Carl Gustav Jung

Carl Gustav Jung
Karlas Gustavas Jungas
Visas vardas	Carl Gustav Jung
Gimė	1875 m. liepos 26 d. Kesvilis, Turgau, Šveicarija
Mirė	1961 m. birželio 6 d. (85 metai) Kiusnachtas, Ciūricho kantonas, Šveicarija
Tautybė	vokietis-šveicaras
Pilietybė	Šveicarijos
Tėvai	Paul Achilles Jung, Emilie Preiswerk
Sutuoktinis (-ė)	Emma Jung
Veikla	psichologas, psichiatras
Sritis	analitinė psichologija, archetipų teorija
Alma mater	Bazelio universitetas
Vikiteka	Carl Gustav Jung
Parašas

Karlas Gustavas Jungas (vok. Carl Gustav Jung; 1875 m. liepos 26 d. – 1961 m. liepos 6 d.) – šveicarų psichiatras psichologas, analitinės psichologijos kūrėjas bei moderniosios psichologijos ir psichoterapijos tėvas.

K. Jungas praplėtė Z. Froido psichoanalitinį požiūrį, įvesdamas kolektyvinės pasąmonės ir archetipo sąvokas. Savo publikacija, jis atsiribojo nuo Z. Froido libido seksualinės interpretacijos. 1921 m. jis išleido savo pagrindinį darbą „Psichologiniai tipai“, kuriame jis aprašė sąryšį tarp sąmonės ir pasąmonės, taip pat pasiūlė žmogaus asmenybės tipų suskirstymą.

Biografija

Vaikystė ir jaunystė

Karlas Gustavas Jungas gimė Kesvilyje (Turgau kantonas), liuteronų pastoriaus Paulio Ašilio Jungo (Paul Achilles Jung, 1842–1896 m.) ir jo žmonos Emilijos Praisverk (Emilie Preiswerk, 1848–1923 m.) šeimoje. Jungo senelis, taip pat Karlas Gustavas Jungas (1794–1864 m.), buvo Bazelio universiteto medicinos profesorius, o anksčiausias žinomas Jungų giminės protėvis buvo medicinos ir teisės mokslų daktaras Karlas Jungas (m. 1654 m.) iš Mainco. Iš motinos pusės jo senelis buvo Samuelis Praisverkas (Samuel Preiswerk, 1799–1871 m.) – Bazelio antistas, hebrajų kalbos žinovas. Jungas turėjo 9 metais jaunesnę seserį Gertrūdą.

K. G. Jungas vaikystėje

Praėjus 6 mėnesiams nuo K. G. Jungo gimimo, jis su šeima persikėlė į Laufeną – nedidelį kaimą Ciūricho kantone prie pat Reino krioklio. Baigęs pradinę kaimo mokyklą, Jungas pradėjo lankyti Bazelio gimnaziją. Vaikystę leido daugiausia vienas, vaikštinėdamas po apylinkes, rinkdamas akmenukus ir pan., jo tėvai išgyveno santykių krizę, o mokykloje mokytis K. G. Jungui sekėsi prastai (ypač matematiką). Būdamas 12-os metų Jungas buvo pastumtas prabėgančio berniuko, nukritęs neteko sąmonės ir 6 mėnesius praleido namie (nes ištikdavo alpulio priepuoliai).

Vėliau K. Jungas atsidėjo mokslams – studijavo lotynų kalbą, domėjosi tiek gamtos mokslais (ypač, zoologija), tiek teologija bei archeologija. Nors pradžioje jis norėjo būti dvasininku kaip tėvas ir jo dėdės, bet nusivylė tėvo ir knygose rastomis teologijos žiniomis, kaip paviršutiniškomis ir neatsakančiomis į vidinius dvasinius potyrius. Nesant galimybės studijuoti archeologiją, 1895 m. K. Jungas pasirinko Bazelio universitete studijuoti mediciną. Tapo studentų draugijos Zofingia nariu. Mirus tėvui, Jungų šeimą parėmė giminės, pats K. G. Jungas uždarbiavo pardavinėdamas senienas, bei dirbdamas jaunuoju asistentu. Baigęs studijas K. Jungas turėjo kvietimą tęsti vidaus ligų studijas Miunchene, tačiau staiga susidomėjo psichiatrija ir 1900 m. išvyko į Ciūrichą, kur pradėjo dirbti Burghelclio (Burghölzli) psichiatrijos ligoninėje. Jos direktorius Eigenas Bleirelis supažindino K. Jungą su Z. Froido idėjomis ir metodais.

Ankstyvoji veikla

Burghelclio klinika

1903 m. buvo publikuota K. Jungo disertacija „Apie taip vadinamų okultinių fenomenų psichologiją ir patologiją“. Tais pačiais metais jis vedė Emą Raušenbach – turtingo laikrodžių gamintojo (jam priklausė „IWC Schaffhausen“ įmonė) dukterį. 1904–1905 m. jis klinikoje įkūrė eksperimentinės psichopatologijos laboratoriją, kur plėtojo asociacijų ir psichogalvaninius eksperimentus. 1905 m. K. Jungui suteiktos vyr. gydytojo pareigybės, jis kaip privatdocentas ėmė dėstyti Ciūricho universiteto medicinos fakultete.

Eksperimentuodamas su asociacijomis, K. Jungas plačiai rėmėsi Zigmundo Froido išplėtota psichoanalize. Jis 1906 m. Z. Froidui nusiuntė darbą apie diagnostines asociacijų studijas. Jiedu 1907 m. susitiko Vienoje, o vėliau pradėjo susirašinėti. 1909 m. K. G. Jungas kartu su Z. Froidu ir Šandoru Ferenciu lankėsi JAV, kur Klarko universitete dalyvavo psichiatrijos konferencijoje, surengtoje G. Stenlio Holo. Ten jiems suteikti teisės garbės mokslų daktaro laipsniai. 1909 m. K. Jungas atsisakė savo pareigybių ir pradėjo verstis privačia praktika savo namuose Kiusnachte.

1909 m. konferencijos Klarko universitete dalyviai: pirmoje eilėje iš kairės – Z. Froidas, G. Stenlis Holas, K. G. Jungas; antroje eilėje – A. Brilis, E. Džonsas, Š. Ferencis

1910 m. Z. Froidas paskyrė Jungą tarptautinės psichoanalitikų asociacijos prezidentu. Netrukus tarp Z. Froido ir K. Jungo ėmė ryškėti takoskyra – Z. Froidas tikėjosi, kad Jungas bus jo pasekėjas ir įtvirtins psichoanalizę kaip dogmą, tačiau K. Jungas nepritarė froidiškam libido kaip vien seksualinio pobūdžio energijos traktavimui, taip pat nesutiko, kad pasąmonė yra tik asmeninių išgyvenimų „talpykla“. Z. Froidas tuo tarpu kaltino K. Jungą okultizmu ir mokslinių dėsnių nepaisymu. 1912 m. K. Jungui išleidus „Pasąmonės psichologiją“, jo ir Z. Froido santykiai pašlijo, o 1913 m. jiedu susitiko paskutinį kartą – psichoanalitikų asociacijos kongreso Miunchene metu.

Pertrauka

Jungo „Raudonoji knyga“

Bolingeno bokštas

1912–1913 m. K. Jungas atsitraukė nuo visos viešos veiklos (atsistatydino iš asociacijos prezidento posto), vertėsi tik privačia praktika (tiesa, 1913–1914 m. dar lankėsi Londone, kur skaitė paskaitas). Tuo metu K. Jungą kankino nuojautos apie artėjantį karą, jis išgyveno ryškius regėjimus, kuriuos pradėjo užrašinėti „Juodojoje knygoje“ (vėliau perrašė į viduramžių traktatų stilių atitinkančią ir ilgai užslaptintą „Raudonąją knygą“. Tik nedidelė dalis šių regėjimų („Septyni pamokslai mirusiesiems“) buvo išleisti paties K. Jungo ir padalinti artimiems draugams. I pasaulinio karo metais K. G. Jungas buvo mobilizuotas ir teikė medicininę bei psichologinę pagalbą karo belaisvių stovykloje.

Kelionės, vėlesnė veikla

Praleidęs keletą metų be mokslinės veiklos, 1922 m. K. G. Jungas išleido „Transformacijos simbolius“. Ši knyga žymi Jungo perėjimą prie savito psichologinio požiūrio, kuriame svarbų vaidmenį užima mitai, regėjimai, pabrėžiama kolektyvinės pasąmonės, libido transformacinės galios svarba. Nors Jungas daugiau universitetuose nebedėstė, jis buvo dažnai kviečiamas skaityti paskaitų užsienio universitetuose – daug kartų lankėsi Anglijoje (1938 m. Oksfordo universitetas jam suteikė garbės daktaro laipsnį), 1924–1925 m. ir 1936–1937 m. lankėsi ir skaitė paskaitas JAV (lankėsi Taoso Pueble, kur domėjosi indėnų psichologija). Taip pat lankėsi Tunise (Suse, 1920 m.), Rytų Afrikoje (Kenijoje ir Ugandoje, prie Elgono kalno, 1925 m.), Indijoje (1937 m.), keliavo po Europos šalis.

II pasaulinio karo metais K. G. Jungas talkino sąjungininkams – konsultavo Strateginių pareigų tarnybą (OSS, CŽV pirmtakė) apie A. Hitlerio psichologinę būklę.

Nuo 1933 m. buvo nuolatiniu „Eranos rato“, į kurį rinkosi žymūs to meto religijų, Rytų kultūrų tyrinėtojai, psichologai, susirinkimų dalyviu. 1943 m. K. G. Jungas tapo medicinos profesoriumi Bazelio universitete, bet netrukus patyrė širdies smūgį. Pašlijus sveikatai, jis laikėsi daugiausia savo namuose Kiunsnachte arba „Bolingeno bokšte“ – savo sodyboje-bokšte prie Ciūricho ežero kranto (ten įsikūrė 1922 m.). Atsidėjo straipsnių ir knygų rašymui. 1946 m. tapo Analitinės psichologijos draugijos Londone garbės prezidentu, o 1948 m. Ciūriche įsteigė K. G. Jungo institutą, kuris pradėjo rengti analitinės psichologijos specialistus. Mirė K. G. Jungas 1961 m. birželio 6 d. savo namuose.

Idėjos

Karlas Gustavas Jungas savo teorijoje ir praktikoje siekė aprėpti tiek gamtos mokslus, tiek dvasinius reiškinius. Vaikystėje patirti religinio pobūdžio ir tuo pačiu moralei prieštaringi regėjimai sudomino Dievo valios ir blogio problema. Jaunystėje didelę įtaką Jungui padarė Gėtės „Faustas“, kiti vokiečių romantikai (Šileris, Helderlinas), Nyčė. Taip pat jaunystėje domėjosi parapsichologija, spiritizmu, eksperimentine psichiatrija. Religijotyroje sekė Rudolfo Oto „numinoziškumo“ teorija.

Vėlyvuoju laikotarpiu daug rėmėsi alchemija, gnosticizmu, pasaulio tautų mitologija, religiniais tekstais.

K. G. Jungas teigė, kad libido yra ne vien seksualinis potraukis, bet ir specifinė žmogaus psichinė energija, kūrybinis pradas. Pasak jo, neurozės priežastys pirmiausia yra socialinės adaptacijos problemos. Pasąmonę tyrė remdamasis asociacijomis. Sukūrė kolektyvinės pasąmonės, archetipų koncepciją. Sudarė psichologinių tipų klasifikaciją. Paskelbė studijų apie Šiaurės Amerikos, Afrikos, Rytų tautų mitus, folklorą, išryškino Rytų ir Vakarų mąstymo principų ir psichikos skirtumus.

XVII a. alcheminės knygos Donum Dei. Ortus diviciarum sapiencie Dei iliustracija SOLVTIO PERFECTA, kur hermetiniame inde (vas) pavaizduota priešybių sąjunga (conjunctio oppositorum). K. G. Jungo knygos „Psichologija ir alchemija“ iliustracija

Jungas teigė, kad kiekvienas reiškinys yra dvilypis, sudarytas iš priešybių. Kiekvienas vienpusiškumas gresia enantiodromija – reiškinio pavirtimu savo priešybe. Dvilypumas neįveikiamas racionaliais samprotavimais, tik iracionaliniais simboliais. Asmenybės psichologijoje pabrėžė individuacijos svarbą – gebėjimą pasiekti vidinį nedalomumą, tapsmą savimi.

Daug dėmesio K. G. Jungas skyrė sinchroniškumui – išorinių ir vidinių įvykių sutapimui nesant akivaizdaus priežastinio ryšio. Jis teigė, kad kai kurių įvykių priežasties protas nepajėgus suvokti.

K. G. Jungas laikė, kad religija yra neatsiejama nuo psichologijos, o mitai yra būdas išreikšti psichikos dramą. Daug dėmesio skyrė krikščionybės mitui. Blogio substancialumo nepripažinimą laikė krikščioniškos teologijos klaida – šią spragą, pasak Jungo, bandė užpildyti gnostikai bei alchemikai. Jų tekstuose Jungas ieškojo savasties, pasąmonės atitikmenų.

Pasąmonė

Karlas Gustavas Jungas teigė, jog ne tik instinktai yra psichikos varomoji jėga. Jis taip pat psichikos struktūroje išryškino sąmonę, asmeninę pasąmonę, kurią sudaro kompleksai ir kolektyvinę pasąmonę, kuri nepriklauso nuo mūsų asmeninio patyrimo. Pasak K. G. Jungo, žmogus gimsta ne kaip tabula rasa, bet su tam tikra parinktimi kažkaip elgtis, jausti, suvokti bei galvoti. Tai paveldima iš protėvių. Kolektyvinėje pasąmonėje reiškiasi archetipai:

• anima – neįsisąmoninta vyro asmenybės moteriškoji pusė;
• animus – neįsisamoninta moters asmenybės vyriškoji pusė;
• persona – socialiniai asmenybės vaidmenys („kaukė“);
• šešėlis – neįsisąmoninta psichikos dalis, kurioje slypi tai, ko asmenybė sau nenori priskirti;
• savastis – asmenybę reguliuojantis centras, vientisumo ir harmonijos vaizdinys;
• išmintis – gyvenimiškos išminties ir brandumo įasmeninimas
• dievas – galaktinė, psichinės realybės, suprojektuotos į išorinį pasaulį, realizacija

Asmenybės tipai

K. G. Jungas pasiūlė asmenybės tipologiją, išskirdamas du svarbius elementus. Pirmasis, tai asmenybės orientacijos kryptis – introversija bei ekstraversija. Intravertai yra orientuoti į save, ekstravertai – į išorę. Antrasis, Jungo keturios pagrindinės psichikos funkcijos: pojūčius, mąstymą, jausmus ir intuiciją. Taip sudarydamas aštuonis psichikos tipus – keturi ekstravertai, su dominuojančia mąstymo, jausmų, pojūčių, intuicijos funkcijomis ir analogiškai keturi introvertai, su šiomis funkcijomis.K. G. Jungas teigė, kad didelė dalis įvairiausio pobūdžio ginčų ir nesupratimo kyla dėl skirtingo asmenybių tipo suvokimo – introvertams ekstravertų suvokimas atrodo pernelyg paviršutiniškas, faktiškas, o ekstravertams introvertų mąstymas atrodo pernelyg miglotas, savavališkas. Pasak K. G. Jungo, žmogus turėtų plėtoti savo menkiau išreikštas funkcijas (pvz., ekstravertas – introversiją, mąstantysis – jausmus), kad atskleistų savo asmenybės pilnatvę.

Įtaka

Karlas Gustavas Jungas padarė didelę įtaką XX a. antros pusės psichologijai, religijotyrai, menotyrai ir kultūrai apskritai. Dar Jungui esant gyvam, jo idėjas plėtojo žmona Ema Jung, Marija Luiza fon Franc, jis bendradarbiavo su kinų kultūros tyrinėtoju Ričardu Vilhelmu, indologu Hansu Cimeriu, fizikos teoretiku Volfgangu Pauliu. Jungo mitų, simbolių, archetipų teorijas perėmė religijotyrininkai, mitologai Džozefas Kempbelas, Karolis Kerenis, Mirčia Eliadė. Jungo psichologinius tipus toliau plėtojo amerikietės Ketrin Majers ir Izabela Brigs (Myers-Briggs asmenybės testas), lietuvė Aušra Augustinavičiūtė (socionika), pradų santarvės teoriją – Džeimsas Hilmanas. Jungo idėjomis rėmėsi įvairūs menininkai (rašytojai, dailininkai).

Karlas Gustavas Jungas davė impulsą įvairioms „naujojo amžiaus“ idėjoms. Įvairios neošamanizmo idėjos remiasi Jungo metodais – individuacija, kūrybine vaizduote. Pats Jungas Deno Noelio laikomas šamanu, „šių laikų Merlinu“, atvėrusiu šamanistinio gydymo galimybę visai kultūrai.

Bibliografija

• Diagnostinės asociacijų studijos (Diagnostische Assoziationstudien, 2 t. 1906–1909 m.),
• Libido virsmai ir simboliai (Wandlungen und Symbole der Libido, 1912 m.),
• Psichologiniai tipai (Psychologische Typen, 1921 m. – liet. vertimas 2013 m., vertė Zigmantas Ardickas, Austėja Merkevičiūtė, Giedrė Sodeikienė),
• Pasąmonė sveikoje ir ligotoje sieloje (Das Unbewusste im normalen und kranken Seelenleben, 1925 m.),
• Šiandienos sielos problemos (Seelen probleme der Gegenwart, 1931 m.),
• Sielos tikrovė (Wirklichkeit der Seele, 1934 m.),
• Psichologija ir religija (Psychologie und Religion, 1939 m. – liet. vertimas 1998 m., vertė Rasa Drazdauskienė),
• Dvasios simbolika (Symbolik des Geistes, 1948 m.),
• Apie psichinę energiją ir sapnus (Über psychische Energetik und das Wesen der Träume, 1948 m.),
• Ajonas. Simbolių istorijos studijos (Aion. Untersuchungen zur Symbolgeschichte, 1951 m.),
• Transformacijos simboliai (Symbole der Wandlung, 1952 m.),
• Sinchroniškumas: bepriežastinių sąsajų principas (Synchronizitat als ein Prinzip akausaler Zusammenhange, 1952 m.),
• Atsakymas Jobui (Antwort auf Hiob, 1952 m.),
• Mysterium Coniunctionis (1955 m.),
• Atsiminimai, vizijos, apmąstymai (Erinnerungen, Träume, Gedanken, autobiografija, sudarė Aniela Jaffé, 1962 m. – liet. vertimas 2010 m., vertė Kęstutis Choromanskis),
• Raštai (Gesammelte Werke, 20 t., 1970–1979 m.),
• Raudonoji knyga (The Red Book: Liber Novus, parengė Sonu Shamdasani, 2009 m., – liet. vertimas 2017 m., vertė Austėja Merkevičiūtė, Ramutė Rybelienė)

Kiti vertimai į lietuvių kalbą

• „Žvelgiant į pasąmonę“ (vertė Jūratė Musteikytė, 1998 m.),
• „Psichoanalizė ir filosofija“ (sudarė Antanas Andrijauskas ir Antanas Rybelis; vertė Zigmantas Ardickas, Oresta Rėgalaitė, Kazimieras Seibutis, Irena Tumavičiūtė; 1999 m.),
• „Du traktatai apie analitinę psichologiją“ (vertė Kęstutis Choromanskis, 2012 m.),
• „Archetipai ir kolektyvinė pasąmonė“ (vertė Austėja Merkevičiūtė, 2015 m.).

Nuorodos

• K. G. Jungas „Žvelgiant į pasąmonę“ ištraukos