Pereiti prie turinio

Antarktida

Keisti nuorodas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Antarktida
Plotas14 200 000 km²[1]
Gyventojų1000–5000, priklausomai nuo metų laiko
Tankumas0,00008–0,00040 žm./km²
Teritorijos Argentina
Australija
Čilė
Jungtinė Karalystė
Naujoji Zelandija
Norvegija
Prancūzija
Interneto kodas.aq
Tel. kodas+672
Antarktidos vėliava

Antarktida – penktasis pagal plotą žemynas. Plyti aplink Pietų ašigalį. Žodis Antarktida arba Antarktika reiškia „priešingas Arktikai“, šiauriausiai Žemės rutulio sričiai. Tai šalčiausias, labiausiai vėjuotas, sausiausias, nuošaliausias ir mažiausiai ištyrinėtas žemynas. Didžiąją žemyno teritorijos dalį dengia ledo sluoksnis, kurio storio vidurkis siekia 1,9 km.

Žemyną skalauja Antarkties (Pietų) vandenynas, kurį sudaro pietinės Atlanto, Ramiojo ir Indijos vandenynų dalys, tačiau Antarkties vandenynas dažnai laikomas atskiru vandenynu dėl žemesnės jo vandens temperatūros ir mažesnio druskingumo.

Antarktidą 1820 m. atrado keletas keliautojų ir tyrinėtojų (žr. Antarktidos istorija).

Politinis statusas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Antarkties sutartis.

Nors skirtingais laikotarpiais įvairios valstybės skelbė, kad joms priklauso kuri nors Antarktidos dalis (pvz., 1933 m. gegužės 26 d. Australija oficialiai pareiškė pretenzijas į trečdalį Antarktidos), tačiau faktiškai Antarktida nepriklauso nė vienai valstybei. Politinį Antarktidos statusą reguliuoja Antarkties sutartis. 1959 m. gruodžio 1 d. Vašingtone buvo pasirašyta sutartis, nurodanti, kad, kol galios sutartis, nė viena valstybė negali reikšti jokių pretenzijų į Antarktidą ar laikyti kurią nors jos dalį sava. Šiuo metu sutartį yra pasirašę 50 pasaulio valstybių.[2]

Politinė sistema

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antarktidoje nėra jokios vyriausybės, nes ji nepriklauso jokiai valstybei, nors yra valstybių, reiškiančių pretenzijas į šį žemyną. Vadovaujamasi Antarkties sutarčių sistema. Jokiai vyriausybei nepavaldžia laikoma visa į pietus nuo 60°pietų platumos besidriekianti teritorija.[1] 1959 m. Antarktidos sutartį pasirašė dvylika valstybių (Argentina, Australija, Belgija, Čilė, Sovietų Sąjunga, Jungtinė Karalystė, Japonija, JAV, Prancūzija, Naujoji Zelandija, Pietų Afrikos Sąjunga ir Norvegija), o vėliau prie sutarties prisijungė dar 42 valstybės. Šalys gali dalyvauti priimant sprendimus, jei gali pagrįsti tuo, kad Antarktyje atlieka daug mokslinių tyrimų. 2022 m. tokį „patariamąjį statusą“ turėjo 29 valstybės.[3] Sprendimai priimami bendro susitarimo, o ne balsavimo principu. Sutartis numato mokslinių tyrimų laisvę ir aplinkosauginių standartų netaikymą žemyne.[4]

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindiniai straipsniai – Antarktidos istorija ir Sąrašas:Ekspedicijos į Antarktidą.

Įsitikinimas, kad toli pietuose egzistuoja didžiulis žemynas Terra Australis, atsirado dar Ptolemėjo, pasiūliusio idėją išlaikyti visų žinomų sausumos masyvų simetriją, laikais (I a.) Vaizduoti didžiulį masyvą pietuose buvo įprasta žemėlapiuose, tokiuose kaip XVI a. turkų Piri Reiso žemėlapyje. Dar vėlyvajame XVII a., tyrinėtojams atradus, kad Pietų Amerika ir Australija nėra Antarktidos dalis, geografai tikėjo Antarktidos žemyną esant gerokai didesnį nei jis yra iš tikrųjų.

Europietiškuose žemėlapiuose ir toliau buvo žymima ši hipotetinė žemė, kol kapitono Džeimso Kuko laivai, Resolution ir Adventure, praplaukė Antarktidos poliaratį 1773 m. sausio 17 d., 1773 m. gruodį ir 1774 m. sausį, tačiau greičiausiai niekada nebuvo priartėjęs prie Antarktidos krantų mažiau nei 120 km[5]. Pirmaisiais pamačiusiais Antarktidos krantus daugelio organizacijų (National Science Foundation[6], NASA[7], San Diego Kalifornijos universiteto,[8] ir kt.[9][10]) laikomi Fadėjus Belingshauzenas, Rusijos imperatoriškojo laivyno kapitonas, ir jo įgula.

Į aukščiausią Antarktidos viršūnę, Vinsono masyvą, 1994 m. gruodžio 5 d. įkopė ir pirmasis pasaulyje Lietuvos vėliavą iškėlė Vladas Vitkauskas.[11]

Geografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apžvalga

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Antarktida pietų ašigalyje
Vaizdas iš palydovo

Antarktidos plotas yra apie 13,2 mln. km² (13 979 000 km² su šelfiniais ledynais ir prie jų prisišliejusiomis salomis), t. y. 2,7 mln. km² didesnė už Europą.

Žemynas skiriamas į vakarinę ir žymiai didesnę rytinę dalį. Aukščiausi kalnai yra iki 5 140 m aukščio iškylantis Vinsono masyvas su Vinsono kalnu (kartais nurodomas 4892 m aukštis).

Lemero (Lemaire) kanalas
Antarktidos lyginimas su Europa

Kadangi žemynas yra ašigalio rajone, čia susiformavo stora ledo danga, kurios vidutinis storis apie 2000–3000 metrų, o rytinėje dalyje iki 4500 metrų. Vidutinis Antarktidos aukštis kartu su ledu (2040 m) yra trigubai didesnis už kitų žemynų. Tik 2,4 % žemyno nėra apledėję. Dėl šio ledo sluoksnio Antarktida laikoma aukščiausiu planetos žemynu. Aukščiausia vieta – 4776 m Vilkso (Wilkes) Žemėje.

Didesnė žemyno krantų dalis – lediniai keliolikos dešimčių metrų aukščio skardžiai. Apie 32 % tikrojo paviršiaus yra žemiau jūros lygio. Ištirta, kad tikrajame reljefe yra kalnų, lygumų ir įdubų iki –2555 m. Nuo Antarktidos krantų maždaug iki 500 metrų gylio tęsiasi gana lėkštas šelfas. Jame yra įdubų gilesnių kaip
1 km. Nuo šelfo krašto dugnas stačiu šlaitu leidžiasi į vandenyno guolį (maždaug 4–5 km gylio). Vandenyno dugne yra keletas didelių ir gilių duburių (Afrikos – Antarktidos iki 6972 m, Australijos – Antarktidos iki 6089 m, Belingshauzeno iki 5395 m), kuriuos skiria povandeniniai kalnagūbriai. Daugelis salų yra tų kalnagūbrių viršūnės.

Klimatas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antarktidos žemyno klimatas, kuriame vyrauja anticiklonas, skiriasi nuo arktinio klimato, kuriam būdinga intensyvi ciklonų veikla. Antarktidos klimatas – šalčiausias visoje Žemėje. Oro temperatūra žemyno gilumoje žiemą nukrenta iki –80 °C, o vasarą pakyla iki –30 °C. Šilčiausi pakrančių regionai vasarą įšyla iki 0 °C. Antarktida yra pats šalčiausias žemynas todėl, kad Saulės spinduliai pasiekia jos paviršių įstrižai. Be to, ledas atsispindi ~90 % Saulės spinduliuotės, ir spinduliai išsisklaido erdvėje, nesušildę žemės.

Antarktidos centre oro slėgis visą laiką aukštas. Iš ten į pakraščius pučia labai stiprūs, net iki 90 m/s vėjai. Metinis kritulių kiekis: centre 30–50 mm, pakrantėje 700–1000 mm. Krituliai – tik sniego pavidalu. Antarktidoje ledas dengia ne tik žemę, bet ir įšalusią jūrą. Vietomis susidaro šelfai, kai jūra yra įšalusi nuo pat dugno. Didžiausi šelfiniai ledynai – Roso (538 000 km²) ir Filchnerio (483 000 km²). Nuo šelfinių ledynų išorinio krašto atlūžę luitai virsta ledkalniais, kuriuos vėjai ir srovės nuplukdo toli į šiaurę. Žemyne yra sniegu ar ledu nepadengtų uolynų dėl itin mažo kritulių kiekio. Į vakarus nuo Makmerdo užutėkio esantys sausieji slėniai yra viena sausiausių Žemės vietų, kurioje nelijo beveik 2 mln. metų.[12]

Antarktidoje būna poliarinės dienos ir naktys, kurios trunka po pusę metų. Poliarinės dienos ar nakties metu Saulė būna arba visą laiką danguje, arba beveik nesirodo ir visai nešildo aplinkos. Tada temperatūra nukrinta iki –60–70 °C. O poliarinė diena nebūna daug atšilusi – jos metu temperatūra pasiekia apie –20–30 °C. Antarktidos vidutinė temperatūra –50 °C.

Prieš 300 mln. metų Antarktidoje plytėjo Permo miškai, o Antarktida ledu pasidengė prieš maždaug 34 mln. m.[13] Tundros žeymyne išsilaikė iki 14 mln. m. pr. m. e.[14]

Antarktidoje įsikūrusioje Vostoko stotyje užfiksuota ir žemiausia temperatūra Žemėje – tai −89,2 °C. Antarktida – poliarinė dykuma, kuriai būdingas mažas kritulių kiekis. Visame žemyne per metus iškrenta vidutiniškai 150 mm kritulių, daugiausiai sniego pavidalu. Dar mažiau kritulių toliau nuo pakrančių – šiose iškrenta apie 200 mm kritulių per metus, o žemyninėje dalyje – ne daugiau 50 mm.[15] Kai kuriuose sausuose slėniuose kritulių iškrinta mažiau nei sumažėja ledo kiekio dėl sublimacijos, todėl susidarę išdžiūvę, uolėti be sniego ir ledo kraštovaizdžiai.[16] Žemynas šaltesnis nei Arktis, tam reikšmingos įtakos turi aukštis virš jūros lygio – didžioji dalis žemyno yra 3000 m virš jūros lygio aukštyje bei Arkties vandenyno įtaka Arkties regionui.[17]

Augalija ir gyvūnija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didesnėje Antarktidos dalyje vyrauja antarktinė dykuma, tad nėra augalijos ir gyvūnijos. Didžioji dalis gyvūnijos yra susijusi su žemyno krantus skalaujančiais vandenynais. Juose daug planktono, kuriuo minta banginiai, ruoniai, žuvys ir paukščiai. Čia veisiasi daugybė banginių rūšių tarp jų ir didžiausi planetos gyvūnai – mėlynieji banginiai, kašalotai, didžiosios orkos. Tipiški Antarktidos gyventojai – pingvinai, kurių dvi rūšys, imperatoriškieji pingvinai ir Adelės pingvinai, peri pačiame Antarktidos žemyne.[18] Jie minta moliuskais, vėžiagyviais ir žuvimi. Antarktidos vietinės gyvūnų rūšys – smulkūs voragyviai Alaskozetes antarcticus, utėlės, apvaliosios kirmėlės, lėtūnai, verpetės, krilis ir kolembolos.

Pakrantėse plyti tundros. Augaliją sudaro briofitai (25 Marchantiophyta rūšys ir maždau 100 samanų rūšių). Antarktidos pusiasalyje auga trys žiedinių augalų rūšys: Deschampsia antarctica (antarktinė šluotsmilgė), Colobanthus quitensis (Antarktinė žemenė) ir introdukuota Poa annua (vienametė miglė).[19] Augaliją riboja trumpos „vasaros“, nederlingi dirvožemiai ir mažai kritulių.

Antarktidoje auga 1150 grybų rūšių, iš kurių 750 nesudaro kerpių.[20][21] Kai kurios šių rūšių evoliucionavo prie ekstremalių sąlygų, kolonizavo porėtų uolų ertmes ir prisidėjo prie uolų formavimo Makmerdo sausuosiuose slėniuose ir aplinkiniuose kalnynuose.[22] Prie atšiaurių aplinkos salygų šiems grybams prisitaikyti padėjo supaprastinta morfologija ir biologinė struktūra, metabolizmo sistemos, leidžiančios organizmams išlikti aktyviems esant labai žemai temperatūrai, redukuoti gyvenimo ciklai. Be to, stora melanizuota ląstelės sienelė efektyviai apsaugo nuo ultravioletinės spinduliuotės.[22]

Panašiais bruožais pasižymi ir cianobakterijos, tad manoma, kad taip rušys prisitaikė prie Antarktidai būdingų gamtinių sąlygų. Tai yra paskatinę spėliojimus, kad gyvybė Marse galėjusi būti panaši į Antarktidoje sutinkamas grybų rūšis Cryomyces antarcticus ir Cryomyces minteri.[22] Kai kurios šių grybų rūšis greičiausiai yra endeminės Antarktidoje ir gali augti sušalusiose paukščių išmatose bei plisti per šiltakraujų gyvūnų žarnynus.[23][24]

Antarktidos teritorijos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pretenzijos į Antarktidos teritorijas.
Pagrindinis straipsnis – Teritorinės pretenzijos Antarktidoje.
Data Šalis Teritorija Pretenzijų limitai
1908 Jungtinės Karalystės vėliava Jungtinė Karalystė Britų Antarktidos teritorijos vėliava Britų Antarktidos teritorija 20°W iki 80°W
1923 Naujosios Zelandijos vėliava Naujoji Zelandija Roso teritorija 150°W iki 160°E
1924 Prancūzijos vėliava Prancūzija Prancūzijos Pietų Sritys Adelės Žemė 142°2′E iki 136°11′E
1929 Norvegijos vėliava Norvegija  Petro I sala 68°50′ p. pl. 90°35′ v. ilg. / 68.833°š. pl. 90.583°r. ilg. / 68.833; 90.583
1933 Australijos vėliava Australija  Australijos Antarktida 160°E iki 142°2′E ir
136°11′E iki 44°38′E
1939 Norvegijos vėliava Norvegija  Karalienės Modos žemė 44°38′E iki 20°W
1940 Čilės vėliava Čilė Čilės Antarktidos provincija 53°W iki 90°W
1943 Argentinos vėliava Argentina Argentinos Antarktida 25°W iki 74°W
— - Teritorija, į kurią nereiškiamos pretenzijos
(Merės Berd žemė) 		90°W iki 150°W
(išskyrus Petro I salą)

Geologija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Antarktidos geologija.

Pagal tektoninių plokščių teoriją prieš milijonus metų Antarktida buvo nustumta į pietų poliaračio sritį ir ten pasiliko iki šiol.

Ekologija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ozono sluoksnio vaizdas virš Antarktidos 2006 m. rugsėjo mėn.

Antarktidos žemyne yra 90% viso pasaulio ledo, o visam jam atitirpus jūros lygis pakiltų maždaug 58 m.[25] Tai pat Antarktida ledo pavidalu saugo 70% viso pasaulio gėlo vandens.[26]

Vandenynas aplink Antarktidą padengtas ledu, tačiau vasaros metu beveik visas atitirpsta.[27] Skirtingai nei Arktyje, vandenyno ledo kiekis prie Antarktidos krantų pakito labai nežymiai nuo 1978 m., kuomet pradėtos daryti palydovinės nuotraukos.

Didesni pokyčiai stebimi žemyną dengiančio ledo sluoksnyje, kurio masė nuolat mažėja dėl žemyninių ledynų atskilimo į ledkalnius.[28] Kita vertus, masės nuostolius dėl atskilusių ledynų dalinai kompensuoja žemyne sniegu iškrentantys krituliai.[29] 2018 m. duomenimis, Antarktida tarp 1992 ir 2002 metų kasmet netekdavo 43 gigatonų (Gt) ledynų masės, o 2012–2017 m. laikotarpiu šis procesas dar paspartėjo ir siekė vidutiniškai 220 Gt per metus.[30] Skaičiuojama, kad tokia ledynų masės kaitos dinamika gali kilstelėti jūros lygį papildomai 8-14 mm.[29][28] NASA mokslininkų skaičiavimais, kurie paremti palydovų matavimais, nuo 2002 m. kasmet sumažėja po maždaug 152 Gt žemyninio ledo masės.[31]

Virš Antarktidos yra zonų su ploniausiu ozono sluoksniu Žemėje. Ozono sluoksnio mažėjimą sukėlė chlorfluorangliavandenilių emisijos į atmosferą. Šie junginiai buvo naudojami šaldymo įrenginiuose iki jų uždraudimo remiantis Monrealio protokolu. Emisijos ypač stipriai paveikė Antarktidą, nes dėl labai žemų temperatūrų žemyne susiformavę poliariniai stratosferiniai debesys katalizuoja chemines reakcijas, atskeliančias ozono molekules.[32] Ozono skylė apima beveik visą žemyną ir didžiausia fiksuota tarp 2006 m. rugsėjo[33] ir 2020 m.[34] Modeliai rodo, kad ozono skylė iš lėto susitrauks ir iki XXI a. septintojo dešimtmečio grįš į XX a. devintojo dešimtmečio ribas.[35]

Moksliniai tyrimai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antarktida dėl savo atokumo tinkama astronominiams stebėjimams, storas ledo sluoksnis suteikia žinių apie Žemės klimatą praeityje.

2017 m. Antarktidoje dirbo daugiau nei 4400 mokslininkų, tačiau žiemą pasiliko tik 1100.[1] Šiuo metu žemyne yra daugiau nei 70 nuolatinių ir sezoninių tyrimų stočių. Iš jų didžiausia – Makmerdo stotis, galinti sutalpinti daugiau nei 1000 žmonių.[36][37] Geologai daugiausiai tiria tektonines plokštes, meteoritus ir Gondvanos atskilimą. Glaciologai užsiima ledynų istorijos, plūduriuojančių ledų, sniego ir ledo sluoksnio dinamiką. Tuo tarpu biologai be laukinės gamtos stebėjimų atlieka tyrimus apie tai, kaip organizmai adaptuojasi ir išgyvena žemose temperatūrose ir veikiant žmonėms.[38] Biomedicinos mokslų tyrėjai yra padarę atradimų apie virusų sklidimą ir organizmo atsaką į ekstremalią sezoninę temperatūrą.[39]

Geologiniai tyrimai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Geologinius tyrimus Antarktidoje trukdo tai, kad beveik visas žemynas nuolat padengtas storu sluoksniu ledo. Tačiau naujų technologijų, tokių kaip nuotolinis aptikimas, radarai po žeme ir palydovinės nuotraukos naudojimas padėjo atskleisti struktūrą po ledu.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 „Antarctica“. The World Factbook. Centrinė žvalgybos valdyba. 2011. Nuoroda tikrinta 2017 m. rugsėjo 14 d..
  2. ↑ http://www.ats.aq/e/ats.htm Archyvuota kopija 2011-06-03 iš Library of Congress Web Archives
  3. ↑ „Parties“. Antarktidos sutarties sekretariatas. Suarchyvuota iš originalo 2022-02-23. Nuoroda tikrinta 2022-04-02.
  4. ↑ Yermakova, Yelena (2021-07-03). „Legitimacy of the Antarctic Treaty System: is it time for a reform?“. The Polar Journal. 11 (2): 342–359. doi:10.1080/2154896X.2021.1977048. ISSN 2154-896X.
  5. ↑ [1]
  6. ↑ U.S. Antarctic Program External Panel of the National Science Foundation. „Antarctica—Past and Present“ (PDF).
  7. ↑ Guy G. Guthridge. „NATHANIEL BROWN PALMER, 1799-1877“. NASA, U.S. Government. Suarchyvuotas originalas 2006-02-02. Nuoroda tikrinta 2006-02-06.
  8. ↑ „Palmer Station“. Suarchyvuotas originalas 2006-02-10. Nuoroda tikrinta 2008-03-03.
  9. ↑ „An Antarctic Time Line: 1519–1959“. south-pole.com. Nuoroda tikrinta 2006-02-12.
  10. ↑ „Antarctic Explorers Timeline: Early 1800s“. Suarchyvuotas originalas 2008-08-03. Nuoroda tikrinta 2006-02-12.
  11. ↑ „7 alpinisto Vlado Vitkausko žygdarbiai“. www.GRYNAS.lt. Delfi. 2013-06-15. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
  12. ↑ Cain, Fraser (2008-06-12). „What is the Driest Place on Earth?“. Universe Today (amerikiečių anglų). Nuoroda tikrinta 2021-04-12.
  13. ↑ Lear, Caroline H.; Lunt, Dan J. (10 March 2016). „How Antarctica got its ice“. Science. 352 (6281): 34–35. Bibcode:2016Sci...352...34L. doi:10.1126/science.aad6284. ISSN 0036-8075. PMID 26966192. S2CID 206644221.
  14. ↑ Pappas, Stephanie (2017 m. lapkričio 16 d.). „280-Million-Year-Old Fossil Forest Discovered in Antarctica“. Scientific American. Nuoroda tikrinta 2022 m. vasario 20 d..
  15. ↑ „Antarctic weather“. Australian Antarctic Program (anglų). 2019 m. vasario 18 d. Nuoroda tikrinta 2022-04-02.
  16. ↑ Fountain, Andrew G.; Nylen, Thomas H.; Monaghan, Andrew; Basagic, Hassan J.; Bromwich, David (2009 m. gegužės 7 d.). „Snow in the McMurdo Dry Valleys, Antarctica“. International Journal of Climatology. Royal Meteorological Society. 30 (5): 633–642. doi:10.1002/joc.1933. Suarchyvuotas originalas 2021 m. gegužės 7 d. Nuoroda tikrinta 2020 m. spalio 12 d. – via Wiley Online Library.
  17. ↑ Rohli & Vega 2018, p. 241.
  18. ↑ Ancel, André; Beaulieu, Michaël; Gilbert, Caroline (2013). „The different breeding strategies of penguins: a review“. Comptes rendus de l'Académie des Sciences. 336 (1): 1–12. doi:10.1016/j.crvi.2013.02.002. ISSN 0001-4036. PMID 23537764. Nuoroda tikrinta 2020 m. spalio 12 d. – via Elsevier Science Direct.
  19. ↑ Chwedorzewska, K.J. (2015). „Poa annua L. in the maritime Antarctic: an overview“. Polar Record. 51 (6): 637–643. doi:10.1017/S0032247414000916. S2CID 84747627.
  20. ↑ „Plants of Antarctica“. British Antarctic Survey. Natural Environment Research Council. Suarchyvuota iš originalo 2011 m. birželio 7 d. Nuoroda tikrinta 2011 m. liepos 12 d..
  21. ↑ Bridge, Paul D.; Spooner, Brian M.; Roberts, Peter J. (2008). „Non-lichenized fungi from the Antarctic region“. Mycotaxon. 106: 485–490. Suarchyvuotas originalas 2013 m. rugpjūčio 11 d. Nuoroda tikrinta 2011 m. spalio 22 d..
  22. ↑ 22,0 22,1 22,2 Selbmann, L; de Hoog, G S; Mazzaglia, A; Friedmann, E. I.; Onofri, S (2005). „Fungi at the edge of life: cryptoendolithic black fungi from Antarctic desert“ (PDF). Studies in Mycology. 51: 1–32.
  23. ↑ de Hoog 2005, p. vii.
  24. ↑ Godinho, Valeria M. (2013 m. liepos mėn.). „Diversity and bioprospecting of fungal communities associated with endemic and cold-adapted macroalgae in Antarctica“. The ISME Journal. Nature Publishing Group. 7 (7): 1434–1451. doi:10.1038/ismej.2013.77. PMC 3695302. PMID 23702515.
  25. ↑ Slater, Thomas; Hogg, Anna E.; Mottram, Ruth (2020 m. spalio mėn.). „Ice-sheet losses track high-end sea-level rise projections“. Nature Climate Change (anglų). 10 (10): 879–881. Bibcode:2020NatCC..10..879S. doi:10.1038/s41558-020-0893-y. ISSN 1758-6798. S2CID 221381924.
  26. ↑ Riffenburgh 2007, p. 128.
  27. ↑ Vaughan, D. G.; Comiso, J. C.; Allison, I.; Carrasco, J.; et al. (2013). „Chapter 4: Observations: Cryosphere“ (PDF). Intergovernmental Panel on Climate Change Fifth Assessment Report; Working Group 1. pp. 317–382.
  28. ↑ 28,0 28,1 Rignot, Eric; Mouginot, Jérémie; Scheuchl, Bernd; van den Broeke, Michiel; van Wessem, Melchior J.; Morlighem, Mathieu (2019). „Four decades of Antarctic Ice Sheet mass balance from 1979–2017“. Proceedings of the National Academy of Sciences (anglų). 116 (4): 1095–1103. Bibcode:2019PNAS..116.1095R. doi:10.1073/pnas.1812883116. ISSN 0027-8424. PMC 6347714. PMID 30642972.
  29. ↑ 29,0 29,1 Bell, Robin E.; Seroussi, Helene (2020 m. kovo 20 d.). „History, mass loss, structure, and dynamic behavior of the Antarctic Ice Sheet“. Science (anglų). 367 (6484): 1321–1325. Bibcode:2020Sci...367.1321B. doi:10.1126/science.aaz5489. ISSN 0036-8075. PMID 32193319. S2CID 213191762.
  30. ↑ Shepherd, Andrew; Ivins, Erik; et al. (IMBIE komanda) (2018 m. birželio 13 d.). „Mass balance of the Antarctic Ice Sheet from 1992 to 2017“ (PDF). Nature. 558 (7709): 219–222. Bibcode:2018Natur.558..219I. doi:10.1038/s41586-018-0179-y. hdl:2268/225208. PMID 29899482. S2CID 49188002. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2019 m. sausio 27 d. Nuoroda tikrinta 2019 m. sausio 27 d..
  31. ↑ „Ice Sheets“. Global Climate Change – Vital Signs of the Planet. NASA. 2022. Suarchyvuota iš originalo 2022 m. sausio 22 d.
  32. ↑ „Q10: Why has an “ozone hole” appeared over Antarctica when ozone-depleting substances are present throughout the stratosphere?“ (PDF). 20 Questions: 2010 Update. NOAA. 2010. Nuoroda tikrinta 2022 m. balandžio 2 d..
  33. ↑ Bates, Sofie (2020 m. spalio 30 d.). „Large, Deep Antarctic Ozone Hole Persisting into November“. NASA. Suarchyvuotas originalas 2020-10-31. Nuoroda tikrinta 2021 m. vasario 6 d..
  34. ↑ „Record-breaking 2020 ozone hole closes“. Pasaulinė meteorologijos organizacija (anglų). 2021 m. sausio 6 d. Suarchyvuotas originalas 2021-04-22. Nuoroda tikrinta 2021 m. vasario 6 d..
  35. ↑ „World Meteorological Organization Global Ozone Research and Monitoring Project—Report No. 58: Scientific Assessment of Ozone Depletion 2018“ (PDF). Scientific Assessment Panel (SAP). ES.3: Pasaulinė meteorologijos organizacija. Nuoroda tikrinta 2022 m. vasario 20 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: location (link)
  36. ↑ Hund 2014, p. 41.
  37. ↑ Davis, Georgina (2017 m. sausio 30 d.). „A history of McMurdo Station through its architecture“. Polar Record. Cambridge University Press. 53 (2): 167–185. doi:10.1017/S0032247416000747. S2CID 132258248 – via Cambridge Core.
  38. ↑ Stoddart, Michael (2010 m. rugpjūčio mėn.). „'Antarctic biology in the 21st century – Advances in, and beyond the international polar year 2007–2008'“. Polar Science. 4 (2): 97–101. Bibcode:2010PolSc...4...97S. doi:10.1016/j.polar.2010.04.004 – via Elsevier Science Direct.
  39. ↑ „Human Biology and Medicine“. Australian Antarctic Programme. 2020 m. rugsėjo 16 d. Nuoroda tikrinta 2021 m. vasario 8 d..

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taip pat skaitykite

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vikiteka: Antarktida – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Žemėlapiuose:

Ž • A • R
Žemynai
Pasaulio žemynai

Afrika | Antarktida | Australija | Azija | Europa | Pietų Amerika | Šiaurės Amerika

Ramiojo vandenyno salos (Okeanija) nepriklauso jokiam žemynui

Mikrožemynai
Istoriniai superžemynai
Mitiniai žemynai
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Antarktida&oldid=7437619"