Mitra (dievas)

Mitra iranėnų mene (kairėje, su spinduliais). Karaliaus Ardeširo II investitūra.

Mitra gimęs iš akmens (petra genetrix). Imperatoriaus Komodo laikotarpio dirbinys

Mitra (skr. मित्र​ = IAST: Mitra-, av. Miθra, lot. Mithras) – indoiranėnų šviesos, santarvės dievas. Taip pat dar vadintas Dieviškąja Saule ir Pasaulio Šviesa.

Dievavardis kildinamas iš ide. *mi-tro- ('ryšys, saitas') < mei- 'tvirtinti, rišti; stulpas, mietas'.

Indų tradicijoje

Mitra minimas „Rigvedoje“ kaip vienas iš 12 aditjų, giesmėse ištisai kviečiamas poroje su Varuna arba Arjamanu, nors viena giesmė (III.59) skirta išskirtinai Mitrai. Jis šlovinamas kaip pasaulio tvarkos (ritos) palaikytojas, sutarčių, santarvės globėjas, žmonių prievaizdas. Mitra apgiedamas kaip žmonių draugas, gailestingas, pabudina juos auštant ir ragina dirbti (todėl siejamas su diena, balta spalva). Svarbiausia funkcija – suvienyti žmones į socialinę struktūrą, palaikyti taiką ir santarvę. Mitra yra tiesos, žmonių socialinės ir dorovinės tvarkos saugotojas. Pagrindiniai atributai – žirgai, vežimas, aukso sostas, medus, soma.

Brahmanose Mitra ir Varuna pradeda reikšti priešybių porą – Mitrai priskiriami šviesūs bruožai (šviesa, diena, vasara, draugiškumas, artumas, rytai, saulė, balta), o Varunai – tamsūs (tamsa, naktis, žiema, tolumas, rūstumas, vakarai, mėnuo, juoda). Varuna atsakingas už kosminę tvarką, magiją, o Mitra – už socialinę tvarką.

Višnaus puranoje Mitra yra Urvašės vyras. Sužinojęs apie jos neištikimybę su Varuna, Mitra išmeta žmoną iš dangaus ir pasmerkia mirtingųjų gyvenimui. „Taitiryja samhitoje“ Mitra rimdo Varunos rūstybę, o „Ramajanoje“ yra jo pagalbininkas. Upanišadose, „Mahabharatoje“ minimas tik sykiu su kitais dievais, vėliau reikšmės visai nustoja (minimas tik Vasišthos sūnus Mitra).

Iranėnų ir romėnų tradicijoje

Senovės Persijoje garbintas kaip Achemenidų dinastijos globėjas. Mitra šlovinamas Jaštuose (X dalis Mitrajašta – Avesta). Mitra garbintas kaip užtikrinantis socialinę tvarką, globojantis įvairias sutartis tarp kartų, draugų, vyro ir moters, valstybių, įvairių religijų išpažinėjų. Tikėta, kad tuos, kurie jam paklūsta, laikosi susitarimų ir nemeluoja, Mitra apdovanoja (pvz., kariams ir valdovams padeda įveikti priešus), melagius, gentis, valstybes, tautas už sutarties laužymą sunaikina. Mitra laikytas saugančiu ganyklas nuo sausros, globojančiu derlių.

Mitra buvo laikomas atsakingas už valstybių sienas, karališkąją valdžią, moralinę gėrio ir blogio skirtį. Dažnai šauktas kartu su Bhaga (Miθra- bagha-) ir laikytas dieviškosios dalios dalintoju. Vadinamas švytinčiu, saulišku, lekiančiu dangaus ratais.

Apie I a. Mitros kultas paplito Romos imperijoje. Čia jis daugiausiai garbintas kareivių, pirklių, belaisvių kaip gyvybės kūrėjas, žmonių geradarys, pergalės nešėjas, tarpininkas tarp dievų ir žmonių. Į slavų tradiciją iš iranėnų pateko „мир да бог“ („Dievo pasaulis“) samprata.

Kušanų laikmečiu Mitros pavidalas vietomis susilieja su Budos Maitrėjos (vaizduojamas lotoso žiede), o graikų-baktrų valstybėje – su Herakliu.

Romos imperijos laikais Mitra įtrauktas į romėnų (ypač, karių) panteoną. Mitros kulto pagrindu susiformavo mitraizmas. Ypač populiarus Mitros kultas buvo rytų legionuose (pvz., Dura Europe), kur garbintas drauge arba tapatintas su Jupiteriu/Dzeusu.

Diokletianas 307 m. prie Dunojaus upės konsekravo šio dievo, „imperijos gynėjo“, šventyklą. Buvo siejamas su graikų Heliju bei romėnų Sol Invictus.

Dailėje dažniausiai vaizduojamas kaip jaunuolis, užmušantis jautį.