Kanikati
Kanikati it. Città di Canicattì | |
---|---|
Kanikačio centras | |
Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2) | |
Valstybė | Italija |
Regionas | Sicilija |
Provincija | Agridžento provincija |
Meras | Vincenzo Corbo |
Gyventojų | 35 097 |
Plotas | 91,41 km² |
Tankumas | 384 žm./km² |
Altitudė | 465 m |
Pašto kodas | 92024 |
Tel. kodas | 0922 |
Tinklalapis | www.comune.canicatti.ag.it |
Miesto globėjas (-ai) | Šv. Pankras Taorminietis |
Kanikati (it. Canicattì) – Italijos miestas Sicilijoje, Agridžento provincijoje. Miestas yra 25 km į rytus nuo Agridžento, 90 km į pietryčius nuo Palermo.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kanikačio apylinkėse žmonės gyveno prieš romėnų laikus. Miesto pavadinimas kilo iš arabų Handaq-attin ir reiškia „molio kanalą“.[1] Normanams užimant Siciliją vietinį musulmonų didiką apgulė ir nugalėjo Salvatore Palmeri (1087 m.) Rodžerio I pasekėjas. Už nuopelnus Palmeris iš grafo gavo kardą ir Kanikačio feodą, jis išplėtė arabų tvirtovę, padarė ją pilimi su bokštu.
Po normanų valdė Štaufenai, Angevinai ir Aragonas. 1448 m. bevaikis Antonio Palmieri paliko Kanikatį sūnėnui Andrea De Crescenzio, kuris iš karaliaus Jono II gavo Licentia populandi, leidimą išplėsti feodo ribas ir gyventojų skaičių. Tuo metu Kanikatyje gyveno 1000-1500 žmonių. Andrea De Crescenzio įpėdinis buvo jo sūnus Giovanni, kuris neturėjo sūnų ir paliko feodą uošviui Francesco Calogero Bonanno 1507 m.
Valdant Bonanams miestas išaugo ir pasipuošė. Jų valdžia nusmuko XVIII a. pabaigoje, 1819 m. paskutinis Bonanas atidavė miestą baronui Gabriele Chiaramonte Bordonaro. Po 1848 m. ir 1859-1861 m. maištų ir Italijos suvienijimo mieste atsirado bankai, malūnai, išsiplėtė prekyba. Per visą XX a. pagrindinis pajamų šaltinis mieste buvo žemės ūkis, ypač vynuogės.
1943 m. mieste įvyko Kanikačio skerdynės, kai amerikiečių kariai nužudė keletą italų civilių.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Michele Amari's proposal of an origin from Ayin al-qattà ("Source of the Stone-Cutter") has been abandoned. See Ignazio Scaturro, Storia della città di Sciacca, p. 195 - 1924