Ordalija

Ordalija – būdas nustatyti teisiamojo kaltumui ar nekaltumui duodant jam skausmingą užduotį. Jei kaltinamasis užduotį atlikdavo be žymesnių sužalojimų, jis būdavo išteisinamas. Viduramžių Europoje toks išmėginimas, kaip ir dvikova, buvo laikomi „Dievo teismu“ (lot. judicium Dei) – manyta, kad Dievas įsikiša ir padeda nekaltam žmogui.

Išmėginimas geležimi

Išmėginimas geležimi, dar vadinamas išmėginimu ugnimi, reikalavo nueiti tam tikrą atstumą (dažniausiai devynias pėdas) basomis per įkaitintus iki raudonumo noragus, arba laikant rankoje įkaitintą geležį. Kartais nekaltumo įrodymui būdavo reikalaujama visiško nudegimų nebuvimo, bet dažniausiai sprendimas būdavo atidedamas. Kaltinamąjį po trijų dienų apžiūrėdavo šventikas, kuris ir nuspręsdavo, ar Dievas įsikišo ir išgydė nudegimus.

Išmėginimas vandeniu

Ordalijos buvo reglamentuojamos ir Hamurabio teisyne

• Išmėginimas karštu vandeniu

Ši ordalija pirmą kartą minima VI a. Salijų tiesoje (Lex Salica). Kaltinamasis turėdavo įkišti ranką į verdantį vandenį.

• Išmėginimas šaltu vandeniu

Toks išbandymas minimas dar Hamurabio kodekse, kuris raganavimu kaltinamą žmogų liepia įmesti į vandenį ir išteisinti, jei jis išplauks.

Ši ordalija buvo XVI-XVII a. buvo vėl pritaikyta raganų medžioklei, demonologams sugalvojus naujas teorijas apie jos veikimą. Paskutinis raganų teismas, naudojęs šią ordaliją, vyko 1728 m. Vengrijoje.

Nuorodos

• Medieval Sourcebook: Ordeal Formuals Archyvuota kopija 2014-08-14 iš Wayback Machine projekto.