1907 m. pasaulio šachmatų čempionatas

1907 m. pasaulio šachmatų čempionatas – 1907 m. sausio 26–balandžio 8 d. vykęs mačas tarp Emanuelio Laskerio ir Frenko Maršalo. Mačas vyko šešeriuose JAV miestuose: Niujorke, Filadelfijoje, Vašingtone, Baltimorėje, Čikagoje ir Memfyje. Sąlygos: nugali tas, kuris pirmas laimi 8-ias partijas, lygiosios neskaitomas, partijų skaičius neribotas. Emanuelis Laskeris nesunkiai laimėjo mačą 11½ : 3½ (+8 -0 =7) ir išliko pasaulio čempionu.

Mačas

Čempionas

Per 10 pastarųjų metų E. Laskeris nebuvo žaidęs nei vieno pasaulio čempionato mačo!. Ir tai, kada tarp vedančiųjų šachmatininkų buvo paaštrėjusi konkurencija: vos ne kasmet pasirodydavo naujos žvaigždės. Tiesa, kai Emanuelis juos patikrindavo, pasirodydavo, kad nei viena iš jų, pagal žaidimo lygį, jam neprilygdavo. Tais metais jis keletą kartą darė rimtas praktinio žaidimo pertraukas, o grįžęs nesunkiai įrodydavo, kas čia geriausias.

Taip po dvejų metų pertraukos E. Laskeris visa galva buvo geresnis Londono-99 turnyre, kai surinkęs 23½ taško iš 28 galimų, 4½ taško aplenkė G. Marocį, H. Pilsberį ir D. Janovskį. 1900 m. Paryžiuje, kur surinkęs 14½ iš 16, baigė turėdamas dviem taškais daugiau už antroje vietoje likusį H. Pilsberį.

Laikas nuo laiko E. Laskerį kviesdavo žaisti mačą dėl čempiono vardo, tačiau jis atsisakydavo, kai pretendentų noras būdavo finansiškai nepakankamai paremtas.

E. Laskeris apie mačą dėl „karūnos“ išsireiškė paprastai ir aiškiai:

„Jei šachmatų pasaulis nori turėti malonumą, pakutenti sau nervus ir pasimokyti iš stipriausiųjų, tai kodėl jam užtai neužmokėti? Juk mačo dalyviai aukoja nemažai savo laiko ir sveikatos. Ir jei šachmatų pasaulis laukia iš meistrų tokių aukų, tai kodėl jis nesudaro sąlygų jiems, juk kalba, iš esmės sukasi….dėl apdovanojimo sumos!”

E. Laskeris laikė, kad pasaulio čempionato dvikovoje, minimali suma į prizinį fondą, iš abiejų pusių, turėtų būti ne mažesnė už 2000 JAV dolerių.

Pirmas šį „auksinį barjerą“ pabandė įveikti Deividas Janovskis, po Londono turnyro pasiuntęs E. Laskeriui iškvietimą į mačą. Bet bandymas surinkti mačui lėšų nedavė lauktų rezultatų. Buvo juokaujama, kad „beviltiškame reikale“ niekas nenori dalyvauti. Tad D. Janovskiui svajones apie mačą teko atidėti.

1903 m. po pergalės Monte Karlo turnyre iškvietimą pasaulio čempionui pasiuntė Z. Tarašas. Bet jam nepasisekė – atsitiko nelauktas įvykis: čiuoždamas pačiūžomis Zigbertas patyrė rimtą sužeidimą, po ko, apie pasaulio čempionato mačą negalėjo būti jokios kalbos.

Galų gale, 1904 m. po pergalės Kembridž-Springse, kur dviem taškais aplenkė po trejų metų pertraukos žaidusį E. Laskerį, į pretendentus pasiprašė Frenkas Maršalas. Čempionas pasiūlė pirma sužaisti mačą su D. Janovskiu. Amerikietis nesutriko ir laimėjo šį mačą – +8,=4,-5. Po to iškvietimą atsiuntė Z. Tarašas ir gavo panašų pavedimą – žaisti mačą su F. Maršalu. Šis nesispyriojo ir sutriuškino varžovą – 12: 3!

Bet Frenkas nepasidavė ir, laimėjęs 1906 m. turnyrą Niurnberge dar kartą atsiuntė iškvietimą pasaulio čempionui. Supratęs, kad anksčiau ar vėliau teks sėsti prie lentos, Emanuelis „nusileido“, sumažinęs piniginį įnašą iki 1000 JAV dolerių. F. Maršalo draugai surinko reikalingą sumą.

Pretendentas

Frenkas Džeimsas Maršalas gimė 1877 m. rugpjūčio 10 d. Brukline. Pradėjo žaisti Kanadoje ir 17 m. tapo Monrealio šachmatų klubo čempionu, o po 5 metų laimėjo analogiškas varžybas Niujorke.

Dalyvaudamas 1900 m. pirmame dideliame turnyre Paryžiuje, laimėjęs prieš E. Laskerį ir aplenkęs eilę žinomų meistrų pasidalino 3-4 vietas.

Po šios sėkmės F. Maršalas sėkmingai pradeda žaisti stambiuose turnyruose. 1903 m. antras gambito turnyre Vienoje, 1904 m. – trečias Monte Karle. Tais pačiais metais pasiekė ryškiausią savo pergalę turnyruose: įtikinamai nugalėjo Kembridž-Springse, aplenkęs E. Laskerį ir D. Janovskį – 13 taškų iš 15 galimų. Šiek tiek vėliau laimėjo amerikiečių meistrų turnyrą Sent Luise, bet atsisakė JAV čempiono titulo, dėl to, kad turnyre nedalyvavo H. Pilsberis.

F. Maršalas buvo aštraus atakuojančio stiliaus žaidėju. Dėl atakos, jis nesiskaitydavo su galimais materialiniais nuostoliais, dėl ko S. Tartakoverio buvo pramintas „kombinacijų žonglieriumi“. Bet jo privalumai – spaudimas, fantazija, išradingumas neatsverdavo trūkumų, todėl kovoje su pozicinio stiliaus šachmatininkais, amerikietis būdavo beveik pasmerktas. Tai parodė dideliu skirtumu pralaimėtas mačas Z. Tarašui, kur laimėjo tik vieną partiją, o pralaimėjo – aštuonias.

Prognozės

Už F. Maršalo stiliaus originalumą M. Vidmaras jį pavadino „ Šachmatų Don Kichotu“. Dvikova su nepramušamu E. Laskeriu, beveik neturinčio trūkumų, efektingai išryškinančio savo varžovų pozicijose silpnąsias vietas, atrodė daugumai, kaip kova su „vėjo malūnais“. Kitaip sakant, šansų Frenkui niekas nematė. Klausimas tebuvo, koks bus galutinis rezultatas: Z. Tarašui mače buvo pavykę laimėti prieš F. Maršalą iš 15 žaistų partijų 8 partijas. Ar sugebės E. Laskeris aplenkti jį?!

Mačo eiga

E. Laskeris iš karto pradėjo F. Maršalą triuškinti, laimėdamas pirmąsias tris partijas. Po to šiek tiek atlyžo – keturios lygiosios iš eilės. Gražiai nugalėjo pretendentą 8-oje partijoje, po to dar trys lygiosios ir įtikinama pabaiga: 4 iš 4.

Vieta	Žaidėjas	01	02	03	04	05	06	07	08	09	10	11	12	13	14	15	Taškai
01	Emanuelis Laskeris	1	1	1	½	½	½	½	1	½	½	½	1	1	1	1	11½ (+8 -0 =7)
02	Frenkas Maršalas	0	0	0	½	½	½	½	0	½	½	½	0	0	0	0	3½ (+0 -8 =7)

E. Laskeris nenusileido Z. Tarašui sugebėjęs įveikti F. Maršalą taip pat per 15-ka partijų ir nepralaimėti nei vienos. Čempionas įrodė savo pranašumą prieš pretendentą ne tik strateginėje bet ir taktinėje kovoje.

Skirtingai nuo mačo revanšo su V. Šteinicu, kurio baigtis, taip pat, nuo pradžios buvo aiški, E. Laskeris nei sekundei nebuvo praradęs koncentracijos: F. Maršalas, vis tik, buvo vienas iš stipriausių pasaulio šachmatininkų.

Po mačo

Visiems, išskyrus F. Maršalo amerikiečių gerbėjus, buvo aišku, kad ši dvikova E. Laskeriui tebuvo, prieš dvikovą dėl „karūnos“ su Z. Tarašu, savotiškas „pasiruošmas“. Tarp kitko, per interviu po mačo, Frenkas neatrodė, kad būtų labai susikrimtęs, aukštai įvertino savo varžovą ir išreiškė viltį, kad „dar turės šansų „mesti pirštinę“ stipriausiam per visą istoriją žaidėjui“…

Nuorodos

• 1907 m. pasaulio čempionato mačo Laskeris – Maršalas partijos
• Šachmatų čempionai