Emilija Putvinskienė
| Emilija Putvinskienė | |
|---|---|
| Gruzdžiai (giminė) | |
| |
| Herbas "Wąż" | |
| Gimė | 1876 m. Suvartuvoje, Kuršėnų apskritis |
| Mirė | 1942 m. liepos 30 d. (~66 metai) Syktyvkare, Rusijos TFSR |
| Tėvas | Vitoldas Gruzdys |
| Motina | Petronėlė Gruzdienė |
| Vaikai | Stasys Putvinskis, Onutė Tercijonienė, Sofija Mantautienė-Marcinkevičienė, Vytautas Putvinskis-Pūtvis, Emilija Pūtvytė |
Emilija Gruzdytė-Putvinskienė (1876 m. Suvartuvoje, Kuršėnų apskritis, Rusijos imperija – 1942 m. liepos 30 d. Syktyvkare, Komija, Rusijos TFSR) – Lietuvos bajorė, visuomenės veikėja. Moterų šaulių garbės vadė.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė žemaičių bajorų šeimoje. Tėvai: Vitoldas ir Petronėlė Gruzdžiai; broliai: Konstantinas ir Stanislovas – gydytojas, Vilniaus konferencijos dalyvis; seserys: Stefanija Gruzdytė-Graurogkienė, Viktorija Gruzdytė-Kadatienė, dukterėčia Ona Gruzdytė-Bugailiškienė.[1][2] Dar 1889 m. susipažino su kaimynų bajoraičių Vladu Putvinskiu, už kurio ištekėjo 1897 m. rugpjūčio 12 d.[3] Jaunavedžiai apsigyveno Vl.Putvinskio tėvonijoje – Šilo Pavėžupio dvare.
Šilo Pavėžupio dvare jiems gimė sūnus Stasys Putvinskis (1898–1942), būsimasis Lietuvos žemės ūkio ministras. Vyriausioji dukra Onutė Tercijonienė – žinoma pedagogė ir visuomenės veikėja, 1919 m. Šaulių sąjungos Kauno būrio moterų skyriaus pirmoji vadė, savo publikacijas skelbdavo žurnaluose „Motina ir vaikas“, „Trimitas“, „Šaulė“, „Šeima“, nuo 1949 m. gyveno JAV. Jauniausioji duktė Sofija Mantautienė-Marcinkevičienė dirbo ELTOJE, 1938 m. vadovavo Šaulių moterimis, skaitė paskaitas, bendradarbiavo spaudoje, o 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Vytautas Putvinskis-Pūtvis vadovavo Graužikų jaunųjų ūkininkų rateliui, 1927–1934 m. buvo Šaulių sąjungos Kelmės būrio valdybos pirmininkas, vienas iš Šaulių sąjungos Kelmės muziejaus, kuris pavadintas Vlado Putvinskio vardu, įkūrėjų, mirė Sibire. Jauniausioji Emilija buvo mokytoja, aktyviai dalyvavo Šaulių sąjungos ir Skautų sąjungos veikloje, buvo Vytauto Didžiojo universiteto šaulių moterų organizatorė ir pirmininkė, taip pat bendradarbiavo spaudoje, nuo 1949 m. gyveno JAV.
Emilija ir Vladas Putvinskiai buvo augę lenkiškoje aplinkoje. Apie 1900 m. jie apsisprendę būti lietuviais ir kartu ėmė mokytis lietuvių kalbos. 1899 m. Šilo Pavėžupyje Putvinskiai įsteigė pirmąją slaptą lietuvišką pradinę mokyklą, o antrąją – kitais metais Graužikuose. 1905 m. dvarą nusiaubus caro dragūnams, ši mokykla savo veiklą nutraukė. Pavėžupyje mokykla veikė ir toliau, kol buvo atidaryta valdiška švietimo įstaiga Vėžežeryje. Vladas Putvinskis apmokėdavo visas išlaidas ir atlyginimus mokytojams.
Spaudos draudimo metu Putvinskiai Šilo Pavėžupyje buvo įkūrę didžiausią lietuviškos spaudos gabenimo, paskirstymo ir persiuntimo centrą Žemaitijoje. Jis veikė iki pat spaudos atgavimo 1904 m. Emilija Putvinskienė daug padėjo vyrui steigiant Šaulių sąjungą. Atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos laikais ji buvo išrinkta šios organizacijos moterų garbės pirmininke.
1929 m. mirė vyras ir dvarų administravimas perėjo vaikams. 1938 m. buvo priimtas pavardžių įstatymas, kuris numatė, jog turi būti grąžintos senosios lietuvių pavardžių formos. Emilija Putvinskienė nusprendė pavardės nebesikeisti, o kai kurie jos vaikai tai padarė ir tapo Pūtviais.[4]
Raudonajai armijai įžengus į Lietuvos Respubliką, Putvinskiai pajuto pavojų ir šeimos vertybes paslėpė užkasdami. 1941 m. birželio viduryje jie buvo suimti ir ištremti į Sibirą.
Keturių asmenų sūnaus Stasio šeima iškeliavo tremtin į Altajų, vėliau pateko Jakutijon. Sūnaus Vytauto penkerių asmenų šeima (marti Elena su sūnumis Algiu, Tautvilu ir Vyteniu bei dukterimi Giedre) kartu su E.Putvinskiene garlaiviu buvo nuplukdyti Komijos upe Vyčegda į Lekčimo gyvenvietę. 1941 m. gruodžio mėn. už žodinį pasipriešinimą tremtinių gyvenvietės viršininkui E.Putvinskienė buvo suimta ir įkalinta Syktyvkaro kalėjime, kur nuo išsekimo netrukus mirė.[5]
Po Antrojo pasaulinio karo nacionalizuotos Putvinskių dvarai buvo įjungti į vietinį kolūkį. Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, dvarų valdos grąžintos Vlado ir Emilijos Putvinskių provaikaičiams. Atkastas Putvinskių šeimos archyvas, jis perduotas Šiaulių Aušros muziejui. Dvejuose pieno bidonuose gerai išsilaikė rankraščiai, nuotraukos ir kt. dokumentai.[6] Muziejaus darbuotojai tarp rastų daiktų aptiko ir E.Putvinskienės surašytus atsiminimus, kuriuos 1995 m. išleido atskira knygute.[7]
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Atsiminimai: [medžiaga istorijai] – Šiauliai: Saulės Delta, 1995 ISBN 9986-458-22-6
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Peliksas Bugailiškis. Gyvenimo vieškeliais. – Šiaulių Aušros muziejus, 1994 m., p. 121, 218
- ↑ Emilija Putvinskienė (Gruzdytė)
- ↑ Aras Lukšas. V.Putvinskis – reformatorius, švietėjas, kovotojas // Lietuvos žinios [neveikianti nuoroda]
- ↑ Mindaugas Nefas. Šaulių sąjungos kūrėjas ir jo pavardės problema // Trimitas, 2016 m. Nr. 5 psl. 30-31 Archyvuota kopija 2022-05-19 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Rimvydas Racėnas. Prisiminimai apie Emiliją Putvinskienę
- ↑ Oksana Laurutytė. Putvinskių archyvas galėjo atitekti sukčiams Archyvuota kopija 2018-08-04 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Leonija Malakauskienė. Emilijos Putvinskienės atsiminimai – istorijai ir mąstymui // Aušros alėja, 1996 m. sausio 27 d. Nr. 4 (290) psl. 1