Kosminė opera

Klasikinės lengvosios kosminės operos „Planet Stories“ plakatas

Kosminė opera (angl. space opera) – mokslinės fantastikos subžanras, kuriame pabrėžiami romantiški nuotykiai, tarpžvaigždinės kelionės, mūšiai kosmose, kai pagrindinė siužetinė linija susijusi su tarpžvaigždiniu konfliktu ir veikėjų drama.

Istorija

Kosminė opera anksčiau vartota kaip paniekinantis terminas, panašiai kaip „muilo opera“. Šį terminą 1941 m. pasiūlė fanfiction rašytojas Wilson Tucker, jį pavartojęs 36-ajame savo mokslinės fantastikos fenzino „Le Zombie“ leidime. Tuo metu taip norėta atskirti į veiksmą orientuotas kosminių nuotykių sagas nuo „rimtų“ mokslinės fantastikos filmų, kurie akcentavo technologinį progresą ir išradimus. Tačiau griežtos skiriamosios linijos tarp šių žanrų nėra ir daugelis autorių sugeba sujungti kosminius nuotykius su tariamai „rimtais“ elementais, siekdami, kad geriausios kosminės operos pakliūtų ir tarp geriausių mokslinės fantastikos kūrinių.

Pirmųjų kosminių operų autoriai buvo E. E. Smith, su „Skylark“ ir „Lensman“ serialais; Edmond Hamilton; Jack Williamson; John W. Campbell ir vėliau Leigh Brackett.

Pastaruoju metu atgimęs kosminės operos subžanras kai kurių kritikų vadinamas „naująja kosmine opera“. Naujajai kosminei operai būdingi tarpžvaigždiniai mastai, paveldėti iš tradicinių kosminių operų, ir rimtosios mokslinės fantastikos elementai. Taigi naujoji kosminė opera yra moksliškai griežtesnė.

Tarp naujosios kosminės operos autorių yra Stephen R. Donaldson, Dan Simmons, John Varley, David Brin, Iain Banks, Catherine Asaro, Orson Scott Card, John Clute, Charles Stross, J. Michael Straczynski, Peter F. Hamilton, Lois McMaster Bujold, M. John Harrison, Donald M. Kingsbury, David Weber, Ken MacLeod, Alastair Reynolds, Mike Resnick ir C. J. Cherryh.

Kosmine opera remiasi daug anime serialų, kaip, pvz., „Legend of the Galactic Heroes“.

Kosminė opera sudaro centrinę scientologijos pažiūrų sistemos dalį. Sektos įkūrėjas L. Ron Hubbard buvo žinomas mokslinės fantastikos rašytojas.

Bruožai

Mokslinis pagrindimas kosminėse operose labai skiriasi. Kai kuriais atvejais vienintelis žinomų fizikos dėsnių pažeidimas yra greitesnės nei šviesa kelionės erdvėje. Nors vien tik tai būtų galima laikyti dideliu nukrypimu nuo realybės, tačiau kitame moksliškumo skalės gale esančios kosminės operos yra žymiai mažiau realistiškos. Kai kuriose iš jų veikia įvairios mistinės jėgos, kurias panaudojant galima sunaikinti ištisas planetas ir protingų ateivių rūšis. „Žvaigždžių karai“, kuriuose yra Mirties žvaigždė (Death Star) ir Jėga (Force) priartėja prie tipiškos lengvosios fantastikos (pulp science fiction).

Charakterių atskleidimas taip pat labai skiriasi. Kritikai neigia kosminės operos termino taikymo tikslingumą tais atvejais, kai veikėjų charakteriai yra išvystyti ir gerai atskleisti.

Didelę kosminių operų dalį užima didelės apimties kosminiai mūšiai naudojant futuristinius ginklus.

Kosminė opera, kaip žanras, yra susilaukęs ir nemažai parodijų.

Kosminės operos televizijoje

Daugelis televizijos mokslinės fantastikos serialų nuo „Battlestar Galactica“ iki „Star Trek“ yra kosminių operų variantai. Televizinių kosminių operų pavyzdžiai:

• „Babilonas 5“, režisierius J. Michael Straczynski
• „Battlestar Galactica“
• „Battlestar Galactica 2003“ (re-ekranizacija su dideliais pokyčiais)
• „Lexx“ (parodija)
• „Star Trek“, režisierius Gene Roddenberry
• „Žvaigždžių vartai“ (TV serialai „Stargate SG-1“, „Stargate Atlantis“, ir „Sragate Universe“ bei animacinis serialas „Stargate Infiniti“)
• „Farscape“
• „Firefly“ (serialas ir pilnametražis filmas „Serenity“)

Papildomam skaitymui

• Langford, Dave.: "Fun With Senseless Violence" in The Silence of the Langford. NESFA Press, 1996. ISBN 0-915368-62-5.
• Sawyer, Andy. "Google Print Space Opera" in The Routledge Companion to Science Fiction. Taylor & Francis, 2009. ISBN 0-415-45378-X. pp. 505–509.