Mirjama
Mirjama – Penkiaknygėje minima izraelitė, vyriausioji Aarono ir Mozės sesuo, Amramo bei Jochebedos duktė.
Kai kūdikis Mozė buvo nuneštas pintinėje ir paliktas nendryne, Mirjama stebėjo kaip toliau klostysis įvykiai. Kadangi faraono duktė ketino pasiimti berniuką į rūmus, Mirjama pasiūlė atvesti jam žindyvę. Tai buvo pati Mozės motina.
Mirjama pirmoji moteris Biblijoje įvardijama kaip pranašė. Išėjimo knygos 15 skyriuje rašoma kaip ji giedojo Dievui giesmę ir kvietė jos pavyzdžiu pasekti kitas Izraelio moteris. Būtent šioje vietoje ji pirmą kartą pavadinama pranaše.
Pasak Biblijos, pavydėdama ypatingų Mozės santykių su Dievu, Mirjama ėmė maištauti teigdama, jog Dievas kalbėjęs ne vien per Mozę. Teigiama, kad Dievas pašaukė Mozę, Aaroną bei Mirjamą prie Susitikimo Palapinės. Mirjama buvo nubausta – susirgo raupsais. Pagal to meto papročius, Mirjama buvo atskirta nuo bendruomenės. Mozės prašymu Dievas sutrumpino bausmę iki savaitės.
Mirjama mirė dykumoje, izraelitams dar nepasiekus Pažadėtosios Žemės.[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Vladimiras Kanatušas „Moterys Biblijoje“