Folkloristika

Folkloristika (tautosakos mokslas) – mokslas, tiriantis dainuojamąjį, instrumentinį ir pasakojamąjį liaudies kultūros palikimą. Tautosakos mokslo tikslai – tirti kintantį tautosakos vaidmenį tautos istorijoje, kūrinių sąrangos ypatumus, meninio teksto organizavimo principus, ryšius su kultūriniu kontekstu, kitomis meno rūšimis, regioninius, nacionalinius ir tarptautinius tautosakos procesus.

Istorija

Daugelyje Europos kraštų tautosaka imta domėtis nuo romantizmo laikų (XVIII a. gale), o Ispanijoje jau XV a. buvo užrašinėjami romansai ir kitos liaudies dainos. Ryškiausi tautosakos mokslo raidos požymiai stebimi XIX a., kai susiformavo mitologinės, migracinės, antropologinės, agnostinės teorijos. XX a. tautosakos mokslo plėtra pasaulyje nuolatos intensyvėjo, kuriamos naujos metodologijos ir teorijos: istorinė - geografinė, funkcinė, struktūrinė, semiotinė, komunikacinė, kontekstinė ir kt. Europos mokslo šakų kodų lentelėje dėl lauko tyrimų svarbos tautosakos mokslas yra greta dialektologijos: folkloristika – H 400, dialektologija – H 401.

Lietuvoje tautosakos mokslo užuomazgų taip pat randama ankstesniuose šimtmečiuose. Kiek vėliau, bręstant lietuvių nacionalinei sąmonei, plintant romantizmo idėjoms didėjo tautosakos reikšmės tautiniam tapatumui suvokimas. XIX a. lietuvių ir užsienio mokslininkų pastangomis prasidėjo reikšmingas tautosakos tiriamosios veiklos etapas – kūrinių rinkimas ir skelbimas, o kartu ir intensyvus surinktos medžiagos tyrimas. Vieni pirmųjų tautosaką istorijos teorijų kūrimui panaudojo Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Simonas Daukantas, Samuelis Teodoras Cipelis, vėliau – Jonas Basanavičius, Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Juozas Miliauskas-Miglovara, Ansas Bruožis, Povilas Višinskis, Stanislovas Narutavičius, Stanislovas Didžiulis, Matas Slančiauskas, Steponas Strazdas, Rokas Šliūpas ir daugelis kitų .

XX a. pirmojoje pusėje tautosakos mokslu Lietuvoje pradėjo rūpintis Lietuvių mokslo draugija, buvo leidžiamas žurnalas „Lietuvių tauta“. 1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę tautosakos mokslo reikalais ėmė rūpintis Lietuvos universitetas, pradėta skaityti tautosakos kursus. Tautosaka skelbta ir nagrinėta bendro lituanistinio profilio leidiniuose „Tauta ir žodis“, „Darbai ir dienos“, „Mūsų tautosaka“. 1918–1940 m. buvo sukaupta apie pusė milijono kūrinių, pasakojamoji ir dainuojamoji tautosaka imta užrašinėti fonografu. Reikšmingų tyrimo darbų paskelbė: apie dainas – Augustas Robertas Niemis, Mykolas Biržiška, Balys Sruoga; apie pasakojamąją tautosaka – Jonas Balys, Juozas Brazaitis-Ambrazevičius. Nuo 1935 m. buvo įkurtas Lietuvių tautosakos archyvas, kurio vadovu paskirtas Jonas Balys pradėjo leisti žurnalą „Tautosakos darbai“.

Į tautosakinę veiklą įsitraukė daug studentų, mokytojų, kitų profesijų žmonių. Ypač aktyvus buvo tautosakos rinkimas. Per ekspedicijas ir pavieniui įvairią tautosaką rinko Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, regioniniai muziejai, aukštosios mokyklos, Kraštotyros draugija ir pavieniai kraštotyrininkai. Buvo sisteminamos surinktos medžiagos pagrindinės rūšys – dainos, proza, patarlės ir priežodžiai, publikuojama tautosaka. Pažymėtini tautosakos tyrėjai Jurgis Lebedys, Zenonas Slaviūnas, Kazys Grigas, Leonardas Sauka, Donatas Sauka, Ambraziejus Jonynas, Norbertas Vėlius, Bronislava Kerbelytė, Bronė Kazlauskienė, Danutė Krištopaitė ir kiti. 1980 m. LKLI pradėjo leisti daugiatomį fundamentinį leidinį „Lietuvių liaudies dainynas“. Tautosakos problemas yra nagrinėję lingvistas, semiotikas Algirdas Julius Greimas, archeologė Marija Gimbutienė.

Per šį laikotarpį išleisti anksčiau sukauptų lietuvių liaudies dainų, pasakų, patarlių ir priežodžių rinkiniai, parašyta nemažai teorinių darbų iš istoriografijos („Lietuvių tautosakos apybraiža“), toliau tyrinėti įvairūs tautosakos žanrai. Tarptautiniu lygiu pripažinti K. Grigo darbai, D. Saukos veikalas „Tautosakos savitumas ir vertė“, L. Saukos dainų eilėdaros, N. Vėliaus mitologijos, B. Kerbelytės pasakojamosios tautosakos ir kitų folkloristų tyrimai. Išeivijoje atsidūręs J. Balys tęsė su tautosaka susijusią mokslinę veiklą: skelbė sukauptą medžiagą ir jos tyrinėjimus lietuvių ir užsienio leidiniuose.

Tautosakos tyrimai šiandien

Lietuvos mokslų sistemoje tautosakos mokslas yra filologijos mokslo šaka, nes yra artimas literatūros mokslui – abu tiria žodžio meną, vienas – sakytinį, kitas – rašytinį. Nemažai literatūros mokslininkų yra tyrinėję ir tautosaką. Tokia tradicija, kai tautosakos mokslas laikomas savarankišku, bet artimu literatūrologijai, gyvuoja ir kitose Rytų Europos šalyse. Neretai tai vadinama folkloristika, nors tai nėra visai tikslu. Lituanistiniai, tarp jų ir tautosakiniai, tyrimai yra reikšmingi visuomenės kultūros raidai ir lietuvių tautinio tapatumo stiprinimui.

Tautosakos mokslas susideda iš tautosakos teorijos, tautosakos mokslo metodologijos, tautosakos istorijos. Kaip atskiros disciplinos yra išsiskyrusios tautosakos genealogija, poetika, tautosakos sistematika, tautosakos archyvistika, lauko tyrimai, taikomojo tautosakos vaidmens tyrimai ir kt. Tautosaką taip pat tiria kalbotyra, literatūrologija, muzikologija, istorija, etnologija, mitologija ir religijotyra, psichologija, estetika. Kalbotyriniai, mitologiniai, psichologiniai tautosakos tyrimai pradėti jau XIX a. Tautosakos tyrimai atliekami aprašomuoju, lyginamuoju, interpretaciniu, fenomenologiniu, semiotiniu, istoriniu, tipologiniu ir kt. metodais.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę spartūs pokyčiai vyko visose su tautosaka susijusiose srityse. Susidarė galimybė kaupti, publikuoti ir tirti iki tol draustus folkloro klodus. Fiksuojant tautosaką pradėtos naudoti šiuolaikinės technologijos, imtasi kopijuoti archyvinę medžiagą. Ieškoma būdų elektroninėms tautosakos duomenų bazėms kurti, susidarė palankesnės sąlygos susipažinti su užsienio folkloro teorijomis ir užmegzti ryšius su Vakarų mokslo pasauliu.

Siekiant išsaugoti tautosakos paveldą, leidžiami regioniniai dainų rinkiniai, tautosakos antologijos. Visų su tautosakos mokslu susijusių institucijų tyrimų rezultatai skelbiami monografijose, mokslo straipsniuose. LLTI rengia ir leidžia pagrindinį periodinį tautosakos mokslo leidinį „Tautosakos darbai“ (du tomai per metus). Juose skelbiami nauji tyrinėjimai, reikšmingi užsienio mokslininkų straipsniai, nauja tautosakinė medžiaga, tautinių mažumų tautosaka, recenzijos ir kt. Be to, tautosakos moksliniai straipsniai skelbiami leidiniuose „Liaudies kultūra“ (LKC), „Darbai ir dienos“ (VDU), „Kultūros barai“ ir kt.

Šiuo metu tautosaka tyrinėjama keliose šalies institucijose. Pagrindinis mokslinio tautosakinio darbo centras yra 1990 m. padalijus Lietuvių kalbos ir literatūros institutą suformuotas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.Institute įvairių tautosakos žanrų, mitologijos, etnomuzikologijos, archyvinės medžiagos tyrimus vykdo trys skyriai, kuriuose dirba 29 darbuotojai. Čia saugomi ir toliau kaupiami didžiuliai tautosakos fondai (1 500 000 tautosakos kūrinių), leidžiamas mokslinis žurnalas „Tautosakos darbai“.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyrius yra etnomuzikologinių tyrinėjimų ir etnomuzikologų rengimo centras.

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Etnologijos ir folkloristikos katedros dėstytojai skaito etnologijos, etnomuzikologijos, tautosakos kursus. Universitete vykdoma etnologijos ir folkloristikos bakalauro ir magistro studijų programa. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedroje bakalauro lygio studentams skaitomi keli tautosakos kursai.

Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakulteto Lietuvių literatūros katedroje taip pat skaitomi kursai iš lietuvių folkloristikos, o Slavistikos fakulteto Rusų literatūros katedra vykdo rusų tautosakos ir etnokultūros tyrimus.

Klaipėdos universiteto humanitarinių mokslų fakulteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedra turi Folkloro laboratoriją, kuri veikia kaip dielektologijos, tautosakos, etnografijos duomenų kaupimo bei mokymo proceso aptarnavimo bazė.

Lietuvos liaudies kultūros centras veikia kaip taikomojo mokslinio pobūdžio įstaiga. Jame kaupiama informacija apie etninės kultūros paveldą ir šiuolaikines jos įgyvendinimo formas, rengiama ir leidžiama etninės kultūros literatūra, garso ir vaizdo publikacijos, žurnalas „Liaudies kultūra“.

Nuorodos

• Lietuvių liaudies dainynas. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
• Prūsų dainos. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2000 m.
• Lietuvių patarlės ir priežodžiai. Mūsų knyga, 2001 m.
• Eglė Mirončikienė, Meilės magija: lietuvių vedybiniai meilės burtai. Saulužė. 2000 m.

• Lietuvių tautosaka Archyvuota kopija 2016-03-28 iš Wayback Machine projekto.
• Lietuvių liaudies pasakos internete Archyvuota kopija 2017-12-12 iš Wayback Machine projekto.
• Žemaičių tautosaka Archyvuota kopija 2006-02-02 iš Wayback Machine projekto.
• Lietuvių patarlės