Elektrit

„Elektrito” ženklas

Elektrit (Radiotechninė draugija „Elektrit” (lenk. Towarzystwo Radiotechniczne „Elektrit”) – radijo aparatūros gamykla Vilniuje, veikusi 1925–1939 m., stambiausia tarpukario įmonė Vilniaus krašte su metine parduotos produkcijos verte per 1 mln. JAV dolerių. Dirbo apie 1100 darbuotojų (1939). Per metus pagamindavo per 50 tūkst. radijo imtuvų. Vienintelė radijo imtuvų eksportuotoja iš Lenkijos tarpukario metais.

Istorija

Radiotechnikos draugiją „Elektrit” 1925 m. Vilniuje įkūrė vietiniai žydų verslininkai Samuelis ir Hiršas Chvolesai bei Nachmanas Levinas. Iš pradžių tai buvo radiotechnikos krautuvė su kieme esančiomis dirbtuvėmis. Ji buvo įsikūrusi Vilniaus g. 24 name. Krautuvėje buvo pardavinėjama importinė radijo aparatūra, o dirbtuvės užsiiminėjo jos instaliavimu ir taisymu.

Nenutraukdama įrangos importo 1927 m. įmonė išleido į rinką pirmuosius savos konstrukcijos radijo imtuvus. Iš pradžių tai buvo paprasti detektoriniai bei tiesioginio stiprinimo aparatai, tačiau, tais pačiais metais pradėjus dirbti Vilniaus radijo stočiai, jie tapo labai populiarūs. Gamyba sparčiai plėtėsi, „Elektrit” ėmė gaminti radijo imtuvų mazgus ir detales – korpusus, mechanines detales, transformatorius, rites, kondensatorius ir garsiakalbius, kurie buvo naudojami taip pat ir Vilniaus radijo stotyje. Tokiu būdu draugija suvaidino labai svarbų vaidmenį Vilnijos radiofonizavime.

Su „Minervos” licencija

Cehas (1938 m.)

1934 m. „Elektrit” nusipirko Vienos firmos „Minerva” licenciją, o pastarosios inžinieriai padėjo įdiegti naujausius gamybos metodus. Visa tai vyko jau naujai pastatytoje gamykloje Generolo Šeptickio gatvėje (lenk. ul. Generała Szeptyckiego, dabar – Ševčenkos g. 16a). Gamykla plėtėsi toliau ir 1936 m. pasistatė dar tris didelius pastatus, padidinusius gamybinį plotą iki 10 300 m². Ji turėjo nuosavą elektrinę, didelę stalių dirbtuvę, mechaninio skyriaus mašinų parką, mazgų gamybą, savo laboratorijas ir sandėlius. Produkcijos montažas vyko konvejerio principu, naudojant 5 arba 6 gamybos linijas, dirbančias sezoniškai – nuo rugsėjo iki kovo.

Nuo to laiko „Elektrit” tapo Lenkijos radijo imtuvų gamybos lydere. 1936 m. metinė gamybos apimtis buvo 54 tūkst. aparatų, o parduotos produkcijos vertė – 6,4 mln. zlotų (1,2 mln. JAV dolerių). Gamykloje tuo metu dirbo 1100 darbininkų, tarp jų skaitlinga inžinierių ir technikų grupė, kurių dėka įmonės gaminiai buvo aukšto pasaulinio lygio. Savos gamybos mazgų dalis „Elektrito” gaminiuose siekė 80 %. Radijo lempos buvo gaunamos iš „Philips”, rezistoriai – iš „Horkiewicz”, elektrolitiniai kondensatoriai – iš keleto firmų, o garsiakalbių membranos ir magnetai buvo importuojami iš Anglijos. Gamykloje taip pat buvo gaminama garso stiprinimo aparatūra – mikrofonai, galios stiprintuvai (iki 240 vatų), garsiakalbiai ir megafonai, taip pat kino ir konferencijų instaliacijos.

Vienas didžiausių gamybos skyrių buvo stalių dirbtuvės. Tai buvo didelis ir šiuolaikiškas skyrius su naujausiomis staklėmis, per metus sunaudojantis 50 tūkst. m² taurios furnitūros bei puikios vietinės medienos žaliavos. Gaminami radijo imtuvų korpusai, pasižymintys gera akustine kokybe ir formų originalumu, skyrė „Elektrito” aparatus nuo kitų firmų gaminių.

Gamykloje veikė Darbininkų sporto klubas „Elektrit”, kuriame buvo keletas sekcijų – futbolo, bokso, plaukimo ir baidarių. Buvo leidžiami ir savo leidiniai – kalendoriai, brošiūros, plakatai, taip pat gamyklos mėnraštis „Elektrit Radio. Wiadomosci Techniczne”. Įmonėje veikė ir komunistinė organizacija, kuri 1935 m. sukėlė šios stambiausios Vilnijos gamyklos darbininkų streiką, pasibaigusį dalies reikalavimų patenkinimu. Tačiau streiko organizatoriai greit buvo atleisti iš darbo, o vėliau veikusios profsąjungos jau gerai sutarė su firmos valdyba.

Paskutinieji metai

1939–1940 m. sezonui, kaip ir kiekvienais metais, gamyklos inžinieriai suprojektavo naują radijo aparatų seriją. Imtuvai išsaugojo savo charakteringą išorę, išsiskiriančią iš kitų lenkiškų aparatų furnitūros briaunų atspalviu, rankenėlėmis, skale ir pan. Iš viso šio sezono serijoje buvo šeši radijo imtuvų modeliai. Jų gamyba prasidėjo 1939 m. rugpjūtį, todėl pagaminta ir parduota iki 1939 m. rugsėjį prasidėjusio karo buvo labai nedaug.

Antrojo pasaulinio karo pradžia nutraukė šios didžiausios Lenkijos radiotechnikos įmonės egzistavimą. Sovietų Sąjungai užėmus Vilnių ir nutarus jį grąžinti Lietuvai, prasidėjo masiškas Vilniaus plėšimas – į SSRS teritoriją buvo išvežama viskas, kas galėjo duoti naudos sovietų pramonei. „Elektrit” gamyklos įrengimai, jau pagaminta produkcija ir dalis darbuotojų buvo išvežta į Minską, kur iš vienos vietinės lentpjūvės skubiai padarė V. Molotovo vardo radijo gamyklą. Vilniuje likusiuose pastatuose karo metu veikė kailių fabrikas, kuriame dirbo Vilniaus geto žydai, o po karo buvo įsteigta slapta SSRS Aviacijos pramonės ministerijos radiotechnikos gamykla, vėliau – irgi užslaptinta radiotechninių matavimo prietaisų gamykla. Griuvus sovietinei santvarkai pastaroji gamykla persitvarkė į akcinę bendrovę „Rimeda”, kuri vėliau bankrutavo.

Produkcija

Radijo imtuvai

• 
  Imtuvas „Splendid”
• 
  Imtuvas „Komandor”
• 
  Imtuvas „Presto”
• 
  Imtuvas „Victoria”
• 
  Imtuvas „Allegro”

Mūsų laikai

Šiuo metu buvusiuose „Elektrit” pastatuose – Ševčenkos g. 16 – yra įsikūrusios įvairios įmonės ir organizacijos.

Dabartinis pastatų vaizdas (2001 m.)

Literatūra

• Henryk Berezowski. Towarzystwo Radiotechniczne ELEKTRIT: Wilno 1925–1939. Warszawa : Henryk Berezowski, 2011. ISBN 978-83-932136-0-3.

Taip pat skaitykite

• Kauno radijo gamykla

Nuorodos

• Radioelektronikos gamykla „Elektrit”