Boksininkų sukilimas

Vaizduojamas Tientšino mūšis tarp britų-japonų ir kinų karinių pajėgų

Data	1899 m. rugpjūčio mėn. – 1901 m. rugsėjo 7 d.
Vieta	Šiaurės Kinija
Rezultatas	Aštuonių valstybių aljanso pergalė

Konflikto šalys

Aštuonių valstybių aljansas

Jungtinė Karalystė
Rusija
Japonija
Prancūzija
JAV
Vokietija
Austrija-Vengrija
Italija

Šandongo armija (vadovaujama Juan Šikai)

Yìhétuán

Čingų imperija (Imperatorius Guangsu
Imperatorienė Cisi)

Pajėgos

Viso 50 255 (ekspedicinės pajėgos)

100 000 rusų karių iš okupuotos Mandžūrijos

Juan Šikai vadovaujama Šandongo armija

70 000 imperijos karių

įskaitant 10 000 musulmonų Kansu Braves

Keli tūkst. mandžūrų (ištikimų Princui Duanui)

Nuostoliai

1 003 žuvę (daugiausia japonų ir rusų kariai)^[1]

2 000 imperijos karių žuvę^[1]
nežinomas sk. sukilėlių

Žuvo civilių: apie 13 000^[2]
Sukilėlių nužudyti 32 000 kinų krikščionių ir 200 misionierių^[3]
Viso 100 000 sukilėlių nužudytų civilių^[4]
Viso 5 000 užsienio pajėgų nužudytų civilių^[4]

Boksininkų sukilimas arba Ichetuanų judėjimas (kin. 義和團運動, pinyin: Yìhétuán yùndòng, angl. Boxer Rebellion) – Kinijoje kilęs nacionalistinis judėjimas, 1898–1901 m. peraugęs į sukilimą prieš vakarietišką imperializmą ir krikščionių misijas.^[5] Sukilimas pasireiškė kaip atsakas užsienio įtakos paveiktose Kinijos visuomenės sferose nuo opiumo prekeivių nepasitenkinimų, politinio kišimosi, ekonominės manipuliacijos iki misionierių evangelizmo propagavimo.

Pralaimėjusi pirmąjį ir antrąjį opijaus karus, Čingų dinastijos valdoma Kinija buvo priversta pasirašyti jai itin nepalankias prekybos sutartis su vakarų šalimis, kas sukėlė didžiulį visuomenės pasipiktinimą. Išaugo susirūpinimas, kad misionieriai ir kinų krikščionys galėtų pasinaudoti šiuo nuosmukiu savo naudai, pasisavindami bažnyčiai nenusiteikusių aukoti kinų valstiečių žemes bei kitą nuosavybę. Toks požiūris iššaukė smurtinius pasikėsinimus į užsieniečius.

Sukilimą organizavo slapta organizacija, susikūrusi Šandongo provincijoje ir pasivadinusi Yìhétuán arba „Teisingos harmonijos kumščio“ (kitaip dar „Kumščiu vardan taikos ir teisingumo“) pavadinimu. Tai buvo kovotojų grupė, užsiiminėjusi kovos menais ir įvairiais ritualais, todėl vakariečių buvo praminta boksininkais. Prie jų daugiausia prisidėdavo dėl potvynių ir prasto derliaus nuskurdę valstiečiai ir darbininkai.^[6] Pagrindinis organizacijos tikslas buvo nuversti Čingų dinastiją ir atkurti Mingų dinastiją.

1900 m. birželį Pekine boksininkai ėmė grasinti užsieniečiams ir privertė juos ieškotis prieglobsčio diplomatinėje atstovybėje. Į tai reaguodama pradžioje nesiryžusi imtis veiksmų Imperatorienė Cisi ėmė remti sukilėlius ir paskelbė karą užsienio valstybėms. Diplomatinėje atstovybėje prisiglaudę diplomatai, civiliai bei kariai iš užsienio ir kinų krikščionys imperatoriškųjų pajėgų laikyti apgultyje 55 dienas. Kilo daug susirėmimų tarp susiskaldžiusios Kinijos valdžios. Vieni ėmė palaikyti karą, kiti siekė susitaikymo, kuriam vėliau vadovavo Princas Čingas. Apgultis baigėsi, kai Aštuonių valstybių aljansas į Kiniją pasiuntė 20 000 karių, kurie įveikė imperatoriškasias pajėgas ir užėmė Pekiną. 1901 m. lapkričio 7 d. pasirašyta boksininkų taikos sutartis galutinai užbaigė sukilimą. Kinijai buvo pareikšta sumokėti 67 mln. svarų sterlingų (450 mln. sidabro taelių), daugiau nei metinės vyriausybės biudžeto pajamos, reparaciją per 39 metų laikotarpį karą laimėjusioms aštuonioms valstybėms.^[7]

Šaltiniai

↑ ^1,0 ^1,1 Singer, Joel David, The Wages of War. 1816–1965 (1972)
↑ Eckhardt, William, in World Military and Social Expenditures 1987–88 (12th ed., 1987) by Ruth Leger Sivard.
↑ Hammond Atlas of the 20th century (1996)
↑ ^4,0 ^4,1 Rummel, Rudolph J.: China's Bloody Century : Genocide and Mass Murder Since 1900 (1991); Lethal Politics : Soviet Genocide and Mass Murder Since 1917 (1990); Democide : Nazi Genocide and Mass Murder (1992); Death By Government (1994), http://www2.hawaii.edu/~rummel/welcome.html.
↑ Algimantas Prazauskas. Boksininkų sukilimas, Ichetvanininkų sukilimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 327-328 psl.
↑ Kazuko Ono (1989). Chinese women in a century of revolution, 1850–1950. Stanford University Press. p. 49. ISBN 0-8047-1497-5.
↑ Spence, In Search of Modern China, pp. 230–235; Keith Schoppa, Revolution and Its Past, pp. 118–123.

Vikiteka: Boksininkų sukilimas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

[autogenerated1965-1] 1,0 ^1,1 Singer, Joel David, The Wages of War. 1816–1965 (1972)

[2] Eckhardt, William, in World Military and Social Expenditures 1987–88 (12th ed., 1987) by Ruth Leger Sivard.

[3] Hammond Atlas of the 20th century (1996)

[hawaii1900-4] 4,0 ^4,1 Rummel, Rudolph J.: China's Bloody Century : Genocide and Mass Murder Since 1900 (1991); Lethal Politics : Soviet Genocide and Mass Murder Since 1917 (1990); Democide : Nazi Genocide and Mass Murder (1992); Death By Government (1994), http://www2.hawaii.edu/~rummel/welcome.html.

[5] Algimantas Prazauskas. Boksininkų sukilimas, Ichetvanininkų sukilimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 327-328 psl.

[6] Kazuko Ono (1989). Chinese women in a century of revolution, 1850–1950. Stanford University Press. p. 49. ISBN 0-8047-1497-5.

[7] Spence, In Search of Modern China, pp. 230–235; Keith Schoppa, Revolution and Its Past, pp. 118–123.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]