Egzegezė

Egzegezė (sen. gr. ἐξήγησις 'išvedimas') – hermeneutinė^[1] Biblijos ar kokio kito religinio teksto interpretacija, siekiant atrasti intencinę teksto prasmę.^[2]

Judėjų-krikščionių egzegetinė sistema

Egzegezės užuomazgų yra Senajame Testamente. Egzegezės raidai didelę įtaką turėjo judaizmo Biblijos aiškinimo įvairūs būdai: pešeras, midrašai, targumas, Talmudas, Kabala, alegorinis aiškinimas ir moksliniai komentarai.

Krikščionybės pradžioje susiklostė dvi egzegetinės mokyklos: Antiochijos (pažodinė egzegezė) ir Aleksandrijos (alegorinė egzegezė). Vidurinių amžių egzegezei būdinga metodai, išskiriantys keturias Biblijos prasmes: pažodinę (istorija), alegorinę (kristologija), tropinę (moralė), anagoginę (eschatologija). Egzegezės metodu lectio divina (ypač buvo paplitęs tarp vienuolių) Biblija nagrinėta tik tikėjimo požiūriu (sensus spiritualis); lectio scholastica metodu buvo siekiama rasti pažodinę teksto prasmę (sensus litteralis), jį sudaro: Biblijos skaitymas (lectio cursiva) ir teminis jos suskirstymas, tyrinėjimas (quaestiones). Reformacija šiuos Biblijos egzegezės metodus atmetė – Martyno Liuterio teigimu, Biblijos prasmė akivaizdi kiekvienam. Tuo tarpu Katalikų bažnyčia Tridento susirinkime paskelbė, kad tikras Biblijos supratimas įmanomas tik remiantis Tradicija. Greta šių dviejų hermeneutinių principų susiformavo recursus ad fontes egzegezės metodas. Jis lėmė Biblijos nagrinėjimo vien pasaulietiniu požiūriu atsiradimą – bandyta atrasti tikrus istorinius įvykius, kurie Biblijoje papasakoti mitais ir legendomis.^[1]

1902 m. popiežius Leonas XIII įkūrė Biblijos komisiją. 1943 m. popiežius Pijus XII paskelbė encikliką Divino afflante Spiritu. Pagal ją, egzegetas, skaitydamas tekstą originalo kalbomis (hebrajų, aramėjų, graikų) ir naudodamasis įvairių mokslų (filologijos, archeologijos, istorijos) žiniomis, privalėjo pirmiausia suprasti pažodinę teksto prasmę (sensus litteralis), po to atskleisti teologijos doktriną. Vėliau šios enciklikos mokymas išplėtotas Vatikano II susirinkimo konstitucijoje Dei verbum (1965 m.).^[1]

Egzegezę sudarantys dėmenys:

teksto kritika (nustatomas seniausias variantas),
literatūrinė analizė – sinchroninė (vertimas, teksto kompozicija, žanro nustatymas) ir diachroninė (parašymo aplinkos, šaltinių ir redakcijų kritika),
istorinė kritika (istorinių faktų reikšmės nustatymas),
teologinių idėjų apibendrinimas ir kerigminės išvados.^[1]

Kito religinės tradicijos

Egzegezės sąvoka vartojama ir kalbant apie hermeneutinį kitų religijų tekstų aiškinimą.^[3]^[4] Hinduizmo religinė tradicija remiasi visų pirma vedų egzegeze – tiek teologinėmis interpretacijomis (pvz., upanišados, advaita vedanta), tiek tekstine kritika (pūrva mimansa). Islame Korano komentarai vadinami žodžiu tafsir, taip pat esama ezoterinės interpretavimo tradicijos taʾwīl. Zoroastrizme religinių komentarų ir interpretacijų rinkinys vadinamas Zendu.

Šaltiniai

↑ ^1,0 ^1,1 ^1,2 ^1,3 Danel Dikevič. Egzegezė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
↑ Exegesis, Encyclopaedia Britannica
↑ Anand Amaladass. Indian Exegesis– Hindu-Buddhist Hermeneutics. Satya Nilayam Publ., 2003.
↑ Audrius Beinorius. Evaṃ me suttam: Apie ankstyvojo budizmo bendruomenės, kanono ir kalbos raidą, 2003.

[vle-1] 1,0 ^1,1 ^1,2 ^1,3 Danel Dikevič. Egzegezė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004

[brit-2] Exegesis, Encyclopaedia Britannica

[3] Anand Amaladass. Indian Exegesis– Hindu-Buddhist Hermeneutics. Satya Nilayam Publ., 2003.

[4] Audrius Beinorius. Evaṃ me suttam: Apie ankstyvojo budizmo bendruomenės, kanono ir kalbos raidą, 2003.

[1]

[2]

[3]

[4]