Domestikacija
Domestikacija (lot. domesticus; naminis) – laukinių gyvūnų, paukščių, žuvų prijaukinimas, naujų veislių išvedimas bei jų dirbtinis perkilnojimas į kitas ekosistemas, kurių rūšinėje sudėtyje jų anksčiau nebuvo. Domestikacijos apibrėžimas taip pat apima augalų, vabzdžių domestikaciją.
Didžioji dauguma gyvūnų, kurie buvo tinkami maistui (mėsai, pienui, kiaušiniams), odai, kelionėms, darbui (traukiamieji ir nešuliniai gyvuliai) ar turėjo kitos reikšmės žmogui buvo prijaukinti Azijoje. Šuo, pirmasis žmogaus prijaukintas gyvūnas, buvo prijaukintas prieš 15 tūkst. m., kiaulė, avis, ožka, karvė, katė – prieš 10 tūkst. m., višta – prieš 8 tūkst. m., arklys, vienkupris kupranugaris, azijinis buivolas – prieš 5 tūkst. m. Kiek vėliau – dvikupris kupranugaris, jakas. Afrikoje prieš 4,5 tūkst. m. prijaukinti asilai. Pietų Amerikoje prieš 6 tūkst. metų prijaukintos lamos ir alpakos, o Šiaurės Amerikoje prieš 3,7 tūkst. m. – kalakutai. Tiek jakas, tiek indijinis dramblys, tiek medžiokliniai ir kt. paukščiai yra santykinai nepažaboti – afrikinis ir amerikinis stručiai, daugelis medžioklėje panaudojamų dieninių plėšriųjų paukščių (vanagai, sakalai, ereliai), padedančių žvejoti Pietryčių Azijos regiono žvejams (kormoranai).
Lietuvoje yra išvestos kelios naminių gyvulių veislės pripažintos nacionaliniu materialiosios kultūros paveldu. Tarp jų Žemaitukai ir Stambieji žemaitukai.
Taip pat skaityti
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Sinkevičius S., Globalioji ekologija, Vilnius, 2012 m., Vilniaus universitetas.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ mokslolietuva.lt / Lietuvių žirgai, šuoliuojantys tautos istorijoje, 2016 liepos 7