indėnų tauta, priklausanti Kordiljerų atapaskams. Gyvena pietvakarių Kanadoje, Britų Kolumbijoje. Populiacija – apie 4350 žmonių. Čilkotinų kalba nykstanti (860 vartotojų 2014 m.), dauguma kalba angliškai. Tikintieji daugiausia krikščionys katalikai, yra puoselėjančių prigimtinę tikybą.

Istorija

Tradicinės čilkotinų žemės apėmė Čilkotino upės (Freizerio intakas) baseiną, taip pat Chomalko, Klinaklinio ir Dino aukštupius iki pat Pakrantės kalnagūbrio ledynų pietuose ir pietvakariuose. Panašu, kad čilkotinai buvo išstumti sališų ir pasitraukė pietuosna.

Nuo 1815 m. užmezgė ryšius su baltaisiais – ėmė prekiauti žvėrelių kailiais, nors į mainus įsitraukė mažai. Po 1857 m. aukso karštinės pro čilkotinų žemes nusidriekė vienas iš aukso ieškotojų kelių. 1864 m. kilo trumpas čilkotinų karas, kai indėnai pasipriešino kelio jų žemėse tiesimui. XIX a. aštuntajame dešimtmetyje atversti į katalikybę, o 1875–1876 m. jiems sudarytos rezervacijos. Dalis čilkotinų pradėjo klajoti už rezervacijų ribų, buvo gana paveikti besikeliančių baltųjų naujakurių kultūros.

Kultūra

Čilkotinai – kalnų taigos ir alpinių pievų tauta, kultūriškai artima kitoms poarkčio Kordiljerų tautoms, patyrė Plokščiakalnio indėnų kultūrinę įtaką. Medžiojo visokiausius gyvūnus – elnius, kalnų ožius, paukščius, graužikus (tačiau tabu galiojo vilkams, pelėdoms, gyvatėms, varlėms). Taikė medžioklę su varovais bei spendžiant spąstus. Juoduosius lokius žiemą užklupdavo irštvose. Taip pat žvejodavo (ežeruose – polediniais tinklais), rankiodavo (uogas, šaknis, įvairius valgomuosius augalus). Čilkotinai gyveno klajokliškai, mantą gabendavosi šunų kinkiniais, naudojosi sniegpadžiais, skobtinėmis valtimis (tik perplaukimui ir žvejybai, nes upės netinkamos laivybai). Per Čilkotino upę pastatė keletą rąstinių tiltų.

Žieminiai čilkotinų namai būdavo statomi iš rąstų, žardžių, lentų, stogas siekdavo žemę ir būdavo padengtas žole, žievėmis, šakaliais, velėna. Įsirengdavo šakaliais dengtas pirtis. Rūbus taisėsi iš bebro, kiškio, švilpiko kailių, nešiojo papuošalus iš dentalijaus kriauklių, lokių kaukolių. Kūnus dažėsi bei tatuiravosi.

XIX a. klajojo ant arklių bei naudodami arklių tempiamus vežimus, gyvendavo palapinėse, uždarbiaudavo rančose šienaudami. Nuo XIX a. pab. sudaro 6 bendruomenes, gyvenančias daugiausia Čilkotino aukštupyje, prie Čilko ežero, taip pat prie Freizerio upės. Kiekviena grupė turi pagrindinę gyvenvietę (rezervaciją) ir keletą gretimų gyvenviečių. Nuo XX a. antros pusės į jų žemes atsikėlė daug baltųjų.

Čilkotinai neturėjo gimininės santvarkos, gyveno mažosiomis šeimomis, kurios jungdavosi į nepastovias kuopas (stovyklas). Klajodavo stovyklomis arba šeimomis. Statydamos medžioklės užtvaras ar žvejybinius takišius, stovyklos bendradarbiaudavo. Dalis čilkotinų šeimų žiemodavo tarp sališų (šusvapų ir bela kulų).

Iki katalikybės priėmimo neturėjo formalių vadų. Giminės linija vedama pagal abu tėvus, nuotaka po santuokos keldavosi į vyro namus, gimus vaikui kurdavo savo namus. Taikytos jaunuolių iniciacijos apeigos (turėdavo išbūti vieni kalnuose). Tikybai būdingas šamanizmas, tikėjimas dvasiomis-globėjomis. Pasakojami mitai apie kultūrinius herojus – Šunį-Vyrą ir jo sūnus. Tautosakoje jaučiama Plynaukštės ir šiaurės vakarų indėnų įtaka (pvz., siužetai apie triksterį Varną).