Meiseno marka
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Mark Meißen Meiseno marka | |||||
| Šventosios Romos imperijos marka | |||||
| |||||
| |||||
 | |||||
| Sostinė | Meisenas | ||||
| Kalbos | lotynų | ||||
| Valdymo forma | monarchija | ||||
| Meiseno markgrafai | |||||
| 965–970 | Vigbertas (markgrafas) | ||||
| 1407–1440 | Frederikas V (Tiuringija) | ||||
| Era | viduramžiai | ||||
| - Įkurta | 965 m., 965 | ||||
| - Prijungta prie Saksonijos | 1423 m. | ||||
Meiseno marka (vok. Mark Meißen), Meiseno markgrafystė (vok. Markgrafschaft Meißen) – viduramžių marka (markgrafystė) dabartinės Saksonijos (Vokietija) teritorijoje, ilgą laiką buvusi Šventosios Romos imperijos dalis. Egzistavo 965–1423 m.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kartais Meiseno marką vadino Tiuringijos marka, tačiau tikrąja Tiuringijos marka buvo vadinama rytinė Meiseno markos dalis, žemės į rytus nuo Elbės iki Zalės (Saale), kuriose gyveno slavai. Ši Tiuringijos marka pradžioje buvo vadinama Sorbų marka.
928 ar 929 m. Henrikas Paukštininkas kampanijos prieš slavus metu ant kalvos prie Elbės pastatė Meiseno pilį. Pilis pavadinta pagal greta tekantį upelį Meisa. Prie pilies netrukus susidarė miestas. Henrikas Paukštininkas nesistengė germanizuoti slavus ar sukurti burgvardų grandinę, todėl Meisenas liko stovėti vienas kaip ir Brandenburgas. Meiseno miestas augo, tapdamas vienu didžiausių Gero markos miestų.
965 m. mirė markgrafas Geras, ir Gero marka buvo padalinta. Meisenas tapo naujos mažesnės markos centru. Ši marka buvo skirta kovai su sorbais. Šaltiniuose Meiseno markgrafas pirmą kartą paminėtas 968 m. Tais metais Meiseno pilis tapo Meiseno diocezijos centru.
982 m. markos teritorija rytuose pasiekė Neisę, o pietuose – Rūdinius kalnus (vok. Erzgebirge).
983 m. rytinės Saksonijos slavų gentys, išgirdusios apie imperatoriaus Otto II pralaimėjimą Stilo mūšyje, sukilo. Havelbergas ir Brandenburgas buvo sunaikinti, o Ceico marka – nusiaubta. Meiseno, Lužicos ir Nordmarko markgrafai, Halberštato (Halberstadt) ir Magdeburgo vyskupai sujungė savo kariuomenes ir Belkeshaime, netoli Štendalo, sumušė slavų kariuomenę. Po šio pergalės vokiečiai išlaikė tik valdas vakariniame Elbės krante.
Vetinų valdymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]979 m. Meiseno markgrafu tapo Rikdagas (Rikdag), kuris 985 m. mirė. Po jo markgrafu tapo Ekardas I (Eckard I), ir Ekehardingerių giminė titulą išlaikė iki 1002 m., kai markgrafystę užkariavo Lenkijos karalius Boleslavas I.
1046 m. markgrafystė atiteko Veimar-Orlamiunderiams (Weimar-Orlamünder), 1067 m. – Brunonenams. 1089 m. markgrafystę ėmė valdyti Henrikas Eilenburgas iš Vetinų (Wettin) giminės, kuri valdė markgrafystę visą likusį laiką, kol markgrafystė egzistavo.
Valdant Viprechtui fon Groicšui (Wiprecht von Groitzsch) po 1120 m. prasidėjo Meiseno markgrafystės germanizacija. Po jo 1123–1156 m. valdė Konradas Didysis (Konrad von Meißen, der Große), 1156–1190 m. – Otas Turtingasis (Otto, der Reiche), 1191–1221 m. – Ditrichas Varguolis (Dietrich, der Bedrängte).
Imperatorius Henrikas VII stengėsi Meiseno markgrafus vėl padaryti savo vasalais, tačiau jam tai nepavyko, kai jis 1307 m. pralaimėjo Luckos mūšį. Tuo metu markgrafystė buvo faktiškai visiškai nepriklausoma. Ją valdė įvairūs Vetinų giminės atstovai. 1382 ir 1445 m. marka buvo padalinta keliems Vetinų atstovams, bet vėliau, jaunesniosioms šakoms išmirus, dalys vėl susijungdavo į vieną valdą.
1423 m. Frydrichas Karingasis (Friedrich IV., der Streitbare) tapo markgrafu ir taip pat ėmė valdyti Saksonijos-Vitenbergo hercogystę. Taip Meiseno markgrafystė tapo Saksonijos dalimi ir prarado nepriklausomybę.
| |||||||||||||||||||||||||||||||||
