Menševikai
Menševikai (меньшевики, žodis kilęs iš rusiško žodžio меньшинство, reiškiančio „mažuma“) - tai Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (RSDDP) nuosaikesniojo sparno nariai. RSDDP partiją sudarė nuosaikieji menševikai ir maištingieji bolševikai, kurie siekė įtvirtinti proletariato diktatūrą. Menševikams vadovavo Julijus Martovas kurio tikroji pavardė Julijus Osipovičius Cederbaumas.
Menševikų atsiradimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (RSDDP) skilimas į menševikus ir bolševikus įvyko 1903 m. per antrąjį partijos suvažiavimą Londone kai vyko balsavimas dėl 1-ojo partijos statuto paragrafo. Šiuo paragrafu Leninas siekė įtvirtinti, kad RSDDP bus disciplinuota, aiškiai organizuota, karinė proletarinė partija siekianti savo tikslų revoliuciniu keliu, o J. Martovas norėjo partiją įtvirtinti kaip laisvesnę asociaciją ir savo tikslų siekti reformomis. Balsavimo metu Lenino pasiūlymas gavo daugumą ir jį palaikantys partijos nariai pradėjo vadintis bolševikais, o J. Martovas su jį palaikančia mažuma gavo pavadinimą menševikai. Vėliau menševikų ir bolševikų grupės dar jungėsi ir skyrėsi, bet kaip išaiškėjo, skilimas buvo galutinis.
Skirtingai nuo bolševikų terminas menševikai visada buvo labiau neformalus ir oficialiu partijos pavadinimu nebuvo naudojamas. Partija visada buvo vadinama socialdemokratine.
Menševikų likimas po 1917 metų
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po 1917 m. Spalio revoliucijos menševikai dažnai prieštaraudavo bolševikams, todėl jų veiklą tai uždrausdavo tai vėl leisdavo, bet galutinai menševikų partinė veikla buvo uždrausta. Dauguma menševikų patyrė represijas Rusijos pilietinio karo metu, kiti emigravo, dalis buvo represuoti susidorojant su taip vadinamu "Menševikų centro komiteto sąjunginiu biuru" ("Союзное бюро ЦК меньшевиков"). Galutinis sunaikinimas įvyko 1936-1938 m. „didžiojo teroro“ metu.
Nepaisant visko, daliai menševikų, kurie oficialiai pakeitė savo įsitikinimus, pavyko ne tik išgyventi, bet ir pasiekti reikšmingų postų. Pavyzdžiui, Andrejus Vyšinskis (Андрей Януарьевич Вышинский), tapo Generaliniu prokuroru, o vėliau užsienio reikalų ministru ir kandidatu į TSKP CK Prezidiumą (Politbiuras). Diplomatinę karjerą pasiekė ir buvę menševikai Ivanas Maiskis (Иван Михайлович Майский) (tikroji pavardė Janas Liachoveckis (Ян Ляховецкий)) ir Aleksandras Trojanovskis (Александр Антонович Трояновский).
Menševikai Gruzijoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Didesnių pasiekimų menševikai pasiekė Gruzijoje. 1918 gegužės 26 jie paskelbė Gruziją nepriklausoma respublika. Vyriausybės vadovu tapo Nojus Žordanija (Ной Николаевич Жордания), aktyviai pasirodė ir Nikolajus Čcheidzė (Николай Семёнович Чхеидзе) ir Iraklijus Ceretelis (Ираклий Георгиевич Церетели). Tačiau šis menševikų vadovavimas truko tik iki 1921 m. kai Raudonoji armija užėmė Gruziją ir įvedė ten Tarybinę valdžią.