Žygimantas Augustas

Žygimantas Augustas
Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis
Gimė	1520 m. rugpjūčio 1 d. Krokuva
Mirė	1572 m. liepos 7 d. (51 metai) Knišinas
Palaidotas (-a)	1574 m. vasario 10 d. Vavelio katedra
Tėvas	Žygimantas Senasis
Motina	Bona Sforza
Sutuoktinis (-ė)	Elžbieta Habsburgaitė Barbora Radvilaitė Kotryna Habsburgaitė
Lietuvos didysis kunigaikštis
Valdė	1544 m. – 1572 m. (~28 metai)
Pirmtakas	Žygimantas Senasis
Įpėdinis	Henrikas Valua
Lenkijos karalius
Valdė	1548 m. – 1572 m. (~24 metai)
Pirmtakas	Žygimantas Senasis
Įpėdinis	Henrikas Valua
Vikiteka	Žygimantas Augustas
Parašas

Žygimantas Augustas (lenk. Zygmunt II August; Zigmantas Augustas; 1520 m. rugpjūčio 1 d. Krokuvoje – 1572 m. liepos 7 d. Knišine) – Žygimanto Senojo sūnus, Lenkijos karalius (1548–1572 m.) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1544–1572 m.), kurio valdymo metu Lenkija ir LDK susijungė, sudarydamos konfederaciją – Abiejų Tautų Respubliką. Žygimantas Augustas mirė nesusilaukęs įpėdinio ir buvo paskutinysis Jogailaičių dinastijos valdovas.

Didysis kunigaikštis

Žygimanto Augusto jaunystės gyvenimas

Žygimanto Augusto šeima

Žygimantas Augustas buvo Žygimanto Senojo ir jo antrosios žmonos Bonos Sforcos sūnus. Žygimantas Senasis rūpinosi, kad po jo mirties jo palikuonis paveldėtų sostą. Dėl to, 1522 m. Žygimantas Augustas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo buvo paskelbtas sosto įpėdiniu. 1526 m. Lietuvos didikai siūlė karaliui pakeisti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdymo formą į karalystės ir karaliumi paskelbti Žygimantą Augustą, tačiau palaikymo nesulaukė.

1529 m. motinai intrigomis palenkus į savo pusę diduomenę, Žygimantui Senajam sutikus patvirtinti I Lietuvos statutą, dar labiau praplėtusį bajorijos teises, – vos 8 metų Žygimantas Augustas buvo paskelbtas Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu. 1529 m. Vilniuje vykusi jo inauguracijos Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu ceremonija buvo paskutinė, vėlesni Abiejų Tautų Respublikos valdovai atskirai nebebuvo inauguruojami Lietuvos Didžiaisiais kunigaikščiais.

1529 m. Piotrkove vykusiame Seime jis buvo išrinktas ir Lenkijos karaliumi, kad nenutrūktų dinastinis ryšys tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės. Lenkijos karaliumi jis išrinktas su sąlyga, kad sieksiąs Lietuvos ir Prūsijos prisijungimo prie Lenkijos karūnos. Faktiniu Lenkijos valdovu Žygimantas Augustas tapo tik po tėvo mirties, t. y. 1548 metais.

Savarankiškai valdyti Lietuvą Žygimantas Augustas pradėjo nuo 1544 m. Tuo metu [Lietuvoje susikūrė Alberto Goštauto vadovaujama partija, reikalavusi didesnio atsiribojimo nuo Lenkijos Karalystės. Šios opozicijos nariai skundėsi, kad Lietuvos Didysis kunigaikštis per mažai gyvenąs Lietuvoje. Apie tai buvo pareikšta Žygimantui Senajam per specialią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo nusiųstą delegaciją (1538 m.). Dėl to Žygimantui Senajam 1543 m. kilo mintis jau 23 metus turinčiam jo įpėdiniui pavesti valdyti Lietuvą. Lietuvos didikams tokia idėja tiko. Jie norėjo Vilniuje turėti valdovo dvarą ir apsisaugoti nuo lenkų šlėchtų kišimosi į Lietuvos reikalus. Mat, Didžiajam kunigaikščiui gyvenant Krokuvoje, lenkai, jį veikdami, galėjo kištis į Lietuvos reikalus.

1544 m. Žygimantas Augustas apsigyveno Vilniuje kaip Lietuvos Didysis kunigaikštis, jam atiteko visa valdžia Lietuvoje. Žygimantas Senasis pasiliko tik iždo ir užsienio reikalus. Žygimantas Augustas iš pradžių priešinosi LDK unijai su Lenkija tikėdamasis savo įpėdiniams palikti sostą. Po tėvo mirties 1548 m. Žygimantas Augustas be rinkimų procedūros savaime tapo Abiejų Tautų Respublikos valdovu.

Žmonos

Žygimantas Augustas buvo vedęs tris kartus ir nė vienoje santuokoje neturėjo vaikų. 1543 m. jis vedė imperatoriaus Ferdinando I dukterį Elžbietą Habsburgaitę (1526–1545 m.). Netrukus mirė (1545 m. birželį). Tuo metu, greta didžiojo kunigaikščio rūmų, buvusiuose Radvilų rūmuose, gyveno jauna graži našlė Barbora Radvilaitė Goštautienė. Ž. Augustas karštai ją įsimylėjo. Iš kunigaikščių rūmų iki Radvilų rūmų per sodą Ž. Augustas liepė įtaisyti dengtą priėjimą, kur abu įsimylėjusieji susitikdavo.

Barboros brolis Mikalojus Rudasis, ir jos pusbrolis Mikalojus Juodasis atvyko vieno pasimatymo metu ir pareikalavo, kad Ž. Augustas vestų Barborą, nes, esą, plintančios kalbos žeminančios jų šeimos garbę. Ž. Augustas su tuo sutiko, ir netrukus, pakvietus kunigą, slapta įvyko jungtuvės (1547 m.). Jose dalyvavo tik patys Radvilos ir jų giminaitis Kęsgaila. Nors Radvilos tada jau buvo galingiausia Lietuvos ponų šeima, bet vestuvėms priešinosi tiek Žygimanto Augusto tėvas, tiek Lenkijos ir Lietuvos ponai, nes niekam negalėjo patikti valdovo susigiminiavimas su ponų šeima. Dėl to apie jungtuves nieko nebuvo skelbiama. Žygimantas Augustas, nuvykęs į Krokuvą, pareiškė tėvui, jog norįs vesti Barborą, tačiau nesulaukė palaikymo. Jo motina Bona tuo tarpu stengėsi paveikti savo šalininkus Lenkijoje ir Lietuvoje, kad jie irgi laikytųsi neigiamo nusistatymo. Žygimantui Augustui grįžus į Lietuvą savo protestą pareiškė Lietuvos didikai.

Barboros Radvilaitės mirtis, XIX a dailininkas Jozefas Simleris.

Barbora tuo tarpu gyveno Radvilų dvare Dubingiuose. Gavęs žinią apie tėvo mirtį (1548 m. balandžio 1 d.), Žygimantas balandžio 17 d. įsakė atlydėti žmoną į Vilnių. Čia ji buvo iškilmingai sutikta ir pripažinta didžiąja kunigaikštiene. Reikėjo dar gauti Lenkijos sutikimą. Tuoj po Barboros paskelbimo savo žmona, Žygimantas Augustas pasiuntė pusbrolį Joną apie tai pranešti motinai Bonai ir kartu pareikšti užuojautą dėl tėvo mirties. Bona buvo griežčiausiai nusistačiusi prieš Barborą. Sūnui su Barbora atvykstant į Lenkiją, ji pasišalino su dukterimis į Mozūrus. Jos kurstomi, lenkai griežčiausiai reikalavo, kad Žygimantas Augustas skirtusi su Barbora, nes vedybos esančios nelygios. Tuo tarpu užsienio valdovai dėl to neparodė jokio nepasitenkinimo. 1548 m. lapkričio mėn. susirinkusiame seime taip pat reikšti reikalavimai Žygimantui Augustui atsisakyti santuokos su Barbora, nors prieš seimą Augustas stengėsi palenkti savo pusėn kuo daugiau įtakingų Lenkijos didikų. Žygimantas Augustas griežtai atsisakė. Po dvejų metų lenkai pagaliau nusileido ir 1550 m. Barbora buvo iškilmingai Krokuvoje karūnuota Lenkijos karaliene.

1551 m. būdama 31 m. amžiaus, pakirsta sunkios, manoma, kad onkologinės (gimdos arba gimdos kaklelio vėžio) ligos, Barbora mirė. Ji buvo palaidota katedros rūsyje, greta pirmosios Ž. Augusto žmonos – Elžbietos. Žygimantui Augustui Barboros mirtis padarė didelę įtaką. Savo gyvenamųjų kambarių sienas jis liepė išmušti juodai, visas dvaras paskendo gedule.

Po antrosios žmonos mirties Žygimantas Augustas tikėjosi susilaukti įpėdinio ir ieškojo žmonos. Norint užkirsti kelią galimai Habsburgų Šventosios Romos imperijos ir Rusijos sąjungai buvo pasirinkta pirmosios žmonos sesuo, našlaujanti Mantujos kunigaikštienė Kotryna Habsburgaitė (1553 m.). Su ja Žygimantas Augustas vaikų neturėjo ir nuo 1562 m. gyveno atskirai.

Karaliaus įpėdinio klausimas buvo labai svarbus tiek šalies protestantams, tiek katalikams. Protestantai tikėjosi, kad karalius išsiskirs ir ves dar kartą taip sukeldamas santykių su Roma krizę. Tokio žingsnio Žygimantas Augustas nežengė. Su savo favoritėmis Barbara Giżanka ir Anna Zajączkowska karalius vaikų taip pat neturėjo. Kotryna Habsburgaitė mirė 1572 m. vasario mėn., tačiau po mažiau nei 6 mėnesių mirė ir pats karalius.

Užsienio politika

Žygimantas Augustas

Žygimantas Augustas stengėsi išlaikyti taiką, palaikė gerus santykius su Austrija ir Osmanų Imperija, tačiau negalėjo išvengti karo su Ivanu Rūsčiuoju dėl pastarojo pretenzijų į Livoniją, su kuria Žygimantas Augustas buvo sudaręs tris restitucijos, taikos ir satisfakcijos bei karinės sąjungos sutartis Pasvalyje.

Livonijos ordino pasidavimas Žygimantui Augustui

XVI a. viduryje Livonijos ordino įtaka ėmė silpnėti, plintant protestantizmui. Žygimantas Augustas nusprendė užkariauti ordiną, kad jis nepatektų į Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės rankas. Surinkęs didelę lietuvių ir lenkų kariuomenę Žygimantas Augustas išsiruošė į žygį ir sustojo Pasvalyje.

Magistras Johanas Fiurstenbergas (Johann Wilhelm von Fürstenberg) buvo pasiryžęs ginti Livonijos ordino nepriklausomybę, tačiau neturėjo pajėgų. Tuo tarpu jo pagalbininkas, Daugpilio magistras Gotardas Ketleris (Gotthard Kettler), vadovavo partijai, kuri norėjo sudaryti sąjungą su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Lenkijos karalyste prieš Maskvą.

1557 m. Pasvalyje tarp Livonijos ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės buvo sudaryta karinės sąjungos bei gynybinė sutartis. 1559 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seime Vilniuje buvo pasirašyta nauja sutartis, pagal kurią Žygimantas Augustas apsiėmė ginti Livoniją. Jam už tai buvo atiduotos 5 ordino ir 2 arkivyskupo pilys, kurias po karo šie galėjo išsipirkti, – magistras už 600 000, o arkivyskupas už 100 000 auksinų.

Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės kariai skersai ir išilgai žygiavo po visą Livoniją, juos sulaikė tik atvykusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė. Vykdyti sutarties į Livoniją buvo išsiųstas galingiausias iš to meto LDK didikų ir sumaniausias politikas, kancleris Mikalojus Radvila Juodasis. Jis įgijo livoniečių pasitikėjimą ir įkalbėjo juos sudaryti sąjungą su LDK. Nepaisant to, atvykę į Vilnių, Livonijos delegatai pareiškė Žygimantui Augustui, kad ketina sudaryti sąjungą ne tik su LDK bet ir su Lenkijos karalyste, nes tikėjosi, kad tik abi valstybės galės apginti nuo Maskvos. Po ilgų derybų 1561 metais buvo sudaryta sutartis, pagal kurią Livonijos konfederacija pasidavė Žygimantui Augustui. Iš Livonijos ordino valdytų žemių Žygimantas Augustas įkūrė Kuršo ir Žiemgalos hercogystę, kuri buvo Lenkijos lenu.

Šie įvykiai sukėlė Livonijos karą su Maskva, kurio metu Žygimantas Augustas prarado didžiąją dalį Livonijos ir Polocką.

Žygimanto Augusto karas su Maskva

Žygimanto Augusto šarvai (nukaldinti 1550 m., šiuo metu saugomi Livrustkammaren muziejuje Stokholme)

Naujasis Maskvos kunigaikštis Jonas IV Rūstusis (rus. Иван Грозный) (1533–1584 m.), pasirodė esąs gabus valdovas. Kaip ir jo pirmatakai, siekdamas sujungti savo valdžioje visas rusiškąsias žemes, jis pirmasis pasivadino Maskvos caru. Lietuva šito titulo nepripažino ir tebetitulavo jį Maskvos kunigaikščiu. Karo su Maskva nebuvo tol, kol Lietuva nestojo ginti Livonijos ordino, mat vis buvo pratęsiamos dar Žygimanto Senojo laikais (1537 m.) pasirašytos paliaubos. Kai Livonija Pasvalyje sudarė su Lietuva sutartį (1557 m.), caras Ivanas IV tuojau paskelbė Livonijai karą, o 1559 m. Livonijai pasidavus Žygimantui Augustui, Lietuva stojo jos ginti. 1560 m. prasidėjęs karas dėl Livonijos Lietuvai nesisekė. Pritrūkus pinigų karui, Žygimantas Augustas rūpinosi jų pasiskolinti, tačiau niekur negavo.

1562 m. milžiniška Maskvos kariuomenė įsiveržė į pačią Lietuvą ir užėmė Polocką (1563 m.), bei prisiartino prie etnografinių Lietuvos žemių. Tačiau toliau žygiuoti jai jau nebesisekė. Etmonas Mikalojus Radvila Rudasis, 1564 m. pradžioje sumušė caro kariuomenę ties Ula (prie Polocko). 4 000 lietuvių sumušė apie 30 000 maskviečių, kita Maskvos armija, sužinojusi apie pirmosios pralaimėjimą, pabėgo be kovos, palikdama didelį grobį. Nepaisant triuškinamos pergalės lietuviai nebepajėgė atsiimti Polocko nei išvaryti caro kariuomenės iš rytinės Livonijos dalies, nes bajorija atsisakė kariauti ir mokėti mokesčius.

Žygimanto Augusto viešpatavimo pabaigoje caras jau nebepuolė Lietuvos, nes tikėjosi, kad mirus bevaikiui karaliui abiejų jungtinių valstybių ar bent Lietuvos sostas atiteks jam pačiam arba jo sūnui ir 1571 m. vėl buvo pasirašytos 3 metų paliaubos. Nuolatinis karo su Maskva pavojus vertė lietuvius neatsisakyti sąjungos su Lenkijos ir sudaryti su ja naują sutartį.

Vidaus politika ir 1569 m. Liublino unijos aktas

Žygimantas Augustas Liublino unijos metu, 1569 m.

Žygimanto Augusto valdymo laikotarpiu Lenkijoje ir Lietuvoje buvo toleruojamas protestantizmas. Jis sparčiai plito, ypač tarp didikų. Didelę įtaką valstybės gyvenimui įgavo bajorija, kuri persvėrė didikų įtaką.

1569 m. Liublino unijos aktas

Žygimanto Augusto valdymo laikotarpiu naudota ATR vėliava

Dar 1530 m. Lenkijos didikai sutiko su Žygimanto Augusto karūnavimu su sąlyga, kad į Lenkiją bus inkorporuotos Lietuva ir Prūsija. Glaudesnei unijai prieštaravo Lietuvos didikai. Kai 1562 m. caras Ivanas IV pradėjo pulti Lietuvos žemes, unijos klausimas pasidarė ypač opus. Bajorija nebenorėjo kariauti ir tikėdama, kad jai padės Lenkija, reikalavo su ja unijos. 1563 m. lapkričio 1 d. į Lenkijos seimą Varšuvoje Ž. Augustas pakvietė ir Lietuvos delegaciją derėtis dėl unijos. Po ilgų derybų tebuvo susitarta tik kai kuriais klausimais ir buvo surašytas specialus to susitarimo aktas (neišspręsti klausimai buvo atidėti vėlesniam laikui). Varšuvos seime derybos užtruko iki 1564 m. vasario 22 d. (lietuviams išvažiavus, lenkų seimas dar posėdžiavo iki kovo 23 d.). Ginčai buvo itin karšti. Ypač griežtai lietuviai ėmė ginti savo teises, gavę žinią apie laimėjimą ties Ula. Jie reikalavo sau visiško savarankiškumo, sutikdami tik su bendru valdovu. Jie sutiko atvažiuoti ir į bendrus seimus, bet tik tada, kai bus reikalinga pačiai Lietuvai, ir jokiu būdu nenorėjo išsižadėti savo atskiro seimo. Tuo tarpu karas su Maskva tebeėjo. Lietuvos bajorija ėmė prašyti Žygimanto Augusto, kad kuo greičiausiai būtų pasirašyta unija.

Pagrindinės derybos dėl unijos prasidėjo 1569 m. sausį Liubline, kur atvyko visas LDK seimas, Lenkijos seimas ir senatas, o pasibaigė liepos 1 d. Unija buvo patvirtinta trimis unijos aktais – dviem abiejų valstybių luomų ir vienu karaliaus aktu. Derybų dėl Liublino unijos metu, Žygimantas Augustas buvo visiškai pasidavęs lenkų spaudimui. 1568 m. lietuvių delegacijai Žygimantas Augustas buvo išdavęs privilegiją su pažadu apsaugoti Lietuvos valstybę, o nutarimus laikyti galiojančius tik su Lietuvos antspaudais. Bet 1569 m. vasario 28 d., lenkams atkakliai primetinėjant Lietuvos inkorporaciją reiškiančias sąlygas, Žygimantas Augustas paskelbė, kad išspręs unijos reikalą pagal lenkų projektą. Lietuvių delegacija jau buvo įspėjusi, kad jei bus kalbama apie Lietuvos inkorporaciją, jie išvyks iš seimo ir savo žodį tęsėjo.

Laužydamas priesaiką Lietuvai nemažinti jos teritorijos, Žygimantas Augustas ir lenkai per kelis mėnesius atplėšė nuo Lietuvos iš pradžių Palenkę, po to Voluinę ir Kijevo bei Braslavo (Podolės) vaivadijas. Tokiu būdu lietuviai buvo priversti atnaujinti derybas ir 1569 m. liepos 1 d. buvo sudaryta Liublino unija, Lenkiją praplečiant, o LDK lemtingai susilpninant. Lietuviai nuo šiol nebegalėjo blokuoti karaliaus rinkimų, į juos neatvykdami. O lenkai ne tik atplėšė didžiules teritorijas, bet dar gavo teisę įsigyti žemės ir pareigybių Lietuvoje.

Sutarta, kad karalius būtų renkamas bendrai, buvo palikti tik bendrieji seimai ir bendras abiejų valstybių senatas, bendri pinigai, tačiau visa kita pasiliko, kaip buvo. Liko atskiri visi Lietuvos ministrai, atskiras valdžios aparatas, atskiras iždas, atskira kariuomenė ir t. t. Unijos aktą priėmus, seimo darbai tęsėsi dar iki rugpjūčio 12 d. Dabar Lietuvos ir Lenkų atstovai jau sėdėjo kartu. Nemaža dar ginčų sukėlė ir Livonijos klausimas. Lietuviai ją laikė prijungta prie Lietuvos, o lenkai tvirtino, kad ji prisiekusi karaliui, todėl ir jiems priklauso. Po ilgų ginčų buvo sutarta, kad Livonija ir Kuršo kunigaikštija bus laikomos priklausančios lygiai abiem valstybėm.

Valdymo pabaiga ir mirtis

Žygimanto Augusto mirtis (dail. Jan Matejko, XIX a.)

Liubline, sudarant uniją, karas su Maskva buvo dar nebaigtas. Lietuviai tikėjosi po unijos gauti lenkų paramą, tačiau jos negavo. Jie vieni jau nebegalėjo kariauti. O kadangi Maskva liovėsi puolus Lietuvą, tai karas savaime aprimo. Pagaliau 1571 m. buvo padarytos paliaubos, kuriomis Polockas ir Livonijos dalis buvo palikta Maskvai. Karas tuo būdu laikinai pasibaigė. Visi laukė anksti pasenusio Ž. Augusto mirties. Visi kaimynai valdovai ruošėsi po jo mirties įžengti į Lietuvos ir Lenkijos sostus, o ypač tuo rūpinosi austrų Habsburgai ir caras Ivanas IV. Kaip tik dėl to caras ir nebekariavo su Lietuva, nes mirus Ž. Augustui, grasindamas karu galėjo reikalauti sosto sau arba sūnui.

1572 m. liepos 7 d. Žygimantas Augustas mirė savo mėgiamuosiuose Knišino karalių rūmuose, Knišino mieste, Palenkėje. Po jo mirties neliko jokių vyriškų įpėdinių (liko tik seserys, kurių viena – Ona, buvo netekėjusi), tad turėjo prasidėti laisvai renkamųjų valdovų periodas. Sostą valdžiusi Gedimino šeimos šaka pasibaigė. Tiesa, dar buvo daug gyvų Gedimino giminės kunigaikščių, bet jie jau seniai buvo nutolę nuo sosto, nusigyvenę, ir todėl nebetiko kandidatuoti į valdovus.

Ž. Augusto reikšmė LDK

Paminklas Žygimantui Augustui ir Barborai Radvilaitei Druskininkuose

Anot tarpukario istoriko A. Šapokos, Ž. Augusto darbai LDK buvo labai reikšmingi. Jo laikais įvyko ne tik persivertimas iš užplūdusio protestantizmo atgal į katalikybę, ne tik pradėjo kilti švietimas (jėzuitai ėmė kurti mokyklas), bet įvyko daug pakitimų tiek valstybės santvarkoje, tiek visuomenėje, tiek ūkyje. Buvo įvykdyta valakų reforma, bajorija gavo lenkiškus savivaldybės organus ir teismus, buvo sudaryta unija su Lenkija. Visa tai buvo svarbūs faktai, kurie vėlesniajai Lietuvos istorijai turėjo labai didelę reikšmę.

Kiek kitaip mano dabartiniai istorikai. Šiaip jau indiferentiškas tikėjimo klausimais Žygimantas Augustas, veikiamas jo lietuviškame dvare susitelkusių Reformacijos pasekėjų, buvo pradėjęs rodyti reformacijai dėmesį, bet Barboros karūnavimas Lenkijoje (1550 m.) nulėmė, kad Žygimantas Augustas liko katalikas.

Valakų reforma sustiprino žemvaldžių padėtį, padidindama pajamas, bet susilpnino miestiečius, o valstiečius apskritai įbaudžiavino ir nustūmė nuo švietimo. Lietuviško švietimo poreikis ir knygų leidyba lemtingai atsiliko nuo lenkiško. Suintensyvėjo raštingų Lietuvos gyventojų kultūrinė polonizacija. Ūkis pasuko į žaliavų priedėlio prie Europos ūkio būklę, nereikalaujančią inovacijų ir neskatinančią pramonės vystymosi.

Žygimantas Augustas ir Vilnius

Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis užtveria kelią Žygimantui Augustui į protestantų namus (dail. Januaras Suchodolskis, 1848 m.)

Tapęs faktiniu Lietuvos valdovu Žygimantas Augustas įkūrė Vilniuje didelį dvarą, prie pilies kalno buvo baigti tėvo pradėti statyti renesanso stiliaus didžiųjų kunigaikščių rūmai, kurie vėliau apleisti apgriuvo, o Lietuvą užėmus rusams, buvo visiškai nugriauti. Juo sekdami ponai prisistatė Vilniuje daugybę rūmų. Tuo metu Vilniuje buvo gausu italų statybininkų ir mokslininkų humanistų. Žygimantas Augustas čia buvo surinkęs daug meno turtų ir didelę biblioteką, kurią vėliau padovanojo jėzuitų kolegijai. Mėgstąs prabangą ir būdamas išlaidus, Žygimantas Augustas gyvendamas Vilniuje prisidarė daugybę skolų, iš kurių jam sunku buvo išbristi ir po tėvo mirties.

Literatūra

• A. Šapoka, Lietuvos istorija; Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys, Kaunas, 1936 m. ISBN 5-420-00631-6
• Z. Kiaupa, Lietuvos valstybės istorija; Baltos lankos, Vilnius, 2004 m. 311p. ISBN 9955-584-63-7