Komija
| Komija Республика Коми Коми Республика | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
 | |||||||
| Valstybė |  Rusija
| ||||||
| Federalinė apygarda | Šiaurės vakarų federalinė apygarda | ||||||
| Ekonominis regionas | Šiaurės | ||||||
| Administracinis centras | Syktyvkaras | ||||||
| Oficialios kalbos | rusų, komių | ||||||
| Gyventojų | 737 853 (54)[1] | ||||||
| Plotas | 415 900 km² (12) | ||||||
| - vandens % | 0,3 % | ||||||
| Tankumas | 1,77 žm./km² | ||||||
 Vikiteka |
KomijaVikiteka | ||||||
Komija arba Komijos Respublika[2] (rus. Республика Коми, kom. Коми Республика) – federacinė respublika Rusijos europinės dalies šiaurės rytuose į vakarus nuo Uralo kalnų.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]XI–XIV a. komių gentys mokėjo duoklę Naugardo respublikai. XIV–XV a. pradėtas komių krikštas. 1478 m. Komijos teritorija prijungta prie Maskvos valstybės, į ją ėmė keltis rusų kolonistai.
Komijoje kastos naudingosios iškasenos, kirsta mediena, medžioti kailiniai žvėrys. Į čia tremti politiniai priešai, kaliniai.
1921 m. RTFSR sudėtyje sudaryta Komių autonominė apygarda, o 1936 m. pertvarkyta į Komijos ATSR.
Pokario metais buvo svarbi trėmimo vieta (Intos, Vorkutos, Uchtos kasyklos). Komijos respublikoje atsidūrė daugybė karo belaisvių, kariavusių nacistinės Vokietijos pusėje, ištremti ukrainiečiai, lietuviai, latviai, estai ir kiti sovietų valdžios priešai.
1992 m. sudaryta federacinė Komijos Respublika.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Komija yra Rusijos europinės dalies šiaurėje, jos šiaurinė dalis (apie 10 % respublikos teritorijos) yra už Šiaurės poliaračio.
Rytuose Komija siekia Uralo kalnus (apima aukščiausią jų viršūnę – Narodnajos kalną, 1895 m). Iš pietryčių į šiaurės vakarus tęsiasi Timano kalvagūbris, tarp jo ir Uralo plyti Pečioros žemuma, pietuose – Šiaurės skliautakalvių dalis. Kalnuose gausu karstinių reljefo formų.
Klimatas Komijos didžiojoje dalyje vidutinių platumų žemyninis, šiaurėje ir šiaurės vakaruose – subarktinis. Sausio vidutinė temperatūra nuo –17 °C (pietvakariuose) iki -20 °C (šiaurės rytuose), liepos – atitinkamai +17 ir +12 °C. Per metus iškrinta nuo 700 mm iki 1500 mm (kalnuose) kritulių. Žiemos ilgos ir šaltos, dažna slėgių ir temperatūrų kaita, būna viesulų.
Didžiuma Komijos patenka į Pečioros baseiną – teka pati Pečiora ir jos intakai (Ižma, Usa, Sysola, Vyčegda, Vymė); kita svarbi upė Mezenė (su Vaška). Respublikoje yra labai daug ežerų, didžiausi: Sindorsko ir Jamo.
Dirvožemiai daugiausia jauriniai. Komijos didžiausią dalį užima taiga; už Šiaurės poliaračio – miškatundrė ir tundra. Daug pelkių. Miškai užima 74,6 % Komijos teritorijos (daugiausia eglynai ir pušynai; yra kedrų, kėnių, maumedžių). Veisiasi rudieji lokiai, briedžiai, kiaunės, poliarinės lapės, kiškiai, voverės, iš paukščių – tetervinai, kurtiniai, antys, jerubės, baltieji tetervinai.[2]
Svarbiausios saugomos teritorijos: Jugyd Va nacionalinis parkas (pasaulio paveldo objektas), Pečioros‑Ilyčiaus rezervatas.
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą].jpg)
Tautinė sudėtis 2010 m.:[3]
- rusai – 65,1 %
- komiai – 23,7 %
- ukrainiečiai – 4,2 %
- totoriai – 1,3 %
- gudai – 1,0 %
- vokiečiai – 0,6 %
Nuo 1994 m. plėtojamas mokymas komių kalba, kuri (kaip ir rusų) paskelbta valstybine; 2014 m. komių kalba buvo dėstoma 97 % Komijos mokyklų. Komijoje nuosekliai puoselėjamas senasis finougrų paveldas (steigiami etnografiniai muziejai), gyvenviečių, gatvių pavadinimai, kelio ženklai rašomi komių ir rusų kalbomis.[2]
Didžiausi miestai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Didžiausi Komijos Respublikos miestai (2020 m., tūkst. gyv.):[4]
- Syktyvkaras – 244,4
- Uchta – 93,7
- Vorkuta – 52,7
- Pečiora – 38,2
- Usinskas – 37,1
- Sosnogorskas – 26,0
- Inta – 24,1
Ekonomika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Komijoje išgaunama nafta (didžiausi telkiniai – Usinsko, Vozeisko, Verchnevozeisko ir Jaregos), gamtinės dujos (didžiausias – Vuktylo), akmens anglys (Vorkutoje, Vorgašore, Intoje), titano rūda (apie 50 % Rusijos išteklių, Jaregos ir Pižemsko telkiniai), degieji skalūnai (Vyčegdos ir Pečioros skalūnų baseinas), durpės. Dideli mangano, chromo, aliuminio (boksito), vario, polimetalų, volframo, molibdeno, bismuto, niobio, tantalo rūdų, aukso, platinos grupės mineralų, sidabro, deimantų, terminio ir mineralinio vandens ištekliai. Elektros energiją tiekia šiluminės elektrinės ir hidroelelektrinės.
Perdirbama nafta, gamtinės dujos, anglis, vystoma popieriaus, medžio apdirbimo, statybinių medžiagų, tekstilės, siuvimo pramonė.
Auginami javai, daržovės (daugiausia bulvės), pašariniai augalai. Žemės ūkio svarbiausia šaka – gyvulininkystė. Veisiama galvijai, kiaulės, avys, arkliai, Komijos šiaurėje – elnininkystė, kailinių žvėrių medžioklė. Paukštininkystė. Kertami miškai.
Transporto tinklas menkai išplėtotas. Per Komijos teritoriją eina Kotlaso–Vorkutos geležinkelis. Laivuojama Pečiora ir Vyčegda (iš viso 2800 km). Dujotiekių 3500 km, naftotiekių (Usos–Uchtos ir Uchtos–Jaroslavlio) 700 km (2004 m.).[2]
Administracinis suskirstymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Komija padalinta į 12 rajonų ir 8 respublikinio pavaldumo miestus:
- Miestų apygardos
- Rajonai
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ RUSSIA: Administrative Division
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Komija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
- ↑ Официальный сайт Всероссийской переписи населения 2010 года. Информационные материалы об окончательных итогах Всероссийской переписи населения 2010 года Archyvuota kopija 2021-12-09 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Численность постоянного населения Российской Федерации по муниципальным образованиям на 1 января 2020 года Archyvuota kopija 2020-04-24 iš Wayback Machine projekto.
| ||||||||||
