Baronas

Kitos reikšmės – Baronas (reikšmės).

Baronas (senovės vokiečių aukštaičių k. ir vidurio lotynų k. (liber) baro '(laisvasis) vyras') – kilmingųjų titulas.^[1] Vokiškas barono atitikmuo taip pat yra freiheras (Freiherr). Baronas yra žemiausias tituluotų bajorų rangas, žemesnis už vikontą. D. Britanijoje yra žemesnis titulas baronetas.

Barono titulo turėjimas vadinamas baronyste arba baronatu, o teisę į barono titulą suteikianti valda vadinama baronija.

Didžioji Britanija

D. Britanijos perų sistemoje baronai kaip ir daugelyje šalių yra žemiausias rangas, žemesnis už vikontus. Anksčiau kiekvienas baronas valdydavo vieną ar kelias baronijas (valdas, suteikiančias teisę į barono titulą). Šiais laikais Anglijoje baronystė su baronija nesiejama, tad baronai dažnai savo baronijų neturi.

Baronų titulus Anglijoje įvedė karalius Vilhelmas I (William I), taip jis išskyrė jam ištikimus karius. Iki tol anglosaksų Anglijoje karaliaus kovos draugai turėdavo erlo titulą (Škotijoje – tano). Visi, kurie baronijas gavo iš karaliaus (in chief of the king) Vilhelmo I ar jo įpėdinių, tapo barones regis ('karaliaus baronai'), kurie turėjo atlikti numatytą tarnybą karaliui ir galėjo dalyvauti karaliaus taryboje.

Pradžioje savo baronus turėjo ir kai kurie galingi didikai, ypač valdę markas, pvz., Česterio (Chester) erlas ar Daramo (Durham) vyskupas.

Pradžioje visi karinę tarnybą atlikinėję bajorai, valdę karaliaus suteiktas žemes ir žemesni už erlus, buvo vadinami baronais. Vėliau, Henriko II (gyv. 1133–1189; Henry II) laikais, imta skirti didesniuosius ir mažesniuosius baronus. Didesnieji buvo karaliaus riteriai. Vėliau didesnieji baronai gaudavo asmeninius kvietimus dalyvauti karaliaus taryboje, vėliau virtusioje Lordų Rūmais. O mažesniuosius baronus į tarybą kviesdavo per šerifus. Vėliau šis skirtumas ryškėjo, ir perais tapo tik didesnieji baronai.

Vėliau karaliai naujas baronijas kurdavo dviem būdais:

atsiųsdavo asmeninį šaukimą į Parlamentą.
išduodavo patentą.

Viduramžiais buvo būdingas baronystės suteikimas per šaukimą į parlamentą, o vėliau pagrindiniu tapo baronystės suteikimas išduodant patentą. Dar vėliau baronystės atsiskyrė nuo valdomos žemės (pagal 1419 m. Modus Tenendi Parliamenta; 1662 m. feodalinio valdymo įstatymus, 1834 m. Baudų ir kompensavimo įstatymą (Fines and Recoveries Act)).

XII a. D. Britanijoje atsirado nepaveldimi perai (angl. life peers), kurie iki gyvos galvos turėjo pero titulą, bet negalėjo perduoti savo įpėdiniams. Tokie nepaveldimi perai būdavo prilyginti baronams.

Baronas – pagarbumo titulas

Baronais vadina ir vyriausią erlo sūnų (jei erlas turi papildomų titulų, kurių aukščiausias yra baronas) ar vyriausią vikonto sūnų (jei vikontas turi dar ir barono titulą).

Škotija

Škotijoje baronai būdavo vietiniai bajorai, valdantys baroniją – teritoriją, kuriai Karūnos chartija (Crown Charter) suteiktas baronijos statusas. Tokie Škotijos baronai nebuvo perai, Škotijoje juos vadindavo leirdais (laird). Angliško tipo baronus, su teise posėdžiauti parlamente, vadindavo Parlamento lordais (Lord of Parliament).

Prancūzija

Iki XVIII a. Prancūzijos baronijos buvo panašios į škotiškąsias. Baroniją nuosavybėje turintis bajoras būdavo baronas, tuo tarpu nebajoras tokiu atveju būtų tik baronijos sinjoras (seigneur de la baronnie). Tokias baronijas iki 1789 m,. kai buvo panaikintas feodalizmas, laisvai pardavinėdavo. Baronais neretai apsiskelbdavo ir smulkūs bajorai, nevaldę baronijų.

Napoleonas sukūrė naują imperijos bajorijos sistemą, kur baronas buvo antras bajorų titulas iš apačios. Joje titulus paveldėdavo tik vyriškos linijos palikuonys, titulai nebuvo pardavinėjami.

1815 m. karalius Liudvikas XVIII sukūrė naują perystės sistemą, paremtą D. Britanijos perystės sistema. Joje baronas peras buvo žemiausias titulas. Bajorų, kurie iki 1789 m. buvo baronai, palikuonys liko baronais. Baronais galėjo būti ir vyresnieji vikontų perų sūnūs bei jaunesnieji grafų perų sūnus. Ši perų sistemą buvo panaikinta 1848 m., nors kai kurie titulai išlikę iki šiol.