Fero sala
29°32′30″ š. pl. 1°37′21″ v. ilg. / 29.54167°š. pl. 1.62250°r. ilg.
Fero sala (angl. Fair Isle, škot. gėl. Fara) – sala Jungtinėje Karalystėje, šiaurės Škotijoje, Šetlando salyno pietuose, 38 km į pietus nuo Meinlando, 43 km į šiaurę nuo Šiaurės Ronaldsėjaus (Orknio salos).[1] Tai atokiausia gyvenama sala Jungtinėje Karalystėje (neskaitant užjūrio valdų).[2] Plotas – 7,68 km². Sala 4,8 km ilgio, 2,4 km pločio. Krantai daugiausia skardingi, vakaruose iškyla iki 200 m (virš jų stūkso 218 m aukščio Vordo kalva – aukščiausia saloje). Rytuose yra Šip Roko kyšulys, su Fero sala besijungiantis siaura sąsmauka.[3] Pietinė salos dalis derlingesnė, o šiaurėje būdingos viržynės. Temperatūra vasaromis laikosi apie 10–13 °C, žiemomis apie 3–5 °C. Per metus iškrenta vidutiniškai >900 mm kritulių. Būdingas didelis debesuotumas, ypač žiemomis. Fero salą aplanko įvairūs migruojantys paukščiai (tarp jų – reti Jungtinėje Karalystėje). Saloje gyvena endeminis karetaičių porūšis.[4]
Fero saloje 2011 m. gyveno 65 gyventojai,[5] susitelkę Stonibreko kaime. Į salą plukdo keltas iš Gratneso (Meinlando sala), yra lėktuvų pakilimo takas, į kurį atvyksta devynvietis lėktuvas iš Tingvolo oro uosto netoli Lerviko.
Saloje yra parduotuvė, mokykla, paukščių stebykla, gaisrinė, bendruomenės salė, muziejus, metodistų ir presbiterijonų bažnyčios, du švyturiai. Elektros energija salą aprūpina vėjo jėgainės ir dyzeliniai generatoriai. Verčiamasi žvejyba, gyvulininkyste, turizmu. Fero sala garsėja savo išskirtinių megztinių mezgimo tradicija.
Fero saloje gyvenama nuo neolitinių laikų. Rastos geležies amžiaus tvirtovės ir namo pamatų liekanos. IX–XV a. Fero salą valdė vikingai. Jie salą vadino Friðarey (šis pavadinimas reiškia „ramumos sala“).[6] 1588 m. Ispanijos karinis laivas „El Gran Grifón“ sudužo šalia salos – 300 žmonių laivo įgula 6 savaites pragyveno Fero saloje.[7] XIX a. pr. saloje gyveno ~400 žmonių.[8] 1862 m. 40 % salos gyventojų išsikėlė į Naująjį Bransviką Kanadoje.[9] 1954 m. gamtininkas Džordžas Votersonas saloje įsteigė paukščių stebyklą.[10] II pasaulinio karo metais ant Vordo kalvos britai pastatė du radarus, kurie stebėjo vokiečių karinių lėktuvų judėjimą. Vėliau Fero sala tapo svarbiu telekomunikacijų mazgu tarp Orknio ir Šetlando salų.
-
Vaizdas į Šip Roko pusiasalį
-
Šiaurinis švyturys
-
Vakariniai salos krantai ties Vordo kalva
-
Paukščių stebykla
-
Metodistų bažnyčia
-
Prieplauka
-
Kelias per salą
-
Stonibreko kaimas
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Fair Isle – Shetland.org“ www. Shetland.org/visit. NB Communication; Promote Shetland.
- ↑ Crane, Nicholas (18 February 2016). „Britain's 10 best islands“. The Daily Telegraph. Suarchyvuota iš originalo 1 January 2016. Nuoroda tikrinta 14 July 2016.
- ↑ Haswell-Smith, Hamish (2004). The Scottish Islands. Edinburgh: Canongate.
- ↑ „Nature in Shetland“
- ↑ National Records of Scotland (15 August 2013). „Appendix 2: Population and households on Scotland’s Inhabited Islands“
- ↑ Anderson, Joseph (ed.) (1873) The Orkneyinga Saga. Translated by Jón A. Hjaltalin & Gilbert Goudie. Edinburgh. Edmonston and Douglas.
- ↑ William Boyd, Calendar State Papers Scotland, vol. 9 (Edinburgh, 1915), p. 635.
- ↑ „Bid to boost Fair Isle population launched“. BBC News. 29 June 2015.
- ↑ Hutchison, Iain (2023). „The 1862 Fair Isle Clearance to New Brunswick“. The Scottish Historical Review. 102: 91–115.
- ↑ Nicolson, James R (1972). Shetland. Newton Abbot, UK: David & Charles. p. 27.