Pereiti prie turinio

Paflagonija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Senovės Mažosios Azijos regionas
Paflagonija (Παφλαγονία)
Amasra
Vieta Šiaurės Anatolija
Valstybingumo laikotarpis: V a. – 183 m. pr. m. e.
Tautos Paflagonai
Didžiausi miestai Sinopė, Gangra
Romos provincija Pontas
Paflagonija – vienas Mažosios Azijos regionų

Paflagonija (gr. Παφλαγονία) – istorinis regionas Mažojoje Azijoje, pietinėje Juodosios jūros pakrantėje. Į vakarus nuo Paflagonijos buvo Bitinija, į rytus – Pontas. Nuo Frygijos (vėliau – Galatijos) skyrė Bitinijos Olimpo kalnų atšaka. Pagal Straboną regiono vakarinė riba buvo Partenijaus upė (Parthenius), o rytinė – Halyso upė.

Didžioji Paflagonijos dalis yra labai kalnuota, bet joje yra derlingų slėnių, kuriuose labai deri lazdynų riešutai ir vaisiai (ypač slyvos, vyšnios ir kriaušės). Kalnai labai miškingi, kuriuose gausiai auga buksmedžiai.

Paflagonijos pakrantę nuo senovės buvo kolonizavę graikai. Pakrantės miestai:

  • Vienas žymiausių graikų miestų Paflagonijoje buvo Sinopas, įkurtas kolonistų iš Mileto apie 630 m. pr. m. e.
  • Amastris (Amastris), įsikūręs už kelių mylių į rytus nuo Partenijaus, iškilo valdant Makedonijos monarchams.
  • Amisas (Amisus) buvo Sinopo miesto kolonija. Jis buvo ryčiau Halyso upės (t. y., buvo jau už Paflagonijos ribų pagal Straboną) ir buvo tapęs savo tėvinio miesto varžovu.

Toliau nuo jūros buvę miestai:

  • Žinomiausias krašto gilumos miestas buvo Gangra. Senovėje jis buvo Paflagonijos karalių sostinė, vėliau vadinosi Germanikopolis (Germanicopolis). Miestas buvo netoli sienos su Galatija.
  • Pompėjopolis (Pompeiopolis) buvo Amnijo upės slėnyje. Netoli šio miesto buvo arseno sulfido mineralo realgaro kasyklos. Šį mineralą, kurį Strabonas vadino sandaraku (sandarake), eksportuodavo per Sinopo uostą.

Paflagonijos gyventojai (paflagonai) istorijos knygose praktiškai neminimi, tačiau jie buvo viena senoviškiausių Anatolijos tautų. Hetitų laikais Paflagonijoje gyveno tauta kaškėjai, kurių etniniai ryšiai su paflagoniečiais neaiškūs. Spėjama, kad jie buvo giminingi gretimos Kapadokijos gyventojams, kalbėjusiems viena iš indoeuropiečių kalbų (Anatolijos grupė).

Paflagonija nuo seniausių laikų buvo artimai politiškai susijusi su stipresne Frygija. Ją nuo XIII a. pr. m. e. valdė Frygijos Tantalidų dinastijos atšaka, kildinama iš Tantalo sūnaus Pelopso. Nuo X a. pr. m. e. Paflagonija priklausė Frygijai. Herodotas minėjo paflagoniečius kaip VII a. pr. m. e. Lydijos karaliaus Krezo (Croesus) užkariautą tautą.

Didelis paflagonų dalinys dalyvavo 480 m. pr. m. e. Kserkso kariuomenėje. Ksenofontas rašė, kad paflagonus valdo savas kunigaikštis. Gali būti, kad tuo metu jie buvo laisvi, nes jų šalį nuo gretimų kraštų skyrė aukšti kalnagūbriai ir sunkios perėjos. Tuometinės Paflagonijos valdovai, atrodo, priklausė Pylaimenų (Pylaimenes) dinastijos. Tai rodytų, kad ši giminė kilusi iš Iliadoje minimo paflagoniečių vado su tokiu pačiu vardu.

Ponto valdžioje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

IV a. pr. m. e. Paflagoniją užvaldė Makedonijos karaliai. Mirus Aleksandrui Didžiajam, Paflagonija kartu su Kapadokija ir Mysija tapo Eumeno (Eumenes) valda. Tačiau tiesiogiai šalį ir toliau valdė vietiniai kunigaikščiai, kol šalį pajungė Ponto karalystė. Ponto karalystės dinastija tapo didžiosios Paflagonijos dalies šeimininkais dar Mitridato Ktisto (Mithridates Ctistes; 302–266 m. pr. m. e.) laikais. Paflagoniją jie užvaldė visiškai 183 m. pr. m. e., kai Farnacas (Pharnaces) užvaldė Sinopą.

Paflagonija liko Ponto valdžioje iki Mitridato žlugimo 65 m. pr. m. e.

Romos valdžioje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pompėjus prijungė pakrantinius Paflagonijos rajonus kartu su didžiąja Ponto dalimi prie Romos provincijos Bitinijos ir Ponto. Vidinė Paflagonijos dalis liko valdoma vietinių vadų, kol šių dinastija išnyko ir visa Paflagonija tapo Romos imperijos dalimi.

Po to geografai Paflagonijos pavadinimą išlaikė, nors jos ribų geografas Klaudijus Ptolemėjus jau griežtai nenurodė. Paflagonija kaip atskira Paflagonijos provincija vėl pasirodė III a. pabaigoje, Diokletiano reformų metu, Bitiniją ir Pontą padalinus į 3 dalis. VII a. provinciją panaikinus, Pflagonijos vietovardis nunyko.