Elza Rozenberga
| Elza Rozenberga | |
|---|---|
| |
| Elza Rozenberga | |
| Gimė | 1865 m. kovo 16 d. Daukšai, Zaleniekų valsčius |
| Mirė | 1943 m. lapkričio 5 d. (78 metai) Dubultai |
| Palaidotas (-a) | Rainio kapinėse |
| Sutuoktinis (-ė) | Rainis |
| Veikla | Latvijos poetė, dramaturgė, visuomenės veikėja |
 Vikiteka |
Elza Rozenberga |
Aspazija (tikr. Elza Rozenberga-Pliekšāne, gimimo dokumentuose Rozenvalde[1]; 1865 m. kovo 16 d. Daukšuose, Zaleniekų valsčiuje, dab. Jelgavos raj. – 1943 m. lapkričio 5 d. Dubultuose, prie Rygos) – Latvijos poetė, dramaturgė, visuomenės veikėja.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mokėsi Mintaujos gimnazijoje, dalyvavo jaunimo būreliuose. Vėliau susidomėjo literatūra, dalyvavo visuomeninės politinės organizacijos „Jaunā strāva“ (Naujoji srovė) veikloje, kėlė jausmų laisvės, moterų emancipacijos problemas. 1897 m. ištekėjo už vieno iš šios organizacijos lyderių, laikraščio redaktoriaus ir poeto teisininko Janio Pliekšanio (geriau žinomo kaip Rainis), o jį paskyrus advokatu, gyveno Panevėžyje.
1897–1903 m. kartu su vyru gyveno tremtyje Rusijoje. Per 1905 m. Rusijos revoliuciją jos sausį pasirodžiusi drama „Vaidilutė“ buvo suprasta kaip kvietimas atsiskirti nuo Rusijos imperijos. Caras įsakė revoliucionierius suimti, tad Aspazija 1905–1920 m. pabėgo į Šveicariją. Grįžus į Latviją buvo išrinkta į Steigiamąjį susirinkimą. Subūrė grupelę bendraminčių, siekusių lygių teisių moterims, organizavo socialinės globos įstaigas ir draugijas. Įsijungė ir į Latvijos socialdemokratų veiklą. Mirus vyrui 1929 m. pradėjo gyventi labai privačiai Rygoje ar vasarnamyje Dubultuose.
Aspazija mirė 1943 m. lapkričio 5 d., palaidota šalia savo vyro Rainio kapinėse.
Literatūrinė veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Aspazijos poezija priskiriama neoromantizmui. Tiesa, pirmosios jos parašytos dramos ir poezija dvelkė realizmu, kartais nostalgija praeičiai, pavyzdžiui, 1894 m. pastatytos dramos „Vaidilutė“ veiksmas vyksta XIV a. Lietuvoje.[2] [3] Tais pačiais metais pastatyta drama „Prarastos teisės“ ir 1895 m. parašyta drama „Nepasiektas tikslas“ susilaukė audringos rekcijos savo revoliucingumu, protestu prieš patriarchalinę moralę. Šie kūriniai taip pat yra nepralenkiami to laikmečio kultūros bei istorijos dokumentai.
Eilėraščių rinkiniui „Raudonos gėlės“ jau būdingas romantinis požiūris net į paprastus dalykus. Tačiau kartu juose pilna šviesios, lakios fantazijos, nerimo ir maišto nuotaikų, atskleidžiančių iš smulkiaburžuazinės šeimos kilusios moters jausmų pasaulį. Šiek tiek pilkesni tonai sklinda iš 1904 m. išėjusio rinkinio „Sielos prieblanda“.[2][3] O drama „Sidabro skraistė“ laikoma pačiu lyriškiausiu ir meniškiausiu Aspazijos kūriniu.
Gyvenimas toli nuo gimtinės taip pat paliko pėdsaką kūryboje. Eilėraščių rinkiniuose „Saulėtas kampelis“, „Išskėsti sparnai“ nebeliko vietos socialinei temai, daugiau intymios lyrikos, mažiau aštrių kampų. Panaši ir vėlesnė lyrika, bei tragedija „Aspazija“, išėjusi jau Latvijoje 1923 m.[2][3]
Ryški, įvairiaspalvė Aspazijos lyrika užima svarbią vietą Latvijos literatūroje.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Raiņa vēstules (1 lpp.) Archyvuota kopija 2019-11-05 iš Wayback Machine projekto. leidėjas Memorialiemuzeji.lv tikrinta 2020-03-31
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Aspazija. uzdevumi.lv
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Aspazija Archyvuota kopija 2012-09-13 iš Wayback Machine projekto.. memorialiemuzeji.lv