Kvėpavimo takai

Kvėpavimo takai – kvėpavimo organų sistemos dalis, kuriais cirkuliuoja įkvepiamas ir iškvepiamas oras. Jie skirstomi į viršutinius ir apatinius kvėpavimo takus. Viršutiniai ir apatiniai kvėpavimo takai apsaugo plaučius nuo pažeidimų ir infekcijų. Svarbi visų kvėpavimo takų ypatybė yra jų kaulinis arba kremzlinis skeletas, neleidžiantis takams subliūkšti ir užtikrinantis laisvą oro sklidimą jais. Kitas kvėpavimo takų sandaros ypatumas tas, kad jį iškloja virpinamasis epitelis, kuris labai svarbus einančiam orui valyti. Pro kvėpavimo takus iš plaučių pašalinamas anglies dvideginis, vandens garai, bei kai kurie lakūs cheminiai junginiai – tiek egzogeniniai, tiek endogeniniai, pavyzdžiui, šlapalas, etilo alkoholis, acetonas.

Viršutiniai kvėpavimo takai

Viršutiniams kvėpavimo takams priklauso nosis (lot. Nasus), su prienosiniais ančiais (lot. Sinus paranasales) ir ryklė. Viršutiniams kvėpavimo takams galima skirti ir burnos ertmę. Pirmiausiai oras įkvepiamas į nosies ertmę, ten oras sušildomas, sudrėkinamas, mechaniškai sulaikomos smulkios dalelės (dulkės). Toliau oras keliauja į prienosinius ančius, čia jis dar kart papildomai sušildomas. Pašildytas oras keliauja į ryklę, iš ten oras plūsta į apatinius kvėpavimo takus.

Apatiniai kvėpavimo takai

Apatiniams kvėpavimo takams priklauso iš ryklės priekinės sienos susiformavę dariniai: gerklos (lot. Larynx), gerklė (trachėja) (lot. Trachea), bronchai (lot. Bronchi) (pagrindiniai, skiltiniai, segmentiniai ir kiti bronchai, bronchiolės). Įkvepiamas oras iš ryklės, patenka į gerklas, po to keliauja į gerklę (trachėją). Iš gerklės patenka į du pagrindinius bronchus (lot. Bronchi principales), iš čia bronchų atšakomis visos plaučių alveolės pripildomos oro.

Bronchinis medis

Bronchinis medis (lot. Arbor bronchialis) arba kvėpavimo medis, apatinių kvėpavimo takų dalis, kuri apima trachėją, bronchus ir alveoles. Bronchiniu medžiu įkvėptas oras keliauja į plaučius, o iškvėptas – iš pašalinamas iš plaučių.
1. Trachėja (lot. Trachea) – ją sudaro žiedinės kremzlės kaip gerklų tęsinys ir eina į krūtinės ertmę. Kur suskyla į du pagrindinius bronchus – dešinįjį ir kairįjį.
2. Pagrindiniai bronchai (lot. Trachea) – nuo trachėjos skilimo prasideda vadinamasis bronchinis medis. Šie atskilę bronchai yra asimetriški savo dydžiu ir kryptimi, kiekvienas įeina į atitinkamą plautį, kur toliau šakojasi į smulkesnius – skiltinius, segmentinius bronchus.

a) Dešinysis pagrindinis bronchas (lot. Bronchus principalis dexter) yra apie 2,5 cm ilgio, jis yra trupesnis ir platesnis už kairįjį, todėl dešinįjį bronchą dažniau gali patekti kvėpavimo takų svetimkūniai. Įeidamas į dešinįjį plautį suskyla į tris skiltinius bronchus – vidurinį, viršutinį ir apatinį.

b) Kairysis pagrindinis bronchas (lot. Bronchus principalis sinister) yra apie 5 cm ilgio, siauresnis nei dešinysis bronchas, plaučių vartuose jis suskyla į du skiltinius bronchus – viršutinį ir apatinį.

3. Skiltiniai bronchai (lot. Bronchus lobaris) toliau savo ruožtu skyla į segmentinius bronchus.

a) Dešinysis viršutinis skiltinis bronchas suskyla į tris segmentinius bronchus – viršūninį, užpakalinį ir priekinį. Vidurinis skiltinis bronchas dešiniajame plautyje skyla į du segmentinius bronchus: vidinį ir šoninį. O apatinis skiltinis bronchas eina kaip pagrindinio broncho tęsinys ir dalijasi į penkis segmentinius bronchus: viršutinį, kuris atsišakoja pirmiausia, ir keturis pamatinius segmentinius bronchus.

b) Kairysis viršutinis skiltinis bronchas pradžioje pasidalina į dvi šakas, kurios savo eiga maždaug atitinka dešiniojo plaučio viršutinį ir vidurinį skiltinius bronchus. Iš vienos šakos susidaro trys segmentiniai bronchai, o iš antros šakos du – liežuvėlniai segmentiniai bronchai.

4. Segmentiniai bronchai (lot. Bronchus segmentalis) plaučiuose dar keletą kartų šakojasi dischotominiu būdu, jų spindis vis siaurėja, mažėja, kremzliniai sienos elementai darosi netaisyklingos formos. Jie vadinami vidiniais segmentų bronchais. Paskutinis mažiausias bronchas yra apie 1 mm skersmens ir įeina į plaučio skiltelę, joje jis suskyla į galines branchioles.
5. Galinės bronchiolės (lot. Bronchioli terminales), jų sienelėse jau nebėra kremzlinių elementų. Jos dar po keleto šakojimųsi pereina į kvėpuojamąsias bronchioles.
6. Kvėpuojamosios bronchiolės (lot. Branchioli respiratorii) skyla į alveolinius latakėlius.
7. Alveoliniai latakėliai (lot. Ductuli alveolares) baigiasi alveoliniais maišeliais, sudarytais iš alveolių.
8. Alveoliniai maišeliai (lot. Succuli alveolares), kurie sudaryti iš alveolių, sudaro mažiausią plaučių struktūrinį vienetą – kekę (lot. Acinus).
9. Kekė.

Kvėpavimo takų vystymasis

Embriono galvos ektodermoje apie ketvirtą savaitę susidaro pora sustorėjusių ektoderminių plokštelių – nosiniai plakodai. Augdami jie įdumba ir yra vadinami uodžiamosiomis duobutėmis – uoslės organo užuomazga. Abi duobutės gilėja ir artėja prie embriono pirminės burnos ertmės, su kuria apie septintą savaitę susijungia į bendrą ertmę. Joje formuojasi pertvara – gomurys, kuris ir atskiria kvėpavimo takus nuo galutinės burnos ertmės. Apatiniai kvėpavimo takai su plaučiais plėtojasi iš embriono ryklės priekinės sienelės. Jau 3 mm ilgio embriono ryklėje, kaudaliau nuo ryklinių (žiauninių) kišenių pasirodo užuomazga – vaga, tampanti plautiniu pumpuru. Gana greitai užuomazga auga, ilgėja ir skyla (skilimas į dvejų pagrindinių bronchų užuomazgas matyti 4 mm embrione), pradeda aiškėti bronchinio medžio kontūrai – 7 mm ilgio embrione jau matomos skiltinių bronchų užuomazgos. Besivystantys plaučiai slenka žemyn ir užima krūtinės ertmę, kartu nustumdami diafragmą.

Kvėpavimo takų ligos

Bronchitas – bronchų uždegimas.
Bronchinė astma – pasireiškianti dusulio priepuoliais ir bronchų obstrukcija.
Bronchektazija – bronchų išsiplėtimas.
Bronchopneumonija arba žiedinė pneumonija.
Bronchinė karcinoma.
Aspergiliozė – kvėpavimo takų grybelis.
Sausas kosulys – tai sudėtingas organizmo refleksinis atsakas į kvėpavimo takų (gerklų, bronchų), nosies, krūtinplėvės, nervinių šaknelių arba tiesiog kvėpavimo centro dirginimą. Kosulio metu iš kvėpavimo takų šalinamos dulkės, teršalai, gleivės, skrepliai.
Sinusitas – tai gleivinės, dengiančios sinusų ertmes, uždegimas.
Sloga – nosies gleivinės uždegimas.
Laringitas – ūminis gerklų uždegimas.

Literatūra

G. Česnys, J. Tutkuvienė, A. Bartkus, V. Gedrimas, R. Jankauskas, R. Rizgelienė, J. Žukienė, „Žmogaus anatomija 1“, „Vilniaus universiteto leidykla“, Vilnius 2008 m., ISBN 978-9955-33-361-6
E. Stalioraitytė, „Pataloginė anatomija“, Kaunas, 2001 m., ISBN 9955-03-095-X