Mesopotamijos menas

Mesopotamijos menas apima dailės, architektūros, literatūros ir amatų kūrinius, sukurtus Tarpupio regione (apytikriai dabartinis Irakas) nuo apie 3500 m. pr. m. e. Uruko miesto iškilimo iki 559 m. pr. m. e. regiono Persijos imperijos užkariavimo. Šiuo istoriniu laikotarpiu Tarpupyje gyvavo šumerų, Akado, Asirijos ir Babilonijos valstybės.

Apžvalga

Mesopotamijoje (arba Tarpupyje), regione Artimuosiuose Rytuose tarp Tigro ir Eufrato upių IV tūkst. pr. m. e. neolito žmonių gyvenvietės peraugo į miestus, kuriuose galėjo gyventi iki 40 000 žmonių. Nors šiuo metu regionas pasižymi sausu, nepalankiu žemdirbystei klimatu, tačiau, kaip rodo rašytiniai šaltiniai ir archeologiniai duomenys, Mesopotamijos civilizacijos pradžioje regione buvo gausu augmenijos. Padedami drėkinimo sistemų žmonės išplėtė žemdirbystei tinkamos žemės plotus. Išrasti ratas ir plūgas padidino produktyvumą, pagyvino prekybą, atsirado pasiskirstymas tarp žemdirbių, prekiautojų. Išaugusiems miestams reikėjo gynybinių sienų, formavosi urbanistinė aplinka, administraciniai organai. Mesopotamija geografiškai išsiskyrusi į Tigro ir Eufrato žemupių aliuvines lygumas ir šiauriau esančią plynaukštę, Tigro ir Eufrato vidurupį. Šis pasiskirstymas atsispindi ir senovės Mesopotamijos kultūroje.

Apie 3400−3200 m. pr. m. e. sukurtas piktogramomis paremtas raštas, kuris apie 2900 m. pr. m. e. patobulėjo iki mažų, lenkto profilio ženklų rašto, vadinamo dantiraščiu. Rašto ženklai buvo įspaudžiami į molio lenteles − taip daromi administraciniai įrašai. Apie 2800 m. pr. m. e. datuojamos „Gilgamešo epo“ ištakos. Skirtingai nuo Egipto Nilo upės civilizacijos, kuri telkėsi apie siaurą Nilo drėkinamą ruožą, apsuptą dykumos, Mesopotamijos civilizacijos kūrėsi plačiame lygumų regione, be ypatingų gamtinių išskirtinumų, kurie galėtų tarnauti gynybai. Jame neaugo stambūs medžiai ir nebuvo akmeningų uolienų, todėl regiono gyventojai neturėjo patikimų medžiagų statyboms. Šiaurinėje regiono dalyje uolų buvo, bet akmenų gabenimas dėl molingo pagrindo iki miestų buvo prabanga. Regionu buvo lengva keliauti, jis buvo susiskirstęs į miestus-valstybes, kurie tarpusavyje nuolat kariavo, tačiau šių miestų kultūra pasižymėjo vienove.

Šumerų menas

Anstpaudas iš Uruko, vaizduojantis skorpioną (Čikagos orientalistikos institutas)

Cilindrinis Uruko periodo antspaudas (Luvras)

Šumerų civilizacija buvo anksčiausia Mesopotamijos civilizacija, pradėjusi gyvuoti šiek tiek prieš 4000 m. pr. m. e. iki apie 2340 m. pr. m. e. Žinios apie šumerų kultūrą daugiausiai atsekamos iš rastų dantiraščio lentelių, skulptūros, reljefų ir puodininkystės pavyzdžių. Šumerų religija buvo skirta dievų įsiteikimui, kurie, šumerų tikėjimu, kotroliavo orą, vandenį. Kiekvienas miestas turėjo savo dievą-globėją, kurio atstovas buvo miesto valdytojas. Miesto administraciją atitiko dievo šventyklos administracija. Valstybėje visos sukurtos gėrybės priklausė dievui, atitinkamai − atiduodamos šventyklos administracijai, kuri paskirstydavo ir saugodavo derlių, buvo atsakinga už drėkinimo sistemų plėtojimą. Toks valdymo būdas vadinamas teokratiniu socializmu. Kadangi maisto gamyba ir paskirstymas buvo centralizuotai kontroliuojamas dalis gyventojų galėjo ar jiems teko užsiimti kita veikla.

Iš šumerų architektūros beveik nieko neišliko, nes savo namams ir šventovėms statyti jie naudojo saulėje degtas (džiovintas) plytas iš molio ir augalinių priedų. Ši statybinė medžiaga per laiką lengvai dūlėjo. Mokslininkai įžvelgia du šumerų šventyklų tipus: žemutinę ir aukštutinę. Žemutinė šventykla buvo žemės paviršiaus lygyje, jos kampai orientuoti į pasaulio kryptis pagal kompasą. Šios šventyklos buvo sudarytos iš trijų dalių: savotiškų priėmimo kambarių (biurų), šventikų ar žynių gyvenamųjų patalpų ir sandėliavimo patalpų. Aukštutinės šventyklos buvo tokios pačios, tačiau statomos ant pakylėtų pagrindų. Kartais šių pagrindų buvo daug ir formuodavo kažką panašaus į laiptuotą piramidę, kurios viršuje buvo šventykla. Šio tipo statinys vadinamas zikuratu. Kartais jie siekdavo 12−15 metrų aukščio. Tikėtina, kad jo viršūnėje žynys, šumerų tikėjimu, susisiekdavo su dievu.

Apie 3500 m. pr. m. e. tarp visų šumerų miestų savo kultūra ir galia iškilo Urukas. Svarbiausiu statiniu jame buvo Baltosios šventyklos zikuratas. Uruko karaliumi buvo legendinis Gilgamešas, kuriam skirtas šumerų Gilgamešo epas (priskiriamas pačiam Gilgamešui, jo anksčiausi teksto fragmentai išlikę iš akadų laikotarpio, vėliau nei 2150 m. pr. m. e.). Epe tvirtinama, kad Gilgamešas pastatęs Uruko sienas ir Eanos šventyklą. Šventyklose tikriausiai buvo dievų statulų, bet iš jų nieko neišliko. Moters skulptūrinė kaukė iš kalkakmenio, rasta Eanos šventykloje, rodo, kaip jos galbūt atrodė apie 3200−3000 m. pr. m. e. Ešnunos miesto vietovėje rastos 12 skulptūrų, kurios sukurtos apie 500 metų vėliau, rodo pasikeitusį šumerų meninį stilių. Vienas iš geriausiai išlikusių šumero meno pavyzdžių yra antspaudai − cilindro pavidalo reljefu dekoruoti akmens dirbiniai, kuriais būdavo antspauduojami indai, sandėlių durys. Daug šumerų vėlyvojo meno objektų, datuojamų nuo apie 2600 m. pr. m. e. iki apie 2000 m. pr. m. e., buvo rasti Uro miesto kapinyne. Vienas iš garsiausių pavyzdžių − karališkasis Uro standartas, dvipusė medinė panelė, inkrustuota jūros kriauklėmis ir pusbrangiais akmenimis, kurioje vaizduojamos pasakojamo pobūdžio karo ir aukojimo dievams scenos.

• 
  Skulptūrinė kaukė iš Uruko Eanos šventyklos (apie 3100 m. pr. m. e., Irako muziejus)
• 
  Sėdinčio jaučio skulptūrėlė iš Uruko (apie 3000 m. pr. m. e., Luvras)
• 
  Dievų garbintojo statula iš Ešnunos (apie 2700 m. pr. m. e., Metropoliteno meno muziejus)
• 
  Karališkasis Uro standartas (apie 2600 m. pr. m. e., Britų muziejus, Londonas)

Akadai ir šumerų kultūros atgaivinimas

Apie 2350 m. pr. m. e. į Šumerą pradėjo veržti semitų genčių įsibrovėliai iš šiaurės. Apie 2334 m. pr. m. e. visą Šumerą, taip pat Elamą ir dalį Sirijos, užkariavo ir suvienijo Sargonas, savo sostinę turėjęs Akado mieste (vietovė nežinoma). Sargonas suvienijo šumerų ir akadų dievų panteonus, akadai perėmė daug šumerų kultūros bruožų. Savo absoliutinę galią Akado monarchai įamžino ir propagavo meno pagalba. Ninevijoje rasta akadų valdovo varinė galva (tikriausiai pavaizduotas Naram-Sinas, valdė apie 2254–2218 m. m. pr. m. e.) vaizduoja suabsoliutinta monarcho vaizdinį. Tai pasiekiama griežta skulptūros simetrija, frontaliu vaizdu, suabstraktintu barzdos ir plaukų vaizdavimu. Galva tikriausiai buvo apgadinta VII a. Nineviją užėmus medams. Siparo mieste pastatyta stela vaizduoja Naram-Sino pergalę prieš Zagroso kalnų tautą. Steloje pavaizduoti tvarkingai žyguojantys akadų kariai ir pakrikę priešai. Naram-Sinas pavaizduotas kalno viršūnėje, tarsi danguje, jam suteikta karūna su ragais, kaip anksčiau Šumere buvo vaizduojami tik dievai.

Apie 2154 m. pr. m. e. Akado imperija žlugo įsiveržus klajoklių gutijų gentims. Apie 2112 m. pr. m. e. šumerai juos išvijo ir buvo suvienyti Uro karaliaus Urnamu. 100 metų po to trukusiame laikotarpyje vyko senosios šumerų kultūros atgaivinimas. Svarbiausias šio laikotarpio statinys buvo Didysis Uro zikuratas, pastatytas karaliaus Urnamu valdymo metu ir skirtas mėnulio dievui Nanai (akadų Sin). Maždaug tuo pat metu Lagašo miestą valdė karalius Gudėja, kuris pastatė šventyklą miesto dievui Ningirsu. Iš šios šventyklos nieko neišliko, tačiau jos vietoje buvo rastos apie 20 Gudėjos dioritinių skulptūrų ir jų likučių.

• 
  Akado valdovas (Sargonas arba Naram-Sinas, apie 2230 m. pr. m. e., Irako muziejus)
• 
  Naram-Sino stela (apie 2230 m. pr. m. e., Luvras)
• 
  Didysis Uro zikuratas (rekonstrukcinis modelis)
• 
  Gudėjos statula (apie 2120 m. pr. m. e., Luvras)

Babilonijos karalystė ir Asirija

Lamasu − asirų dievybė-sergėtojas, vaizduojamas sparnuoto jaučio su barzdota vyro galva pavidalu (apie 715 m. pr. m. e., Luvras)

II tūkstantmečio pradžioje Mesopotamijoje vyravo politinė suirutė, pakol neiškilo ir regiono nesuvienijo Babilono dinastija. Garsiausiu šio laikotarpio Babilono karaliumi buvo Hamurabis (valdė apie 1792−1750 m. pr. m. e.). Jis geriausiai žinomas dėl Hamurabio teisyno − akmens stelos, ant kurios 3500 dantiraščio eilučių užfiksuotas vienas seniausių žmonijos rašytinės teisės paminklų. Pačios stelos viršuje pavaizduotas Hamurabis, rankos gestu sveikinantis sėdintį dievą Šamašą. Apie 1595 m. pr. m. e. Babilono galią palaužė ir miestą užėmė hetitai. Po to ilgą laiką Mesopotamijoje dominavo Asirijos karalystė, kurios sostinė buvo Ašure. Asirijos valdovai perėmė daug šumerų ir akadų meno bruožų, statė šventyklas ir zikuratus. Tačiau daugiausiai dėmesio skirta karališkųjų rūmų, kurie simbolizavo valdovo galią, statyboms. Vienu iš geriausių rūmų didybės pavyzdžių yra Sargono II (valdė apie 721−705 m. pr. m. e.) rūmai, pastatyti kartu su šventykla ant zikurato Dur-Šarukine. Juose buvo apie 200 kambarių ir 30 kiemų. Rūmai buvo dekoruojami karalių šlovinančiais reljefais.

612 m. pr. m. e. Nineviją užėmė medai, Asirijos imperija žlugo. Tarp 612 ir 539 m. pr. m. e. persų užkariavimo Babilono miestas išgyveno galios ir kultūrinį atgimimą. Garsiausias iš šio laikotarpio karalių buvo Nabuchodonosaras II, pastatęs Babelio bokštą ir kabančiuosius Semiramidės sodus. Iš šių statinių nieko neišliko. Nabuchodonosaro II rūmai savo dydžiu prilygo Asirijos valdovų rūmams. Šio meto Babilone pastatai buvo puošiami ne fasado reljefais kaip anksčiau, o degtomis ir spalvotai glazūruotomis plytomis, kas matyti iš Ištarės vartų ir Babilono procesijų kelio dekoro.

• 
  Hamurabio teisynas, fragmentas (apie 1770 m. pr. m. e., Luvras)
• 
  Inanos šventyklos sienos fragmentas iš Uruko (apie 1400 m. pr. m. e., Pergamono muziejus, Berlynas)
• 
  Asirų miesto ataka, reljefas iš karaliaus rūmų Nimrudo mieste (apie 860 m. pr. m. e., Britų muziejus)
• 
  Sargono II rūmai Dur-Šarukine (rekonstrukcinis modelis)
• 
  Ištarės vartai iš Babilono (apie 575 m. pr. m. e., Pergamono muziejus)

Šaltiniai

• Encyclopaedia Britannica
• Janson’s History of Art: The Western Tradition (8th Edition). Pearson Education, Inc., 2010.
• Dr. Senta German, khanacademy.org