Muštynių žaidimas
Šis straipsnis apie vienas prieš vieną tipo muštynių žaidimus. Apie šonan slenkančius muštynių žaidimus, kuriuose žaidėjai turi kautis prieš būrius priešų, skaitykite straipsnyje Beat 'em up.
Muštynių žaidimas (taip pat kautynių žaidimas) – kompiuterinių žaidimų, kuriuose valdydamas ekrane matomą veikėją, žaidėjas kovoja su priešininku artimoje kovoje, tipas. Žaidimo veikėjai paprastai būna panašaus pajėgumo. Kovos trunka po kelis raundus, kurie vyksta vadinamosiose arenose. Žaidėjai turi įvaldyti tokias kovos technikas kaip blokavimas ar kontratakavimas bei turi išmokti atlikti įvairių judesių kombinacijas. Nuo XX a. 10-ojo dešimtmečio daugelyje muštynių žaidimų leidžiama atlikti specifinių mygtukų kombinacijų reikalaujančius specialius puolimus. Šis žanras yra susijęs su beat 'em up žanru, kurio pagrindą sudaro kovos prieš didelius būrius priešų.
Apibrėžimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Muštynių žaidimas yra vienas iš veiksmo žaidimų tipų, kur ekrane regimi veikėjai kovoja vienas prieš kitą.[1][2][3] Tokiuose žaidimuose paprastai galima atlikti specialius judesius, kurie reikalauja kruopščiai atliktos mygtukų kombinacijos ar tam tikrų vairasvirtės judesių. Tokiuose žaidimuose kovotojai tradiciškai vaizduojami šonu, nors ir žanras perėjo nuo dvimatės (2D) prie trimatės grafikos (3D).[1] Muštynių žaidimuose tipiškai vyrauja kirstynės, bet gali būti įtraukta ir ginklų ar magijos.[4]
Nors muštynių žaidimai skiriasi nuo beat 'em up žaidimų, jų žanrai neretai yra sugretinami todėl, kad jie susikūrė panašiu laikotarpiu ir įtakojo vieni kitų grafikos bei stiliaus plėtojimą.[5] Muštynių žaidimai taip pat kartais grupuojami į vieną grupę kartu su bokso ar imtynių žaidimais.[4][5] Tačiau rimti bokso žaidimai labiau priskirtini sporto kompiuteriniams žaidimams, kadangi juose vaizduojamos detalesnės ir realistiškesnės kovos technikos, tuo tarpu muštynių žaidimuose linkstama prie perdėtų Azijos kovos menų technikų vaizdavimo.[1]
Žaidimo struktūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Muštynių žaidimuose vyrauja perdėtų kovos menų judesių atlikimas.[1] Juose tipiškai vyrauja peštynės ar kovinis sportas[2][4], tačiau pasitaiko ir ginklų, magijos, scenos elementų panaudojimo.[4] Kovos vyksta po kelis raundus (tipiškai iki dviejų pergalių). Kiekvienas raundas pasibaigia vieno iš kovotojų pergale, kuomet kito kovotojo gyvybių lentelė (rodoma ekrano viršuje) ištuštėja.[6] Kovotojai vaizduojami šonu. Judėjimo erdvė tokiuose žaidimuose paprastai yra ribota, galima judėti į kairę bei į dešinę, pašokti į orą, nors kai kuriuose žaidimuose, kaip, pvz., „Fatal Fury: King of Fighters“, galima manevruoti paraleliomis judėjimo linijomis.[1][7] Naujesniuose žaidimuose pasitaiko galimybė paeiti šonan.[4]
Be judėjimo laisvės ribojimo, muštynių žaidimuose taip pat ribojami ir veikėjų judesiai, kurių yra dviejų tipų – puolimo ir gynybos. Žaidėjai pirmiausia turi išbandyti judesius, norėdami įsidėmėti jų paskirtį. Blokavimas yra įprastinė technika, kuri leidžia dalinai ar visiškai apsiginti nuo priešininko puolamųjų atakų.[8] Kai kuriuose žaidimuose būna ir sudėtingesnių gynybos judesių, kaip, pvz., smūgių atrėmimas (angl. parrying). Norėdami apeiti priešininkų gynybą, be spyrių ir smūgių kumščiais, žaidėjai taip pat gali sugriebti savo priešininką. Priešininko judesių numatymas yra įprasta šių žaidimų dalis.[4] Muštynių žaidimuose taip pat akcentuojamas skirtumas tarp aukštų ir žemų smūgių.[9][10] Taigi žaidėjams pradėjus mėginti numatyti priešininko veiksmus, strategijos taikymas įgija reikšmės.
Neatsiejamas tokių žaidimų bruožas yra specialių puolimo judesių bei užbaigimo judesių atlikimas. Abiejų tipų judesiai reikalauja kruopščiai atliktų mygtukų kombinacijų. Specialūs puolimo judesiai padaro didesnę žalą priešininkui.[11] Tuo tarpu užbaigimo judesiai (angl. finishing moves) atliekami paskutinio raundo pabaigoje pribaiginėjant priešininką, ir dažniausiai yra ypač žiaurūs ir vaizdingi.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmasis žaidimas, kurio pagrindą sudarė kovos kumščiais, buvo 1976 m. išleistas „Heavyweight Champ“[12], bet vėliau sekę žaidimai „Karate Champ“ (1984 m.)[13] ir „The Way of the Exploding Fist“ (1985 m.) išpopuliarino vienas prieš vieną tipo kovos menų žaidimus.[14][15] Taip pat 1985 m. pasirodęs „Yie Ar Kung-Fu“ pasižymėjo antagonistais su skirtingais kovos stiliais[13][16], o 1987 m. išėjęs „Street Fighter“ pristatė paslėptus specialius puolimus. 1991 m. „Capcom“ išleistas „Street Fighter II“ ištobulino ir išpopuliarino daugelį šio žanro bruožų. Dešimtmečio viduryje muštynių žaidimai ryškiai išsiskyrė tarp kitų varžymąsi žaidėjų tarpe skatinančių žaidimų žanrų, jie ypatingai buvo populiarūs žaidimų automatuose. Tuo laikotarpiu be jau minėto „Street Fighter“ išėjo daugybė populiarių muštynių žaidimų, tokių kaip „Virtua Fighter“, „Tekken“ ir „Mortal Kombat“.
XX a. pabaigoje žaidėjams ėmus pereidinėti prie technologiškai pažangesnių žaidimų konsolių, žaidimų automatų reikšmė smuko, o tai savo ruožtu sumenkino ir šio žanro populiarumą. Visgi naujos frančizės, kaip kad „Dead or Alive“ ar „Soul“, sugebėjo užsitarnauti sėkmę. Nors ir muštynių žaidimų žanro entuziastų skaičius XXI a. ženkliai sumažėjo dėl spartaus kitų žanrų populiarėjimo bei galimybės žaisti internete išplitimo, jis vis tik išliko populiarus.[17]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Rollings, Andrew; Ernest Adams (2006). Fundamentals of Game Design. Prentice Hall. Suarchyvuotas originalas 2017-12-31. Nuoroda tikrinta 2013-10-18.
- ↑ 2,0 2,1 Ashcraft, Brian (2008). Arcade Mania! The Turbo-Charged World of Japan's Game Centers. Kodansha International. p. 90.
- ↑ Spencer, Spanner. „The Tao of Beat-'em-ups“. EuroGamer. Nuoroda tikrinta 2009-04-29.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 4,5 Treit, Ryan. „Novice Guides: Fighting“. Xbox.com. Suarchyvuota iš originalo 2009-05-15. Nuoroda tikrinta 2009-01-15.
- ↑ 5,0 5,1 Staff (2006-05-03). „E3 Feature: Fighting Games Focus“. Edge Online. Suarchyvuotas originalas 2012-05-05. Nuoroda tikrinta 2009-02-11.
- ↑ „Top 25 Beat-'Em-Ups: Part 1“. Retro Gamer. 2009-10-02. Suarchyvuota iš originalo 2011-07-14. Nuoroda tikrinta 2011-03-17.
- ↑ Provo, Frank (2007-10-11). „Fatal Fury: King of Fighters Review“. GameSpot. Suarchyvuota iš originalo 2012-07-07. Nuoroda tikrinta 2009-01-11.
{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link) - ↑ „The Essential 50: Virtua Fighter“. 1UP. Suarchyvuotas originalas 2012-07-19. Nuoroda tikrinta 2009-01-30.
- ↑ „The Essential 50: 32. Street Fighter II“. 1UP. Suarchyvuotas originalas 2012-07-20. Nuoroda tikrinta 2009-01-15.
- ↑ Ekberg, Brian (2007-09-22). „TGS '07: K-1 World Grand Prix Hands-On“. GameSpot. Suarchyvuotas originalas 2012-07-15. Nuoroda tikrinta 2009-01-15.
- ↑ Towell, Justin. „The Best Special Attacks Ever“. GamesRadar. Nuoroda tikrinta 2009-01-29.
- ↑ Ashcraft, p. 94.
- ↑ 13,0 13,1 Ryan Geddes & Daemon Hatfield (2007-12-10). „IGN's Top 10 Most Influential Games“. IGN. Suarchyvuotas originalas 2012-02-13. Nuoroda tikrinta 2009-04-14.
- ↑ Candy, Robin & Eddy, Ricky (1987 m. spalio mėn.). „Run it Again!“ (45). Crash.
{{cite journal}}: Citatai journal privalomas|journal=(pagalba)CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link) - ↑ Davies, Jonathan (1988 m. spalio mėn.). „Karate Ace“ (34). Your Sinclair: 46.
{{cite journal}}: Citatai journal privalomas|journal=(pagalba) - ↑ Hjul, Alison (1986 m. kovo mėn.). „Yie Ar Kung Fu“ (3). Your Sinclair: 19.
{{cite journal}}: Citatai journal privalomas|journal=(pagalba) - ↑ „GameSpot's Best of 2007: Best Fighting Game Genre Awards“. GameSpot. Suarchyvuota iš originalo 2009-02-13. Nuoroda tikrinta 2008-10-12.
| |||||||||||||||||||||||||||||